Ar Lietuvos pramonė sugebės augti tausodama aplinką?

2017-02-21 18:30

Kasmet Kauno technologijos universitete (KTU) rengiamas tarpsritinių projektų konkursas, kuriuo siekiama paskatinti skirtingų disciplinų mokslininkus dirbti drauge. Šiemet keturios Ekonomikos ir verslo fakulteto ir dvi Aplinkos inžinerijos instituto tyrėjos suvienijo jėgas, siekdamos ištirti, kaip Lietuvos pramonės šakos yra pasiruošusios įgyvendinti pažangius ekonomikos modelius. 

Ar Lietuvos pramonė sugebės augti tausodama aplinką?

Projekto „Cirkuliacinės ekonomikos modelio taikymo galimybių analizė Lietuvos gamybos sektoriuje“ vadovė dr. Lina Dagilienė, dr. Lina Klovienė, dr. Rūta Adlytė ir doktorantė Justina Banionienė drauge su Aplinkos inžinerijos instituto profesore Žaneta Stašiškiene ir doktorante Vilma Burškyte kartu dirbo 10 mėnesių.

Cirkuliacinės ekonomikos pranašumas

Pasaulio pramonės ir verslo transformacijos, taikant cirkuliacinės (žiedinės) (angl. Circular) ir dalinimosi (angl. Sharing) ekonomikos principus, išlaisvina gamybos ir vartojimo sistemas nuo natūraliųjų išteklių trūkumo keliamų apribojimų bei leidžia optimizuoti jų utilizavimo procesus ir gerinti gyvenimo kokybę.

Linijinis ekonomikos modelis („paimk-pagamink-išmesk“) lemia atliekų kiekio ir jų neigiamos įtakos ekonomikos stabilumui ir gamtos integracijai didėjimą. Tuo tarpu cirkuliacinės (žiedinės) ekonomikos idėja atsirado siekiant tvaraus augimo ir remiasi darniu vartojimu bei atsakinga gamyba, grindžiama inovatyviomis gamybos technologijomis, skatinančiomis atliekų kiekio sumažinimą ir išteklių naudojimą pažangiu produktų projektavimu, pakartotiniu produktų naudojimu, taisymu, perdirbimu.

„Lietuvos apdirbamoji pramonė pasižymi ne itin aukštu gamybos inovacijų lygiu bei išteklių vartojimo efektyvumu, tačiau dėl sukuriamos pridėtinės ekonominės vertės, šalies konkurencingumo tarptautinėse rinkose, šis sektorius yra ypač svarbi ateities gamybos technologijų vystymo sritis. Be to, skirtingi pramonės sektoriai pasižymi specifiniais apribojimais ir tarptautiniai tyrimai rodo, kad ne visur lengva įdiegti naujus modelius. Atlikę tarptautinių tyrimų analizę pasirinkome keturias pramonės šakas: baldų gamybos, tekstilės gaminių gamybos, drabužių siuvimo ir odos ir odos dirbinių gamybos“, – apie projekto pradžią pasakojo dr. L. Dagilienė.

Trūko statistinių duomenų

Bet vos pradėjusios darbą tyrėjos susidūrė su kliūtimis, kurių nesitikėjo. Sudarinėdamos tyrimo metodiką, apimančią makroekonominius šakų technologinius, aplinkosauginius ir ekonominius rodiklius, mokslininkės užsakė duomenis iš Lietuvos statistikos departamento ir Aplinkos apsaugos agentūros, naudojosi „Eurostat“ duomenimis ir „Bloomberg“ duomenų baze. Projekte numatytu tyrimu buvo siekiama išanalizuoti pasirinktų pramonės šakų galimybes adaptuoti inovatyvias gamybos technologijas cirkuliacinės ekonomikos kontekste, vertinant 2004-2014 metų laikotarpį.

 „Tačiau aplinkosauginiai duomenys pramonės šakų lygiu renkami gana fragmentiškai. Nors viešojoje erdvėje yra daug kalbama apie žaliąją ekonomiką, bet nevykdomas sistemingas duomenų rinkimas ir klasifikavimas. Duomenys renkami tik kas dvejus metus, skirtingos institucijos juos apdoroja skirtingai, todėl neįmanoma palyginti net ir turimų rodiklių“, – apie kliūtis moksliniams tyrimams pasakojo projekto vadovė. Ją papildė ir L. Klovienė, teigdama, kad vieninteliai prieinami aplinkosauginiai statistiniai duomenys, kuriuos pavyko gauti Lietuvoje, yra apie atliekų kiekį pagal skirtingus jų tipus. „Duomenų apie atliekų intensyvumą, atliekų pavojingumą atsakingos valstybinės institucijos negalėjo pateikti“, – teigė tyrėja.

