-
-
universitetas
- Apie KTU
- Struktūra
- Universiteto taryba
- Senatas
- Rektoratas
- Akademinės etikos kolegija
- Darbo taryba
- Profesinė sąjunga
- Universiteto projektai
- Veiklos dokumentai
- studijos
- fakultetai
- biblioteka
- kontaktai
Prestižiniuose Jungtinės Karalystės, Japonijos, JAV universitetuose dirbęs dr. Ainius Lašas sukauptas žinias ir patirtį pritaikys Lietuvoje. Politologas nuo ateinančių metų vadovaus Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetui (KTU SHMMF). Tarptautiškumo didinimas, lyderiavimo įtvirtinimas pritraukiant tarptautinio lygio profesionalus – vienas iš strateginių KTU siekių.
A. Lašas net 16 metų negyvena Lietuvoje, tačiau jo ryšiai su gimtąja šalimi yra tvirti ir nuoseklūs. Su KTU mokslininkais jis tyrinėja grėsmių suvokimą, yra įsitraukęs į Lietuvos mokslo tarybos projektą, neseniai buvo sugrįžęs moderuoti KTU surengtą diskusiją „Nauji Seimo rinkimai: švietimas – partijų programų viršuje ar paraštėse?“.
Bato universitete (J. Karalystė) šiuo metu dėstytoju dirbantis A. Lašas pripažįsta – nors įvykius Lietuvoje seka atidžiai ir glaudžiai bendrauja su akademiniu pasauliu, virtualūs ryšiai sukuria apgaulingą artumo potyrį. Nes „jei pavargsti nuo Lietuvos, gali ją tiesiog „išjungti“ savo kompiuterio ekrane“.
Tapęs laikinu KTU SHMMF dekanu, A. Lašas sieks labiau perorientuoti sistemą link kokybinių tikslų, kurie įgalintų tiek studentus, tiek ir dėstytojus geriau panaudoti savo intelektualinio potencialo klodus. Tyrėjas Universitetą žino ir iš vidaus – KTU Viešosios politikos ir administravimo institute dirba projekto vyresniuoju moksliniu darbuotoju.
– Ar teisinga sakyti, kad grįžtate dirbti į Lietuvą? Nuo jos lyg ir niekada nebuvote atitrūkęs – ne tik atidžiai sekate ir komentuojate viešoje erdvėje svarbiausius švietimo, politikos klausimus, bet ir vykdote bendrus projektus su Lietuvos mokslininkais.
– Turbūt teisingiau sakyti, kad grįžtu gyventi į Lietuvą. Darbuojuosi Lietuvoje jau ilgus metus, bet visada nuotoliniu būdu. O tai sukuria apgaulingą artumo potyrį, kuris apsiriboja virtualia, kognityvine dimensija. Jei pavargsti nuo Lietuvos, gali ją tiesiog „išjungti“ savo kompiuterio ekrane ir išeiti pasivaikščioti po Tokiją. O gyvenant ir nuolatos dirbant šalyje, jos realybė kasdieną kvėpuoja tau į veidą. Kadangi Lietuvoje nuolatos negyvenau jau šešiolika metų, manau, kad manęs laukia daug įdomių patirčių.
– Papasakokite apie bendradarbiavimą su Lietuvos tyrėjais – kokius projektus vykdėte ar vykdote?
– Su KTU kolegomis darbuojuosi prie grėsmių suvokimo tematikos. Prieš keletą metų vykdžiau Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamą projektą apie Rusijos grėsmės suvokimą. Jis parodė, kad Lietuvos žmonių istorinės patirtys, ypač nukentėjimas nuo sovietinio režimo, labai stipriai veikia jų požiūrį į Rusiją.
Šiuo metu vykdau dar vieną LMT projektą, kuriame bandome sudaryti šalies kognityvinį grėsmių žemėlapį ir suprasti kaip žmonės nustato ateities grėsmių pasireiškimo tikimybę bei jų mastą. Tyrime pastebėjome, kad tokie faktoriai kaip pajamų dydis ar pasitikėjimas žmonėmis – iš pirmo žvilgsnio mažai ką bendro turintys su, tarkime, karinėmis grėsmėmis – daro įtaką jų vertinimui. Taigi atrandame labai įdomių sąryšių, kurie turi tiek teorinę, tiek ir praktinę (taikomąją) vertę.
– Kokias žinias ir patirtį parsivežate iš užsienio? Kaip jas ketinate panaudoti KTU?
