Jurgita Šiugždinienė. Penki skubūs žingsniai universitetų konkurencingumui stiprinti

2017-05-11 15:45

Vyriausybei paskelbus aukštųjų mokyklų optimizavimo planą, sukruto visos suinteresuotos pusės – iš komentarų ir viešų pasisakymų situacija atrodo panaši į įerzintų širšių lizdą. Galiausiai, atrodo, trūko kantrybė pačiai šalies Prezidentei – paraginusi mažiau kalbėti apie finansus ir pastatus, ji kviečia grįžti prie klausimo esmės: kokio aukštojo mokslo norime Lietuvoje?

Pritariu Prezidentei, kad aukštojo mokslo reformos ašis turi būti studijų kokybė, o pokyčiai – nukreipti į opiausių problemų sprendimą. Aukštųjų mokyklų skaičius nėra problema pati savaime, tačiau diskutuodami, kaip sustiprinti studijų kokybę, turime atsakyti į klausimą, kiek kainuoja aukštasis mokslas valstybei ir ar esame pajėgūs Lietuvoje užtikrinti konkurencingas studijas.

Universitetų išlaikymui ir administravimui skiriamos milžiniškos investicijos, todėl optimizavimas „atlaisvina“ resursus, kuriuos galėtume kryptingai investuoti į didžiausią vertę kuriančias programas ir tarptautinio lygio mokslą. Kitaip tariant, mūsų uždavinys šiandien – kaip su esamais resursais pasiekti geresnių rezultatų.

Paradoksalu: bendrasis švietimo sistemos finansavimas auga, tačiau aukštojo mokslo rezultatai ir efektyvumas – mažėja. Negalime ignoruoti šalies demografinių tendencijų, nes mažėjantis studentų skaičius stumia visą aukštojo mokslo sistemą į aklavietę. Kartais atrodo, kad mes tos aklavietės tiesiog nenorime matyti.

Man kyla klausimas: ar mūsų ministerijos ir valdantieji visai neturi pajėgumų, remdamiesi objektyviais kriterijais, prognozuoti, kas atsitiks, jeigu dar keletą metų trypčiosime ir leisime „autonomiškiems“ universitetams patiems apsispręsti dėl savo ateities? Kas prisiims atsakomybę tada, kai nebebus kam dėstyti, kai aukštojo mokslo kokybė nukris žemiau bet kokios tolerancijos ribos, o universitetas vis tiek norės gyvuoti ir vadovauti savo bendruomenei? Nė vienas studentas neturi nukentėti dėl to, kad, dėl tam tikrų priežasčių, pasirinko ne tą universitetą. Tai yra valstybės atsakomybė.

Nekalbėsiu apie universitetų susijungimą. Noriu akcentuoti penkis skubius žingsnius, kurie svarbūs trumpuoju laikotarpiu ir gali padėti mums visiems pajudėti į priekį.

1. Užtikrinti, kad universitetai laikosi susitarimo dėl trijų balų kartelės (nuo kitų metų – 4) ne tik valstybės finansuojamose, bet ir nefinansuojamose vietose

Šiandien visuose lygiuose lyg ir susitarta, kad visi universitetai laikysis minimalaus stojamojo balo 3, o kitais metais – 4. Tačiau susitarimų Lietuvoje ne visada laikomasi, net ir tokiose intelektualiose bendruomenėse kaip universitetai. Jau šiandien žinome, kad mažiausiai trys universitetai planuoja netaikyti 3 balų kartelės ketinantiems studijuoti valstybės nefinansuojamose vietose.

Taigi, universitetų susitarimas bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) politinė valia tampa beverčiai, nes kai kurie universitetai, kaip ir pernai, plačiai atidarys valstybės nefinansuojamų vietų duris. Išlieka ir institucinis priėmimas, kai aukštosios mokyklos studentus priiminėja tiesiogiai. Valstybei labai sunku iš anksto sukontroliuoti, koks yra institucinio priėmimo metu įstojusiųjų pasirengimas studijuoti.

Susidaro labai keista situacija: nors ŠMM teigia, kad neturi teisės reguliuoti valstybės nefinansuojamų vietų, tačiau kvalifikacinis laipsnis yra išduodamas valstybinio universiteto vardu ir nėra jokio skirtumo, kaip buvo finansuotos studijos.

Logiška, kad reikalingas bendras sprendimas dėl asmenų, stojančių į universitetus, minimalaus pasirengimo lygio. Jeigu to negali padaryti ŠMM ar Vyriausybė, šį sprendimą turi priimti universitetų steigėjas – Lietuvos Respublikos Seimas. Jeigu ir tai neįmanoma, galima mažinti finansavimą universitetams būtent tokia lėšų suma, kurią universitetas gavo, priimdamas reikalavimų netenkinančius studentus.

2. Peržiūrėti studijų programų portfelį, remiantis objektyviais ir iš anksto nustatytais kriterijais

Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų portfelį sudaro net 1803 studijų programos. Būtina išlaikyti konkurenciją tarp programų, tačiau tuo pačiu yra aišku, kad programų  portfelis yra tikrai per platus ir resursai išskaidyti. Ta pati studijų programa negali būti vykdoma 14 universitetų.

Pakanka nustatyti keletą esminių kriterijų ir remiantis jais peržiūrėti studijų programų portfelį.  Pirmiausia, tai mokslo kokybė kryptyje, absolventų įsidarbinamumo lygis, rinkos poreikio prognozė, galimai – Studijų kokybės vertinimo centro vertinimo balas ir akreditacijos laikotarpis.