Perdirbamų atliekų kiekis augo

Remiantis turimais rodikliais tyrėjoms pavyko nustatyti, jog baldų pramonė yra viena iš inovatyviausių pramonės šakų Lietuvoje. Tai labai sparčiai šiuo metu augantis sektorius, tiek įmonių skaičiumi, tiek sugeneruotos pridėtinės vertės prasme. Baldų pramonės šakos įmonės jau dabar investuoja į technologines inovacijas, skiria lėšas eksperimentinei plėtrai. 2004-20012 metais didžiąją dalį atliekų sudarė perdirbamos atliekos, jų kiekis buvo sumažėjęs 2006 ir 2012 metais,  tačiau augo 2008-2010 metais vidutiniškai po 8571 toną kas du metus. Perdirbamų atliekų dalies pokytį iš dalies lėmė stipriai išaugusios mišrių paprastųjų atliekų apimtys. Didžiausią perdirbamų atliekų dalį (55-68 proc.) sudarė medienos atliekos. Pasak L. Dagilienės, tai leidžia teigti, kad iš tirtų pramonės šakų badų pramonė yra geriausiai pasirengusi įgyvendinti cirkuliacinės ekonomikos modelį.

Cirkuliacinės ekonomikos koncepcija paremta uždaru gamybos ciklu, kai siekiama gaminti produkciją darant kuo mažesnį poveikį aplinkai. Tačiau tai nėra vien atliekų perdirbimas. „Tirdami įmones orientavomės į perdirbamas / neperdirbamas ir pavojingas / nepavojingas atliekas. Ir pastebėjome,  kad nors baldų pramonė perdirba vis daugiau atliekų,  tačiau tuo pačiu didėja ir pavojingų aplinkai atliekų kiekis, todėl iškyla ir pirminių žaliavų pasirinkimo klausimas“, – apie rezultatus kalbėjo L. Dagilienė. Tyrimo rezultatai taip pat parodė pagrindines tendencijas, apimančias pasirinktų pramonės šakų ekonominio gyvybingumo indikatorius, žaliavų ir energetinių išteklių sunaudojimą, investicijų į technologines inovacijas tendencijas bei skirtingų atliekų rūšių pokyčius.


Projekto metu prof. Ž. Stasiškienė ir dokt. J. Banionienė taip pat pristatė tyrimo rezultatus 2016 m. lapkritį Jungtinėje Karalystėje vykusioje 21-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Sustainable innovations-2016“. „Svarbu pereiti prie tokių produktų, kurie atitiktų eko-dizaino koncepciją, pasirenkant aplinkai draugiškus gamybos būdus. Šios idėjos ir jų įgyvendinimo pavyzdžiai buvo pristatyti konferencijoje Jungtinėje Karalystėje. Įmonės turi turėti ne tik žinių, kaip gamyboje įgyvendinti cirkuliacinės ekonomikos principus, bet ir motyvacijos tai padaryti“, – dėstė J. Banionienė.

Anksčiau ar vėliau Lietuvos pramonės įmonėms teks pereiti prie cirkuliacinės ekonomikos modelio, laikantis Europos Sąjungos reikalavimų. Tačiau tam, kad perėjimas nuo linijinės prie cirkuliacinės ekonomikos įvyktų sklandžiai, būtina turėti mokslu grįstus tyrimus, bet jiems atlikti šiuo metu, deja, trūksta statistinių duomenų, o tai itin apsunkina mokslininkų darbą. Norint tęsti ir gilinti tyrimus, reikės svaraus ne tik mokslo institucijų, bet ir pačių Lietuvos pramonės įmonių indėlio. „Sėkmingas sistemos veikimas gali būti užtikrintas tik bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams – būtent tokia tarpdisciplininė komanda ir buvo mūsų projekto sėkmės pagrindu bei paskata mąstyti apie jo tęstinumą platesniame tarptautiniame lygmenyje“,– teigė prof. Ž. Stasiškienė.