– Man teko darbuotis keturiuose skirtinguose universitetuose – Bato, Oksfordo, Jungtinių Tautų (Japonijoje) ir Vašingtono (JAV). Taigi turiu sukaupęs nemažai praktinės patirties, kuri yra susijusi tiek su studijų, tiek ir su mokslinio darbo organizavimu. Ant savo kailio esu patyręs, kaip tos akademinės „mašinos“ veikia ir kokios yra jų stipriosios bei silpnosios pusės.
Norėčiau tas asmenines patirtis pritaikyti Lietuvoje, bet taip pat įgauti ir naujų žinių bei įgūdžių vadovaujant KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetui. Sieksiu perorientuoti sistemą nuo kiekybinių link kokybinių tikslų, kurie įgalintų tiek studentus, tiek ir dėstytojus geriau panaudoti savo intelektualinio potencialo klodus.
– Palyginkite aukštojo mokslo sistemą Britanijoje ir Lietuvoje – kokie didžiausi skirtumai? Ką galėtume perimti iš britų? O galbūt abiejų šalių kultūros, visuomenės ir tradicijos yra pernelyg skirtingos?
– Galbūt reiktų pradėti nuo to, kad nemažai Britanijos universitetų jau nuo seno yra pasaulinio lygio akademiniai grandai, kurie užduoda toną visai sistemai. Jie pritraukia geriausius pasaulio mokslininkus bei studentus. Dalis jų vėliau „nusėda“ kituose Britanijos universitetuose ir augina jų žinomumo bei moksliškumo lygį. Taigi egzistuoja labai dinamiška akademinė bendruomenė stovinti tarptautinio mokslo priešakinėse linijose ir netgi diktuojanti akademines madas.
Tuo tarpu Lietuvoje nemažai universitetų masto apie kasdieninę duoną ir dažną kartą jų perspektyvos labiau orientuotos į vidų, o ne į išorę. Chroniškai mažėjantys studentų srautai, finansiniai nepritekliai labai neigiamai atsiliepia akademinės bendruomenės motyvacijai ir kartais net veda prie mokslo imitacijos schemų kūrimo, o ne prie kokybiškų mokslinių tyrimų.
Pratęsiant šią temą, Lietuvoje, skirtingai nei Britanijoje, mokslinių tyrimų finansavimo sistema labai smarkiai siūbuoja su ES lėšų injekcijų ciklais. Kartais mes skirstome dešimtis milijonų eurų, o kartais vos ne vos sukurpiame milijoną kitą. Tokie svyravimai neleidžia mokslininkams adekvačiai planuoti savo darbų, jau nekalbant apie konkurencingumo išlaikymą tarptautiniu mastu.
Tų skirtumų galima vardinti ir daugiau, bet reikia pripažinti, jog kol kas mes tiesiog žaidžiame visiškai kitose lygose. Norint pereiti į aukštesnę lygą, reikia labai rimtų ir nuoseklių sisteminių pokyčių. Mes turime perorientuoti sistemą nuo investicijų į betoną prie investicijų į žmones ir jų įgūdžius. Taigi čia reiktų kalbėti apie skirtumus ir politiniame lygmenyje, kur mums labai trūksta platesnės bei ambicingesnės perspektyvos. Trūksta žmonių, kurie turėtų praktinės patirties tarptautinėse mokslo politikos fronto linijose.
– Kokią, jūsų vertinimu, vietą šiuolaikiniame tarpdisciplininiame universitete turėtų užimti socialiniai, humanitariniai mokslai ir menai? Kaip jie siejasi su technologijomis, inžinerija, IT, chemija, sveikata ir kitomis sritimis?
– Pats žodis „tarpdisciplininis“ jau kužda, jog tokio tipo universitete socialiniai, humanitariniai mokslai ir menai stovi tokiame pačiame lygmenyje kaip ir kitos mokslo šakos. Jie atlieka savo funkcijas, kurios papildo bendrą žinių bei įgūdžių katilą. O bemaišant tą katilą nesunku atrasti ir daug sinerginio potencialo. Ar tai būtų duomenų analizė, ar dizaino sprendimai, ar dirbtinio intelekto vystymas, ar masinės komunikacijos produkcija – visur mes galime užčiuopti bendrus sąlyčio taškus tarp skirtingų mokslo šakų.
Pagaliau patiems studentams yra labai svarbu pasisemti įvairių įgūdžių bei žinių, kad jie ne tik sėkmingai konkuruotų ateities darbo rinkoje, bet ir būtų aktyviais bei sąmoningais piliečiais. Taigi bendrasis universitetas gali užtikrinti visapusišką išsilavinimą.
