Ansamblio „Nemunas“ siela M. Tomkevičiūtė: tauta be savo tautinio paveldo yra kaip žmogus be veido

Žiūrovų gausios koncertų salės, iki smulkmenų išdailinti šokiai ir dainos, atlikėjų gastrolės į tolimąsias šalis – tokių svajonių iki pandemijos siekdavo Lietuvos tautinio meno kolektyvai, kurių Lietuvoje priskaičiuojama ne viena dešimtis. Panašių išgyvenimų 2020 metais tikėjosi ir šiemet 70 metų sukaktį minintis Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis „Nemunas“, kuris jau buvo suplanavęs šventinę programą.

Neribotam laikui nukeltos repeticijos, atidėti šventiniai  pasirodymai ir spintose dūlantys tautiniai kostiumai – dar ne priežastis liūdėti. Taip mano daugiau nei tris dešimtmečius ansambliui vadovaujanti meno vadovė Margarita Tomkevičiūtė. Kita vertus, ji pripažįsta, kad šiais laikais sudominti jaunąją kartą liaudies menu darosi kas kartą sunkiau.

Vis dėlto, ji įsitikinusi – tauta be savo tautinio paveldo yra kaip žmogus be veido, todėl savo darbe regi ir prasmę, ir ateitį. Simboliškai skaičiuojama, kad per septynis dešimtmečius ansamblyje šoko, dainavo ar muzikavo keli tūkstančiai Kaune studijavusių ar dirbusių jaunuolių.

– Per 70 veiklos metų „Nemunas“ matė daugybę jaunuolių kartų, ateinančių su vis kitomis ambicijomis, norais ir požiūriu. Jau 17 metų esate „Nemuno“ meno vadovė, tad pati susidūrėte su ne viena karta. Kokie žmonės šiandien ateina į „Nemuną“?

Metams bėgant keitėsi mūsų gyvenimas, požiūris į daugelį dalykų. Atsivėrė plačios galimybės pažinti pasaulį, keliauti, surasti daug draugų, drąsiai reikšti savo nuomonę ir nebijoti, kad ji gali kažkam nepatikti. Sunku įsivaizduoti, kad tai būtų buvę galima prieš 70 metų, kai kūrėsi ansamblis. „Nemunas“ susikūrė pačių studentų iniciatyva 1949 metais. Šie studentai buvo tikri dainos, muzikos ir šokio entuziastai, nepaprastai veiklūs ir organizuoti.

Tuo metu, dalyvaujant meno saviveiklos kolektyvuose, atsiverdavo didelės  galimybės keliauti po plačiąją Tarybų Sąjungą, na, o jeigu, kolektyvas dar ir aukšto meninio lygio, ir į kitas užsienio šalis. Galimai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl „Nemunas“ buvo toks gausus savo skaičiumi. Kelionės vienija, sutelkia kolektyvą, skatina tobulėti. Na, o kur dar didesnės galimybės gauti bendrabutį ar stipendiją!

Šiandienos nemuniečiams tai nėra pagrindinis rodiklis, dėl kurio jie renkasi ansamblį. Galimybę keliauti ir pažinti pasaulį dabar turi kone kiekvienas studentas. Šiandien išskirčiau dvi grupes ateinančių į ansamblį – tie, kurie ieško kur smagiai ir turiningai praleisti laiką, susirasti draugų visam gyvenimui bei praplėsti savo galimybių ribas, ir tie, kurie negali gyventi be dainos, šokio ir muzikos.

– Suprantama, kad liaudies meną išsaugoti svarbu, tačiau neretai žmonės tikisi, kad tai padarys kažkas kitas, tad patys nesiima iniciatyvos jo puoselėti. Turbūt kartais ir į ansamblį ateina tokių jaunuolių, kurie gan skeptiškai žiūri į liaudies meną. Kaip įskiepijate meilę jam?

– Turiu pripažinti, kad sudominti jaunimą liaudies menu, kuriuo jis niekada nesidomėjo, sudėtinga. Jiems vien tautinis kostiumas dažnai kelia nepasitikėjimą. Šiandien skeptikus stengiamės kviesti į savo vakarones,  pašokdinti ir parodyti, kad liaudiškose vakaronėse galima puikiai pasilinksminti. Na, ir tai veikia.

