Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas: „Universitetai ir mokslas gali keisti politikų sprendimus“

2017-04-11 11:30

Mokslas, kvalifikacijos kėlimas, keliami vis nauji reikalavimai – tai iššūkiai, kurie skatina nuolatos mokytis ir įgyti naujų kompetencijų. KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) absolventas, žinomas šalies kultūros ir meno veikėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius dr. Egidijus Stancikas pasidalijo savo įžvalgomis ir pastebėjimais apie mokslą bei jo svarbą.

Kaip mokslas pakeitė jūsų gyvenimą?, – paklausėme dr. E. Stanciko.

– Mokslas mane privertė stabtelėti, ir būtent tie metai, praleisti doktorantūros studijose, bei darbo rašymas, man davė daugiau sukaupties, atvėrė galimybes pamatyti kiekvienoje slypinčioje problemoje labai įvairius sprendimo variantus.

Ką jums asmeniškai duoda dalyvavimas mokslinėse konferencijose?

– Labai vertinu konferencijas, ir man patinka jose dalyvauti, tačiau ne dėl liudijimo, kad aš turiu ką pasakyti, bet dėl galimybės padiskutuoti apie aktualias šiandienos problemas. Turiu pripažinti, kad mokslinėse konferencijose visuomet yra labai įdomu įsiklausyti ir sužinoti kažką naujo.

Kodėl yra svarbu dalyvauti mokslo renginiuose?

– Studentai, dalyvaudami mokslo renginiuose ir klausydami pranešimų apie trumpiausią ar sėkmingiausią kelią link žinių atradimo, pasisemia gerosios patirties. Kiekvienam studentui galėčiau pritaikyti posakį: „Kiekvienas kareivis turi norėti būti generolu, tai ir kiekvienas bakalauro studijų studentas turėtų pradėti svajoti apie magistro tęstinumą“.

Asmeniškai aš, doktorantūros studijas pasirinkau ne dėl to, kad galėčiau pasipuikuoti, kad esu mokslų daktaras, bet dėl to, kad norėjosi prasmingesnio kūrybinio proceso, ugdant vertybes ir kompetencijas.

Kaip apibūdintumėte mūsų jaunąją kartą ar jie yra linkę atrasti, ieškoti, tirti?

– Dėstydamas ir bendraudamas su jaunais žmonėmis, pasisėmiau labai įvairios patirties. Jauni žmonės tikrai žavi savo laisvumu, savo branda, pilietiškumu ir aiškiai apibrėžta kryptimi. Dauguma jaunų žmonių žino, ką jie nori pasiekti, ir netgi jau turi nusibrėžę kelius, kaip tai pasiekti. Vis dėlto, yra ir nerimo ne tik dėl paskaitų lankomumo, bet ir dėl jų atsakomybės ir kantrybės dirbti trūkumo.

Jaunas žmogus nori labai greito rezultato, ir tai pastebima ne tik studijuojant ar tiriant, bet ir atėjus į naują darbo vietą. Patirties neturėjimas įgūdžius padaro labai greitai pažeidžiamus. Manau, kad kiekvienam jaunam mokslininkui reikia šių pagrindinių dalykų: atsakomybės, kantrybės nuosekliai dirbant bei siekiant užsibrėžto tikslo.

Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turi pasižymėti mokslininkas?

– Tikrai ne uždarumu ir neatsiribojimu nuo pasaulio. Daugelį nuo doktorantūros studijų atgraso stereotipas, kad mokslininkui reikia užsidaryti dulkėtoje bibliotekoje, atsiriboti nuo aplink mus supančio pasaulio ir daugiau nieko nematyti. Taip, moksliniam darbui reikia skirti dėmesio ir susikoncentruoti ties pasirinkta tema, tačiau mokslininką, kaip ir menininką, matau labai aktyvų visuomeniniame gyvenime ir žingeidų pažinimui.

Taip pat mokslininką įsivaizduoju ne tokį kuklų. Menininkai ir mokslininkai Lietuvoje nėra taip vertinami universiteto, vadovybės, kolegų ar studentų, tačiau aš manau, kad reikia drąsos liudyti apie savo atradimų ir tų procesų svarbą, kurie yra vykdomi. Manau, kad reikia būti atviriems, reikia dalintis nuostaba, kuri visada lydi mokslininką, ir kad ji spinduliuotų į kitus.

Kaip manote, ar pakankamai yra viešinami jaunųjų mokslininkų darbai?

– Yra didelė problema, kiek visuomenei moksliniai darbai yra reikalingi ir naudingi. Mažai kas susimąsto, kad mokslo įstaigos yra visur dalyvaujančios, turinčios įtakos ir galinčios keisti ne tik mus supančią aplinką, bet svarbiausia tą aplinką, kuri yra susijusi su politikos formavimu. Universitetai ir mokslas yra tokia jėga, kuri gali ir privalo, aktyviai dalyvaudama įvairiuose procesuose, įtakoti ir keisti politikų sprendimus. Manau, kad mokslininkai, pateikdami tyrimais pagrįstus įrodymus, galėtų priversti suklusti ir atsakingiau pažiūrėti politikus į įstatymų kaitą.

Kaip bebūtų gaila, bet mokslo terminologija visuomenėje daugeliui vis dar yra svetima. Žmonės vengia skaityti mokslinę literatūrą, o reikėtų vis platesnį visuomenės ratą įtraukti į mokslo pasaulį, kadangi informacija, žinios žmoguje vykdo be galo gražią kaitą – vyksta transformacija, lėtai, tačiau vyksta.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte mokslinius tyrimus pradedantiems jauniesiems mokslininkams?

– Visų pirma, palinkėčiau būti ištikimiems pasirinktam mokslininko keliui. Jame yra labai daug properšų, į kurias tikrai patenka kiekvienas, tačiau svarbu tose properšose nepaklysti, o visada rasti motyvacijos tą abejonę nuvaikyti ir patikėti, kad eini tikrai geru keliu.

Taip pat linkiu nenustoti tikėti, pasitikėti savimi ir visada jausti nuostabos džiaugsmą. Mokslas yra kūryba ir savotiška kančia, kur visada vyksta vidinės paieškos, tačiau tuo pačiu egzistuoja ir atradimo džiaugsmas. Tai tarsi kompensacija už visą paieškos ir darbo laiką. Manau, kad labai svarbu yra sugebėti džiaugtis mažais dalykais bei dalintis atradimo džiaugsmu su savo bičiuliais bei kolegomis.