Ką apie universitetų jungimą mano patys universitetai? // Kauno.diena.lt 2011-10-26

2011-10-27

Sulaukusi darbo grupės siūlymų optimizuoti universitetų tinklą, akademinė bendruomenė priešinasi. Ji nesutinka su siūlymais iki 2015 m. Vilniuje ir 2017 m. Kaune sujungti universitetus ir jų padalinius į dvi stambias aukštąsias mokyklas ir sako keistis neplanuojanti. Susijungimas mažesniems universitetams reikštų savarankiškumo praradimą.

 

Remigijus Žaliūnas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius

 

Manau yra svarbu, kad Lietuvos universitetai būtų stiprūs ir konkurencingi ne tik pasaulinėje erdvėje, bet ir pačioje valstybėje. Todėl Lietuvai reikalingi ir klasikiniai, ir specializuoti universitetai. O jų kiekį ir pobūdį apspręs ilgos diskusijos tarp aukštųjų mokyklų. Žinoma, tai nulems ir politiniai sprendimai, nes iki šiol visų aukštųjų mokyklų steigėjas yra LR Seimas.

 

Struktūrinė reforma turi tam tikrą prasmę, jei jungiamos tarpusavyje derančios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, ne taip seniai jungėmės su Veterinarijos akademija, su ja susitarėme dėl universiteto pavadinimo, struktūros, istorinio paveldo išlaikymo ir puoselėjimo. Jei ir kitos aukštosios mokyklos jungsis panašiai, pokyčiai bus pozityvūs. Pavyzdžiui, gerų rezultatų pasiektume atsižvelgę į dabar Kaune esančias 3 mokslo ir studijų sritis: sveikatos mokslų, technologijos mokslų ir socialinių, humanitarinių mokslų bei menų. Priverstinis jungimasis yra labai sunkiai įsivaizduojamas.

 

Apskritai manau, kad nereikia kraštutinumų. Vienas kraštutinumas yra palikti po vieną universitetą Vilniuje ir Kaune, tačiau lygiai toks pat kraštutinumas būtų nieko nedaryti. Man atrodo, būtų pažangiau nedubliuoti studijų programų įvairiuose universitetuose ir palikti jas vykdyti tik stipriausiuose. Juk tiesiog neracionalu, kad šiuo metu Lietuvoje tokias pačias programas vykdo 7 ar net visi 14 universitetų. Būtų žymiai geriau, jei ta pati studijų programa išliktų 3 ar 5 universitetuose, kurie vykdo pakankamai kokybiškas studijas, mokslo veiklą, turi aukšto lygio infrastruktūrą.

 

Mes ir patys šiuo metu rengiamės kalbėtis su Lietuvos kūno kultūros akademija ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto administracija, nes vykdome nemažai tų pačių studijų programų. Tarpusavyje susitarę sustiprėtume visi.

 

Taigi sakyti, kad žengsime pažangos keliu, jei Vilniuje ir Kaune paliksime tik po vieną universitetą, būtų didžiulė klaida bent jau artimiausią dešimtmetį. Tačiau niekas neneigia, kad reikia sutelkti žmogiškuosius išteklius, finansinius resursus ir gerinti studijų prieinamumą bei skatinti mokslo, studijų ir inovacijų integraciją. Ateityje neabejotinai turėsime dar tampriau bendrauti tarp universitetų.

 

Diskusija šiuo klausimu plačioje akademinėje bendruomenėje vyko tik antrą kartą, manau, ji dar tęsis. Mano žiniomis, planuojama pratęsti diskusiją Seime, aktyvūs turėtų būti ir studentai. Kol kas dalyvavo tik studentų organizacijų lyderiai, tačiau jų nuomonė neatstoja visų studentų pozicijos. Tikėtina, kad diskusija vyks ne vieną savaitę, o gal ir mėnesį, kol bus apsispręsta, ar žengti bent vieną darbo grupės numatytą žingsnį.

 

Saulius Gudas, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dekanas

 

Universiteto struktūros keitimas yra vidaus reikalas, todėl sprendimas pirmiausia priklauso nuo Vilniaus universiteto Senato ir galiojančių nuostatų, esamo VU statuto. O Senato nuomonė yra labai paprasta: nėra jokių priežasčių ką nors keisti universiteto struktūroje.