Būtina griežtai laikytis ir studijų programų rentabilumo ribos  (išskyrus unikalias, Lietuvos kultūrai būtinas programas), kuri ir taip yra labai žema ir galėtų būti vadinama „egzistavimo“ riba, nes už tokias lėšas galima pasamdyti ir išlaikyti tik žemiausių kategorijų dėstytojus, o apie laboratorijų išlaikymą ir tyrimams reikalingų medžiagų pirkimą negali būti nė kalbos.

Rentabilumo ribą būtina taikyti jau šiais metais, o studijų programų portfeliui peržiūrėti universitetams gali būti reikalingas vienerių metų pereinamasis laikotarpis.

3. Skatinti universitetus stambinti programas, finansuojant priėmimą į studijų kryptis ar krypčių grupes

Kaip minėta, studijų programų turime labai daug ir įvairių, pradedant Programų sistemomis, Medicina, Teise ar Ekonomika, baigiant Socialiniu darbu bendruomenėje, Politikos sociologija ar Aplinkos ir profesine sauga. Deja, mūsų vaikai šiandien studijas renkasi pagal pavadinimą, todėl konkuruojame jų įmantrumu, o ne studijų kokybe. Daugelyje universitetų vyrauja smulkios ir studentų nesurenkančios programos, kurios reikalauja daug finansinių ir žmogiškųjų resursų. Dabar universitetuose į kas trečią, o kolegijose į kas ketvirtą programą priimama tik iki 10 studentų.

Priešingai negu daugelyje pažangių Europos ir pasaulio universitetų, Lietuvoje bakalauro studijų programos yra siauros ir labai specializuotos. Ar tikrai ką tik mokyklą baigęs aštuoniolikmetis žino, ką tiksliai nori studijuoti – transporto ar aviacijos inžineriją? Būtų žymiai logiškiau stoti į mechanikos inžineriją ir, geriau susipažinus su rinka, specializuotis patinkančioje kryptyje. Na, o tikroji specializacija turėtų būti magistrantūros studijose, kada jau išryškėja konkretūs mokslo ar darbo interesai ir subrendęs žmogus žino, ko nori, bei mato realias karjeros galimybes. ŠMM turėtų inicijuoti priėmimą į studijų kryptis ar net krypčių grupes.

4. Finansavimo dalį jau nuo 2018-ųjų sieti su veiklos rezultatais ir skatinti pažangos keliu žengiančius universitetus

Dauguma Europos valstybių universitetų nemažą finansavimo dalį sieja su konkrečiais veiklos rezultatais, tokiais kaip tarptautinių studentų skaičiai, dėstytojų mobilumo rodikliai, laiku pabaigusiųjų studijas procentinė dalis, studijų programų tarptautinio vertinimo rezultatai, mokslo lygis srityse, kuriose vykdomos studijos. Tai skatintų pažangą ir padėtų stiprinti kokybę.

Ministerija planuoja skatinti universitetus, kurie laikysis priėmimo balo ar rentabilumo kartelės. Deja, konkrečios metodikos kol kas niekas nematė. Palaikyti pažangą būtina, bet tai reikia sieti su optimizacijos projektu. Būtina vengti ministerijų vykdomo tam tikrų sričių, aktualių konkrečiai ministerijai, subsidijavimo. Jau yra aišku, kad kai kurios ministerijos kuria dirbtinį pagalbos ratą „kuruojamiems“ universitetams. Taip neturėtų būti.

5. Susitarus dėl optimizavimo, keisti finansavimo mechanizmą.

Visi sutaria, kad finansavimo mechanizmą būtina peržiūrėti. Atsisakymas studijų krepšelio ir  perėjimas prie finansavimo pagal sutartis yra neracionalus, kol yra toks platus aukštųjų mokyklų tinklas. Kaip rodo pasaulinė patirtis, nemaža dalis finansavimo pagal sutartį yra skiriama remiantis istoriniais rezultatais (apie 70–80 proc.) ir  apie 20–30 proc. tai yra kintama dalis, priklausanti nuo su Vyriausybe ar ministerija sutartį veiklos rezultatų. Turint tokį fragmentuotą tinklą ir nesusitvarkius su studijų programų portfeliu bei infrastruktūra, sutartinis finansavimas neduos reikiamo rezultato, tik sužlugdys sveiką konkurenciją ir prailgins silpnų aukštųjų mokyklų egzistavimą.

Švietimo ministrė ir jos komanda tikrai turi gerų ir teisingų minčių, kaip judėti į priekį. Tačiau pokyčiams įgyvendinti yra būtina labai stipri lyderystė ir universitetų bendruomenių pasitikėjimas. Šiandien problema yra ir ta, kad nustatytų sąlygų dažnai yra nesilaikoma ir bandoma „išlįsti pro kitas duris“. ŠMM privalo užtikrinti, kad Vyriausybės politinė valia yra įgyvendinama iki galo, kitaip reforma nepajudės iš mirties taško.

Tokiems pokyčiams įgyvendinti yra būtinas universitetinių bendruomenių pasitikėjimas. Svarbu, kad universitetai jaustų, kad yra laikomasi vienodų taisyklių, kad pokyčiai yra paremti objektyviais kriterijais ir įrodymais. Šiandien dar labai dažnai matome, kad taikomos skirtingos taisyklės, kad trūksta patikimų duomenų, dažnai manipuliuojama formulėmis ir metodikomis.

Kaip jau minėjau, tikrai nesunku paskaičiuoti, kad laikantis nustatytų kriterijų daugiau kaip pusė universitetų patirtų rimtų finansinių problemų ir nebegalėtų toliau vykdyti kokybiškų studijų. Ar turime laukti, kol jie subankrutuos? Tikiu, kad Vyriausybė yra pajėgi parengti įrodymais grįstą vertinimą ir universitetų ateities prognozę. Duomenų tikrai pakanka. Tai ir yra pats rimčiausias pagrindas optimizavimui.