L. M. Svirskaitės daktaro disertacijos „Savitvarkį monosluoksnį formuojantys n-puslaidininkiai, skirti naujai besivystančioms fotovoltinėms technologijoms“ gynimas

Autorius, institucija: Lauryna Monika Svirskaitė, Kauno technologijos universitetas

Mokslo sritis, kryptis: gamtos mokslai, chemija, N003

Mokslinis vadovas: prof. dr. Tadas Malinauskas (Kauno technologijos universitetas, gamtos mokslai, chemija, N003)

Chemijos mokslo krypties disertacijos gynimo taryba:
prof. dr. Eglė Arbačiauskienė (Kauno technologijos universitetas, gamtos mokslai, chemija, N003) – pirmininkė
prof. dr. Saulius Grigalevičius (Kauno technologijos universitetas, gamtos mokslai, chemija, N003)
prof. habil. dr. Vidmantas Gulbinas (Vilniaus universitetas, gamtos mokslai, fizika, N002)
prof. dr. Edvinas Orentas (Vilniaus universitetas, gamtos mokslai, chemija, N003)
dr. Asta Žukauskaitė (Olomouco Palackio universitetas, Čekija, gamtos mokslai, chemija, N003)

Su disertacija galima susipažinti Kauno technologijos universiteto bibliotekoje (Gedimino g. 50, Kaunas) ir internete: L. M. Svirskaitės el. disertacija (PDF)

Disertacijos gynimas vyks Kauno technologijos universiteto Rektorato salėje (K. Donelaičio g. 73-402, Kaunas)

Anotacija: Norint konkuruoti pasaulinėje energijos rinkoje, reikia toliau tobulinti fotovoltines technologijas, kad jos ateityje galėtų papildyti silicio saulės elementus. Naujos kartos saulės elementai, su šviesą sugeriančio perovskito ar stibio chalkogenidų sluoksniais, dar nėra komerciškai perspektyvūs, bet turi daug pranašumų, lyginant su silicio saulės elementais. Šių saulės elementų efektyvumas labai priklauso nuo puslaidininkio pasirinkimo elektronus pernešančiam sluoksniui. Iki šiol intensyviai kuriami ir tyrinėjami nauji savitvarkius monosluoksnius formuojantys p-puslaidininkiai, analogiškiems n-puslaidininkiams kurti skiriama gerokai mažiau dėmesio. Kol kas elektronus pernešančių medžiagų pasirinkimas, palyginti su skylių analogais, yra labai ribotas. Organinių n-puslaidininkių srityje dominuoja fulerenas ir jo funkcionalizuoti junginiai. Vis dėlto sudėtinga sintezė ir gryninimas, didelė kaina ir prastos modifikavimo galimybės riboja jų taikymą saulės elementuose pramoniniu mastu. Visi esami iššūkiai n-puslaidininkių srityje ir savitvarkių skyles pernešančių monosluoksnių sėkmė tapo svariomis priežastimis, paskatinusiomis vystyti naujus n-tipo puslaidininkius, galinčius formuoti vienos molekulės storio sluoksnį. Be to sėkmingas savitvarkių elektronus pernešančių medžiagų integravimas į fotovoltinius prietaisus nėra tiek išvystytas, o tai rodo, kad savitvarkių n-puslaidininkių kūrimas yra daug žadanti tyrimų sritis. Šioje disertacijoje aprašomi skirtingomis „inkarinėmis“ grupėmis funkcionalizuoti įvairūs chromoforai ir jų perspektyvos kaip savitvarkių n-puslaidininkių, skirtų naujai besivystantiems stibio chalkogenidų ir perovskitiniams saulės elementams.