Verslo pamokos universitetų susijungimui

2017-02-06 11:15

Versle įmonių ir korporacijų jungimas yra įprastas dalykas: 2015-aisiais pasaulyje įvyko 52, didesni nei 1 milijardo JAV dolerių vertės, susijungimų ir įsigijimų sandoriai. Skaičiuojant absoliučiai visus korporacijų susijungimo ir įsigijimo atvejus, jų skaičius gali būti pasiekti daugiau nei keliasdešimt tūkstančių per metus. Tačiau ne visi verslo susijungimo atvejai susilaukia tiek visuomenės ir medijų dėmesio, kiek analogiški procesai aukštojo mokslo srityje.

„Tiesiogiai lyginti aukštojo mokslo ir verslo organizacijas sudėtinga, nes jos turi skirtingas misijas, vis dėlto tiesa yra ta, kad klientų, arba, Lietuvos aukštųjų mokyklų atveju, studentų skaičius mažėja ir ateityje tikriausiai mažės toliau. Natūralu, kad paslaugos tiekėjas – aukštoji mokykla – turi reaguoti į esančią situaciją“, – teigia Jonas Kvedaravičius, „Swedbank“ investicinės bankininkystės padalinio vadovas Lietuvoje.

„Swedbank“ banko, kuris 2016 m. buvo įvertintas kaip geriausias Baltijos šalių susijungimų ir įsigijimų sandorių patarėjas, atstovas teigia dalyvavęs ir stebėjęs didelį skaičių tokių sandorių: „Dalis jų buvo sėkmingi, tačiau yra pasitaikę ir tokių, kada, siekiant rinkos dalies, organizacijos jungiasi ar įsigyja viena kitą, tačiau vietoj 1+1 gaunama ne 2 ar 3, o 1 ar net mažiau“.

90 proc. aukštųjų mokyklų jungimųsi – sėkmingi

Rečiau vykstantys aukštųjų mokyklų jungimosi atvejai yra sėkmingesni: skelbiama, jog net 90 proc. aukštųjų mokyklų jungimosi atvejų yra laikytini sėkmingais. Versle, pasak J. Kvedaravičiaus, remiantis pasauline statistika, sėkmingas būna vienas iš penkių susijungimų. Tiek versle, tiek aukštajame moksle šie sandoriai vykdomi dėl panašių tikslų – veiklos efektyvumo, atskaitomybės, siekiant didesnės rinkos dalies.

Europos Sąjungoje 2000–2015 metais įvyko 92 aukštųjų mokyklų jungimosi atvejai. Daugiausia – Prancūzijoje (16), Jungtinėje Karalystėje (11) ir Estijoje (11). Lietuvoje kol kas yra įvykęs tik vienas universitetų susijungimas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos.

Tačiau aukštojo mokslo optimizacijos procesai neapsiriboja tik Europa ar pastaraisiais dešimtmečiais: 1987–1994 Didžiojoje Britanijoje vyko 30 aukštojo mokslo institucijų jungimų, universitetų jungimosi procesai įvairiais laikotarpiais vyko JAV, Kinijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje.

Nors tyrimai rodo, kad po susijungimo naujosios institucijos akademinė pozicija dažniausiai sustiprėja, ypač vertinant studijų ir mokslo tyrimų sričių platumą ir mastą, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog procesas yra kompleksinis ir sudėtingas, jo metu gali iškilti netikėtų kliūčių.

Svarbu – atsakinga lyderystė

Paklaustas, kokie yra didžiausi iššūkiai jungiant dvi organizacijas, J. Kvedaravičius pamini organizacijų kultūrą – sudėtingesnis jungimas tų organizacijų, kurių kultūra yra labai skirtinga. Pasak investicinės bankininkystės specialisto, šiuose procesuose ypač svarbi lyderystė – susijungimo iniciatorius, proceso organizatorius yra atsakingas už teisingų sprendimų priėmimą, aiškaus plano turėjimą – kodėl tai daroma, ką tuo norima pasiekti.

„Svarbiausia, tiek jungiant įmones, tiek ir aukštąsias mokyklas, išsikelti tikslus, dėl kurių tai yra daroma, žinoti kryptį, kuria einama ir tai aiškiai ir paprastai komunikuoti. Tada lengviau planuoti tolimesnius žingsnius ir pasiekti sėkmingą rezultatą“, – teigia J. Kvedaravičius.

