Algis Junevičius: A. Merkel suka partijos vairą į dešinę ir keičia poziciją dėl pabėgėlių integracijos

2016-12-14 13:15

Vokietijoje vykusiame Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) suvažiavime Angela Merkel padarė posūkį į dešinę. Kanclerė nori uždrausti šalyje nešioti musulmoniškus apdarus, pasisako už migrantų integracijos griežtinimą ir pabėgėlių, neatitinkančių nustatytų kriterijų, išsiuntimą namo. Didelę diskusiją Vokietijoje sukėlė ir dvigubos pilietybės idėja.

Merkel pozijos partijoje nesilpnėja

A. Merkel, įvykusiame partijos suvažiavime Esene, kovojusi už savo perrinkimą kitąmet siekti ketvirtosios kanclerio kadencijos ir neturėjusi jokių kitų varžovų, šįkart surinko 89,5 proc. balsų. Bet nuostabą kelia kaip greitai didėja jos priešininkų grupė partijoje, nepalaikanti kanclerės vedamos atvirų durų politikos ir krentantis jos partijos populiarumas.

Nors prieš dvejus metus vykusiame partijos suvažiavime A. Merkel palaikė net 96,7 proc. partiečių, pozicijų susilpnėjimas partijoje kanclerei šiuo metu dar negresia. Problemos esmė slypi kitur. Daug kas šiandien užduoda sau paprastą klausimą: kodėl vokiečiai neima pavyzdžio iš JAV, kur prezidentas turi tik dvi kadencijas. Dėl šios priežasties opozicinė partija Alternatyva Vokietijai (AfD) siūlo keisti Vokietijos konstituciją.

Merkel revizuoja savo pažiūras

A. Merkel gerai jaučia nuotaikas partijoje ir visuomenėje. Savo kalbą ji pradėjo griežtu teiginiu, kad ne kiekvienas iš 890 tūkst. praeitais metais atvykusių pabėgėlių galės pasilikti Vokietijoje. Politikė pripažino, kad situacija nuo 2015 m., kai į šalį atvyko tūkstančiai pabėgėlių, daugiau negali pasikartoti – neatitinkantys prieglobsčio suteikimo kriterijų, privalės grižti namo. Visgi, kanclerė nepasakė, kaip konkrečiai tai reikės padaryti.

Valstybės, iš kurių migrantai atvyko jau seniai, atsisako atgal paimti savo piliečius. Vokietijos pareigūnams nusibodo rašyti laiškus tų šalių vyriausybėms ir prašyti, kad jos imtųsi atitinkamų priemonių, siekiant susigrąžinti savo piliečius. Todėl patys vokiečiai su savo lėktuvais veža pabėgėlius namo. Vien tik 2015 m. iš šalies turėjo būti išsiųsta 200 tūkst. asmenų, bet sugebėjo išsiųsti tik ...20 tūkst.

Tuo pat metu kanclerė bando radikaliai keisti savo pažiūras pabėgėlių atžvilgiu. Dar neseniai ji metė iššūkį visai Europai „Mes galime tai padaryti“ (suprask: mes juos integruosime). Po to aklai gynė savo atvirų durų politiką ir kvietė pabėgėliams skirti daugiau išmokų, nes tai yra „Gut investiertes Geld“ (liet. gera investicija). Ji užtikrino, kad Vokietija sugebės susitvarkyti su dideliu pabėgėlių antplūdžiu. Šios mintys sulaukė didelės Europos visuomenės dalies ir jos pačios partijos narių kritikos.

Dabar A. Merkel revizuoja savo pažiūras. Partijos suvažiavime ji net pasiūlė uždrausti viešosiose vietose Vokietijoje migrantams nešioti musulmoniškus apdarus: burkas ir nikabus. Prancūzija tai padarė dar 2011 m. priimdama specialų įstatymą.

Ginčas dėl dvigubos pilietybės

Ginčai dėl dvigubos pilietybės aktualūs ne tik Lietuvoje. Suvažiavimo metu A. Merkel patyrė triuškinantį pralaimėjimą: nesulaukė partijos palaikymo ir dvigubos pilietybės idėja buvo atmesta. Dabar ne vokiečių šeimoje gimęs vaikas gali turėti dvi pilietybes, savo tėvų ir Vokietijos, tačiau sulaukus 23 metų amžiaus, jis arba ji privalo pasirinkti vieną. Jei nepasirenka, automatiškai netenka pastarosios.  