 

Vykdant reformą reikėtų remtis kokybiniais kriterijais, kurie padėtų išsiaiškinti, kurie universitetai siūlo geros kokybės studijas, ir siekti aukštesnio studijų lygio. Tačiau šiuo metu kokybės kriterijai nėra paskelbti, todėl kai kuriose aukštosiose mokyklose priimami labai silpnai pasirengę abiturientai (stojimo balai siekia 1,6 – 2,6), taip valstybės įstaigas ir jų įrangą naudojant netikslingai bei neprasmingai.

 

Pagal vieną iš Vilniaus universiteto kokybės kriterijų, mažiau nei 10,4 balo surinkę studentai į universitetą nepriimami. Man atrodo, kad kiti universitetai tokio standarto neturi. Dalis jų priima labai silpnus, nepasiruošusius studentus, kurie turėtų būti nukreipti į kolegijas.

 

Galima tik įsivaizduoti, ką reikštų tokių skirtingų universitetų susijungimas: auditorijoje šalimais sėdėtų pažangūs ir labai silpni studentai. Kaip tokią studentų grupę reikėtų mokyti? Juk stojančiojo balas taip pat parodo studijų proceso kokybę. Akivaizdu, kad nepasiruošusiam studentui tektų dėstyti primityviai, o pasiruošusiam – pagal tarptautinius standartus.

 

Todėl universitetus reikėtų reitinguoti ir pagal mažiausią bei vidutinį balą į valstybės nefinansuojamas vietas. Nustačius kokybės kriterijus paaiškėtų, kurie universitetai per daug nuleido kartelę ir priima studentus tik tam, kad surinktų lėšų. Kadangi mūsų kokybiniai rodikliai yra aukštesni už Kauno aukštųjų mokyklų rodiklius, šio fakulteto prijungimas prie žemesnio kokybės lygmens universiteto reikštų kokybiškiau dirbančio padalinio naikinimą. Tai yra nelogiška. Juo labiau kad Vilniaus universiteto tarptautinis reitingas yra žymiai aukštesnis už Vytauto Didžiojo universiteto reitingą - 2010 m. reitingo duomenimis, iš 6000 pasaulio universitetų VU yra 677 pozicijomis aukščiau už VDU.

 

Kauno humanitarinis fakultetas jungtis nenori ir neketina. Jis yra toks pat lygiateisis Vilniaus universiteto fakultetas kaip ir teisės, fizikos, chemijos ar kuris nors kitas.

Be to, su tokiais optimizavimo siūlymais nesutinka ir mūsų studentai. Tai išsiaiškinti nė nereikėjo daryti apklausų – studentai savarankiškai išėjo į gatves protestuoti, išsakė savo nuomonę plakatais ir spaudoje.

 

Algirdas Gaižutis, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius

 

Toks universitetų jungimas yra visai netikslingas, sunkiai įgyvendinamas ir neatliepiantis mūsų valstybės uždavinių ir lūkesčių. Universitetų stambinimas būdingas labai didelėms valstybės, o šiuo atveju jis galėtų būti vykdomas tik esant visiškam akademinių bendruomenių pritarimui. Net mūsų Konstitucija garantuoja universitetų autonomiją, lygiateisiškumą, todėl kelių universitetų išskyrimas pažeidžia daugelį žmogaus teisių.

 

Mes visi norime pritraukti geriausius būsimus studentus, turėti talentingą jaunimą, todėl universitetai konkuruoja tarpusavyje ir tai yra suprantama. Tačiau ši konkurencija neturėtų užgožti kitų svarbių dalykų: universitetų savitarpio pagalbos, bendradarbiavimo, kurio pagrindu atsiranda naujos patrauklios studijų programos, galimybė gauti kelių universitetų diplomą ir pan.

 

Be to, blogai yra tai, kad neatsižvelgiama į universitetų profilius. ES švietimo ir mokslo lyderiai supranta, kad universitetai neturi būti vieni į kitus panašūs ir tvarkomi pagal vieną kurpalių. Unikalūs universitetų profiliai atskleidžia universitetų istorines tradicijas, ištakas, vaidina labai specifinį vaidmenį kiekvienos tautos gyvenime. Todėl tokie universitetai turėtų būti saugomi, juo labiau kad jų galimybės pritraukti jaunimą yra mažesnės. Ir vis dėlto profilinių universitetų reikšmė yra labai didelė.

 

Taip pat reikia turėti omenyje, kad mes rengiame būsimus mokytojus, pedagogus, edukologus lygiagrečiuoju būdu, t.y. studentas gauna tam tikrą specialybę ir mokytojo kvalifikaciją vienu metu. Europoje šis būdas yra pripažintas pačiu geriausiu ir kiekvienoje net nedidelėje Europos šalyje edukologijos universitetai egzistuoja. Todėl, kad mes turime išlikti savarankišku universitetu bet kokių pertvarkų laikmečiu ir esu įsitikinęs, kad taip ir bus.