Remdamasis savo patirtimi ekspertas teigia, kad vieni iš sėkmingiausių jungimosi atvejų versle vyksta tada, kai maži verslai yra perimami didesnių, sėkmingų organizacijų – tokiu atveju įdiegiama didelės organizacijos kultūra. Kaip pavyzdį J. Kvedaravičius pamini regioninių kabelinių televizijų prijungimą prie tokias paslaugas teikiančių didelių, rinką konsoliduojančių įmonių. Paprasčiau įmonių sujungimai vyksta ir tada, kai jas valdo tas pats akcininkas ir jau anksčiau buvo panašios įmonių kultūros.

J. Kvedaravičius sutinka, jog besijungiančių įmonių darbuotojai patiria nerimą dėl esamų pokyčių, tačiau tai yra natūralus procesas: „Laikai, kai žmonės baigę mokslus gaudavo paskyrimą ir visą gyvenimą dirbdavo toje pačioje darbovietėje, praėjo ir mes visi galime rinktis, ką ir kaip daryti. Natūralu, jog kiekvienas turi siekti tapti geriausiu savo veiklos srityje, o tai ir padeda užsitikrinti stabilią ateitį“.

Ekonominė nauda jungiant universitetus – ne pirmaeilė

Aukštųjų mokyklų susijungimų analizėje, kurią pateikia Europos universitetų asociacija, pabrėžiama, jog ekonominė nauda neturėtų būti pirmaeilis faktorius, siekiant sujungti šio sektoriaus organizacijas. Ryškiausias to pavyzdys – Suomijos Aalto universitetas, įkurtas sujungus kelias aukštąsias mokyklas. Aalto universiteto įkūrimo iniciatorių skelbtas siekis buvo pridėtinė vertė, o ne sutaupymas. Į šios aukštosios mokyklos kūrimą investavo tiek vyriausybė, tiek privatus kapitalas.

Universitetų jungimai neturėtų būti laikomi būdu sutaupyti lėšų trumpuoju laikotarpiu. Statistika rodo, kad susijungimo efektyvumo sėkmė gali būti vertinama tik po dviejų akademinių kartų.

Pasak J. Kvedaravičiaus, versle, jei nesi konkurencingas, efektyvus, neuždirbi pelno, esi priverstas nunykti. Nors aukštosios mokyklos yra organizacijos, kurioms veikia kai kurios rinkos taisyklės, svarstydamos savo reformą, jos turėtų atsižvelgti ir į specifinę savo misiją – edukuoti šalies visuomenę.

Košės valgytojai nesusitars, kaip pasidalinti nepilną puodą košės

Lietuvos Vyriausybei priėmus nutarimą dėl aukštojo mokslo optimizacijos, Švietimo ir mokslo ministerijai patvirtinus 3, kaip mažiausią stojamąjį konkursinį balą universitetinėms valstybės finansuojamoms studijoms, diskusija apie aukštojo mokslo sistemos pertvarką Lietuvoje skamba vis garsiau. Savo poziciją pristato ir aukštosios mokyklos – Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vadovai pasirašė ketinimų protokolą įkurti Universitetų pažangos konferenciją, kurios pagrindinis tikslas – mokslo ir studijų kokybės gerinimas.

Investicinės bankininkystės ekspertas mano, jog diskusijoje apie aukštojo mokslo optimizaciją reikėtų akcentuoti ne aukštųjų mokyklų jungimus, jų pavadinimus, o tikslą – kad Lietuvos aukštasis mokslas būtų konkurencingas tarptautiniu mastu. Nėra didelio skirtumo, kiek bus universitetų, daug svarbiau yra teikiamų paslaugų kokybė.

„Skelbiama kad sujungus kelis universitetus į vieną bus pasiekta aukštesnė mokslų kokybė, didesnis universiteto konkurencingumas. Kyla klausimas – o kodėl jis toks nėra iki šiol, kodėl tai dar nepasiekta? Gal nėra labai didelio skirtumo, koks yra universitetų skaičius šalyje, svarbiau turbūt pakelti bendrą kokybės kartelę finansuojamoms studijoms, kad vietiniai universitetai taptu pirmu pasirinkimu daugeliui būsimų studentų“, – teigia J. Kvedaravičius.

Komentuodamas konkurencinę aplinką prie esamos aukštojo mokslo finansavimo sistemos, jis lakoniškai pajuokauja: „Košės valgytojai tarpusavyje nesusitars ir savo davinio neatiduos, košę turėtų dalinti košės virėjai.“

Tai yra: turėtų būti visuotinai nustatyti kokybiniai kriterijai visiems universitetams kas per tam tikrą laiką turėtų teigiamai paveikti visą sistemą.