Ankstesnė idėja buvo suteikti dvigubą pilietybę – tėvų ir Vokietijos – dabar gi „įpareigojančios opcijos“ modelis ir dvigubos pilietybės idėja tikriausiai bus atmesta. Šiuo atveju dažniausiai kalba eina apie Vokietijos turkus, kurie sudaro didžiausą migrantų mažumą – apie 3,2 mln.

Pastaruoju metu ryškėja tendencija: turkai siekia daryti įtaką juos priėmusių šalių politiniam ir ekonominiam gyvenimui, remia R. Erdogano partiją bei pritaria jo autoritariniam valdymo stiliui. Vokietijoje gyvenantys turkai reikalauja dvigubos pilietybės, rinkimų teisės. Jų manymu integracijos laikai baigėsi ir atėjo imigrantų pripažinimo laikai. Valstybė islamo dėstymą gali remti tik finansiškai, bet ne svarstyti mokymo turinio.

AfD tampa trečia politinė jėga šalyje

Toks A. Merkel pažiūrų pasikeitimas, be abejo, yra susijęs su artėjančiais rinkimais į nacionalinį parlamentą (Bundestagą). Situacija – ne iš lengvųjų. Nauja politinė jėga (AfD) dešimtyje iš šešiolikos Vokietijos žemių jau turi savo atstovus vietiniuose parlamentuose (lantaguose) ir kaskart gauna vis didesnį gyventojų palaikymą. 

Partija ir jos lyderė Frauke Petry negaili kritikos valdantiesiems. A. Merkel labai bijo scenarijaus pagal kurį AfD gali patekti į Bundestagą ir susilpninti KDS. Suvažiavime kanclerė pareiškė, kad siekiant laimėti rinkimus jos partijos laukia sunki kova. Tokių rinkimų Vokietijoje nebuvo nuo jos suvienijimo laikų.

Patekus į parlamentą opozicinei partijai pirmą kartą pokario istorijoje gali ryškiai pasikeisti politinių jėgų išsidėstymas ir atsirasti griežta opozicija valdančioms siteminėms partijoms. AfD tikslas – plati konstitucinė reforma: apriboti partijų valdžią ir kanclerio valdymą tik dviems kadencijoms, tiesiogiai rinkti šalies prezidentą, panaudoti Šveicarijos, kaip referendumų šalies, patyrimą, pakeisti rinkimų sistemą, sumažinti deputatų skaičių Bundestage ir lantaguose.

AfD ir toliau lieka euro priešininke bei laikosi nuostatų, kad islamas nėra Vokietijos dalis.

Pergalei nepakaks Juncker ar Hollande paramos

A. Merkel pagaliau turi suprasti, kad norint laimėti laisvus demokratinius rinkimus, nepakanka, kad ją remtų vien tik Žanas-Klodas Junkeris, TVF ar Fransua Hollandas – už ją turi balsuoti eiliniai Vokietijos piliečiai. Tuo tarpu Eurobarometro duomenimis, nuo 45 iki 80 proc. europiečių nepalaiko ES vykdomos pabėgėlių politikos.

Galbūt šitą paprastą taisyklę pirmas iš Vakarų politikų suprato Nyderlandų premjeras Markas Rutte. Norėdamas susigražinti dalį prarastų rinkėjų ir suprasdamas, kad nieko nedarant artėjančius rinkimus bus sunku laimėti, jis keičia retoriką ir siūlo stabdyti integraciją, reformuoti pabėgėlių politiką ir nežada jokių garantijų Ukrainai. Tokią jo retoriką analitikai net prilygina kai kurių radikalių dešiniųjų partijų retorikai.

M. Rutte gerai suprato, ką reiškia, kai vykusiuose Austrijos rinkimuose net 48,3 proc. gyventojų nebalsavo už kandidatą, kuris nugalėjo. Problemos, kurias kėlė dar valdžioje nebuvusi Austrijos liaudies partija (protinga migracijos politika, pabėgėlių srautų sumažinimas, svetingumo kultūros politikos, orientuotos į atvykstančius, kritika) su šiais rinkimais niekur nedingo.

Rinkimus pralaimėjo abi senosios sisteminės partijos. Pirmą kartą Antrosios Respublikos istorijoje federacijos prezidentu tapo ne šių partijų atstovas. Nepasitenkinimas tuo ką daro senosios partijos yra milžiniškas. Rinkimai įspėja, kad ir M. Rutte laukia neramūs laikai.

Profesorius A. Junevičius, Kauno technologijos universitetas, Viešosios politikos ir administravimo institutas