 

Be to, galima sakyti, kad toks universitetų stambinimas pažeidžia monopolijos įstatymą. Juo labiau kad dabartiniai aukštojo mokslo praktikai prieina prie išvadų, kad dideli universitetai nebeatitinka šiuolaikinės visuomenės poreikių - juose sutrūkinėja ryšiai tarp dėstytojų ir studentų. Geriausi rodikliai pastebimi būtent nedideliuose universitetuose, kurie tampa elitinio pobūdžio.

 

Mechaniniai jungimai gali įklampinti ir dėstytojus, ir studentus, ir reformos vykdytojus į mums netikėtas teismines procedūras, pasieksiančias ir ES Konstitucinį teismą. Ypač kai visuomenė nežino, kokiu būdu buvo atrinkti ekspertai, paskleidę tokias idėjas, ir kodėl tarp jų nėra akademinės bendruomenės iškilių žmonių. Be to, esant mechaniniams jungimams būtina atsisakyti tam tikro skaičiaus docentų ar profesorių, išrinktų 5 metams. Kas išmokėtų jiems kompensacijas? Greiti sprendimai gali būti ne tik skausmingi ar neveiksmingi, bet ir įveliantys garbingas institucijas bei jų bendruomenes į neišsprendžiamų problemų ratą.

 

Jonas Audėjaitis, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto dekanas

 

Pirmiausia turėtų būti suvokta dailės reikšmė, kuri palaipsniui tirpsta iš visuomenės suvokimo lauko. Dailės sritis tiesiogiai veikia tradicinių ir šiuolaikinių kultūrinio identiteto formų pokyčius. Tik dailės studijų pagrindu dizainas kartu su naujomis technologijomis gali kurti produktus, pristatančius mūsų visuomenės kūrybingumą, pretenduoti į nacionalinių produktų sukūrimą.

 

Kalbant apie didžiuosius Lietuvos universitetus, kurių programos dubliuojasi ir kur studentų skaičius yra labai didelis, apie jų veiklos sričių pasidalinimą dar galima svarstyti, bet tik per kokybės kriterijų. Vertėtų pažiūrėti valstybės užsakymą, kiek tokių specialistų jai reikia, kiek bendro universitetinio išsilavinimo žmonių valstybė gali išleisti ir kas tai atlieka geriausiai. Tačiau dailės sričiai, kaip unikaliai, turinčiai patį mažiausią studijuojančiųjų skaičių ir todėl labiausiai pažeidžiamai, manau, turėtų būti daroma išimtis. Vilniaus dailės akademija su savo fakultetais Kaune, Telšiuose ir padaliniu Klaipėdoje per praėjusį dvidešimtmetį studentų ir vykdomų programų skaičiumi padidėjo labai neženkliai ir nepretendavo į kitas, jai nebūdingas studijų sritis, kaip tai kartais darė kiti universitetai.

 

Nelabai tikiu, kad dirbtinai po universitetus išskaidytos dailės studijos suintensyvėtų. Dailės pobūdžio akademija Lietuvoje yra viena. Kiti universitetai turi tik kelias studijų programas, neparemtas nei tradicijomis, nei gebėjimu jas vykdyti. Todėl jų noras suskaidyti Vilniaus dailės akademiją akivaizdus. O universitetų optimizavimo projekto rengėjai net nesusimąsto, kokias pasekmes tai gali turėti mažėjančiai Lietuvai. Valstybės užsakymas dailės (be kitų menų ir architektūros) studentų yra vos 3 proc. Kas būtų, jei šį mažą skaičių dar išskaidytume po atskirus miestus ir universitetus? Tai būtų pražūtinga, negautume reikiamos „kritinės masės“, kurioje augtų mūsų tautos gabiausieji menininkai.

 

Kyla klausimai: Kokiais kriterijais vadovaudamasi darbo grupė siūlo jungimus? Kodėl nesiūloma universitetams ieškoti programų bendrumo ir per tai siekti studijų kokybės? Tarkime, ką bendro mūsų fakulteto studijos turi su siūlomo jungtis VDU programomis? Galima sakyti, nieko. Vien tai, kad mūsų fakultetas turi virš 60 % su technologijomis susietų programų, sako, kad niekas iš universitetų optimizavimo siūlytojų net nesigilino į mūsų programų specifiką. Išorinio programų vertinimo metu tarptautiniai auditoriai pabrėžė mūsų vykdomų programų unikalumą ir tai, kad mes privalome jas išsaugoti bei tobulinti. Tad aiškėja vienintelis siekis – bet kokiomis sąlygomis prisitraukti patrauklias kitų aukštųjų mokyklų programas prieš grėsmingai artėjantį studentų skaičiaus mažėjimą.

 

Galėtume svarstyti nebent ryšius su įvairiais universitetais, priklausomai nuo srities ir poreikio. Šiuo metu rengiame jungtines programas su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu ir VU Kauno humanitariniu fakultetu, su KTU universitetu turime bendrą Inžinerinio dizaino programą. Taigi kompetencijomis jau dalinamės, bet ne mechaniškai jungiamės, nežinia ko siekdami.

 

Studentų pozicija šiuo klausimu taip pat aiški. Tarpusavyje pasitarusios, VDA, VU ir LKKA studentų atstovybės galbūt net skubotai sureagavo į šį ministerijos paviešintą pasiūlymą ir išėjo protestuoti į gatves. Jie aiškiai deklaravo, kad nepageidauja universitetų sujungimo, pažeidžiant apsisprendimo teisę studijuoti pasirinktoje aukštojoje mokykloje.

 

Albertas Skurvydas, Lietuvos kūno kultūros akademijos rektorius

 

Lietuvos kūno kultūros akademijos bendruomenė ir Senatas prieštarauja siūlymams jungtis „iš viršaus“. Manau, tokiais klausimais universitetai turėtų šnekėtis patys. Sprendimai „iš viršaus“ tik supriešina bendruomenę, juk skiriasi universitetų kultūros, tradicijos, veiklos modeliai, kriterijai.

 

Siuntėme Senato kreipimąsi Prezidentei ir daugeliui kitų, kuriame nurodėme, jog per 77 savo gyvavimo metus parengėme daugiau kaip 15 tūkst. sporto, kūno kultūros, kineziterapijos specialistų, tarp jų - 32 sporto šakų trenerius. Po nepriklausomybės atkūrimo LKKA mokslininkai parengė 86 mokslo daktarus, kurių dalis sėkmingai dirba geriausiuose Europos universitetuose. Galima teigti, kad LKKA parengti specialistai yra vertinami pasaulyje. Dauguma studijų programų Akademijoje labai populiarios – pirmu ir antru pageidavimu jas pasirenka apie 1700 moksleivių. Tai didžiausias rodiklis tarp Lietuvos universitetų, atsižvelgiant į universiteto dydį.

 

Manymas, kad mažus universitetus reikia stambinti, yra atgyvena. Juos reikia stambinti ryšiais, gerinti jų studijų kokybę, bendrauti su pasauliu. Manau, kad maži universitetai turi savų pranašumų: jie yra lankstūs, bendradarbiaujantys tarpusavyje. Svarbiausia, kad universitetai įsipareigotų prieš visuomenę siekti aukštos kokybės, ką mes ir darome – šių metų Pasaulio aukštųjų mokyklų reitingavimo (Ranking Web of World Universities) duomenimis, Akademija užima antrą vietą tarp daugiau kaip 200 pasaulio sporto ir kūno kultūros universitetų.

 

Didžioji jėga slypi universitetų įvairovėje, o ne jų dydyje. Juk ir verslo pasaulis vystosi dėl to, kad yra smulkusis verslas. Nereikia bijoti mažesnių universitetų įvairovės, kitokio stiliaus ir požiūrio. Jeigu būtų vos pora universitetų, nebūtų kam tarpusavyje konkuruoti, ir jie galėtų diktuoti savo taisykles bei didinti studijų kainas.

 

Dabartinį darbo grupės požiūrį vertiname kaip nepagarbų. Juk įdėjome daug jėgų sukurti savo tradicijas, ypač mokslo srityje. Akademija yra specifinė ir unikali universitetinė mokykla. Tokių universitetų pasaulyje yra daugiau kaip 200 ir jie ypač vertinami Europos Komisijos, kuri pripažįsta universitetų įvairovės svarbą. Akademijoje yra sukoncentruota daugiau nei 90 % Lietuvos sporto, fizinio ugdymo, kineziterapijos, fizinio aktyvumo skatinimo ir sveikatinimo, rekreacijos mokslo ir studijų potencialo Lietuvoje. Tai rodo ir tas faktas, kad LKKA turi dvi aukščiausio lygio doktorantūros studijas, vieną iš jų – su Tartu universitetu.
 


Dalintis:

Komentarai