Kita vertus, meilę, kaip ir kitus jausmus, reikia puoselėti. Aš manau, kad labai svarbu išsaugoti tai, ką jau turime. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės tokiais ansambliečiais, kurie tautines vertybes atsineša iš šeimos. Daugumos ansambliečių tėvai ar seneliai propaguoja tautines vertybes, yra liaudies meno gerbėjai. Nuolat ansamblio gretas papildo buvusių ansambliečių vaikai. Tai ypač džiugina. Taip pajaučiame nenutrūkstamą nemunietiškų kartų ryšį.

Na, o jei į „Nemuną“ atklydo dar liaudies meno nepamilęs jaunuolis, išeitis viena – ansambliečiams pasistengti, kad toks jaunuolis pamiltų ir ansamblį, ir liaudies meną.

– Kaip jums gimė meilė tautiniam menui?

Nuo vaikystės buvau apsupta liaudies meno. Mano mama turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti, tad nuo mažens savo šeimoje girdėjau liaudies dainas. Su seserimi tų dainų pačios buvome mokinamos. Mama taip pat grojo akordeonu ir kanklėmis – jas esu išsaugojusi iki šių dienų. Mane taip pat itin žavėjo ansamblio „Lietuva“ koncertai ir įstabiai besisukantys šokėjų sijonai. Turbūt nuo mažens žinojau, kad norėsiu būti šokių vadove.

– Ar pastebite, kad jauni žmonės vangiau žiūri į tautinius šokius, kapelas? Kaip manote, kodėl taip yra?

– Mes, vadovai, su nostalgija mename tuos laikus, kai į ansamblio priėmimus rikiuodavosi šimtai studentų, o atrankos vykdavo net keliais turais. Išties vykdavo didžiulis konkursas, patekdavo tik patys geriausieji. Dabar vis rečiau sulaukiame muzikinius pagrindus įgijusių dainininkų ar muzikantų.

Nors džiaugiamės kiekvienu atėjusiu, deja, priimame tik tuos, kuriuose įžvelgiame potencialą. Juk per gan trumpą laiką turime paruošti pakankamai aukšto lygio atlikėją.

Kita vertus, manau, kad visais laikais buvo ir bus, kas dainuos liaudies dainas, grieš armonika ar gros įstabiaisiais lietuviškais instrumentais. Dabartinis jaunimas turi plačias pasirinkimo galimybes – įvairaus žanro ir stiliaus šokių kolektyvai, chorai, muzikos grupės, bet vis tiek turime, kas domisi liaudies menu ir be jo gyventi negali.

Aš manau, kad tauta be savo tautinio paveldo yra kaip žmogus be veido.

– Ar šiandien dar svarbi tautinė savimonė, kai visas pasaulis modernėja, o šalys panašėja viena į kitą?

Dabar tautinė savimonė svarbesnė nei bet kada. Tai galimybė išlikti išskirtiniais, kitokiais. Tą ypač pajaučiame lankydamiesi užsienio šalyse. Tik pristatydami savo krašto liaudies meną, tautinį kostiumą, liaudies muzikos instrumentus, mes esame įdomūs kitataučiams.

Japonai buvo taip sužavėti ansamblio pasirodymu, kad geriau pažįstantieji jų kultūrą ir papročius sakė, jog tokių entuziastingų japonų, taip akivaizdžiai reiškiančių savo emocijas, jiems dar neteko matyti. Mūsų garbei net buvo surengta vakaronė, kurioje mus vaišino jų pačių paruoštomis lietuviškomis vaišėmis. Nesvarbu, kad dažnu atveju nesupratome, koks tai lietuviškas patiekalas. Juk svarbiausia dėmesys ir pagarba mūsų kultūrai!

Portugalai taip susižavėjo mūsų šokiais, kad per savaitę išmoko vieną iš sunkiausių, bet nuostabiausių Juozo Lingio šokių. Na, o apie meksikiečių emocijas būtų galima kalbėti ir kalbėti…

– Ar pakankamai plačiai Lietuvoje vystomos tokių ansamblių, kaip „Nemunas“, veikla? Kiek prieinamos galimybės jaunuoliams prisidėti prie jų veiklos?

– Kiekvienas kolektyvas gyvena ir vysto savitą veiklą. Kokia toji veikla, kiek kolektyvas matomas ir žinomas, koks jo meninis lygis, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Be abejo, kad kultūros ir meno darbuotojai pasigenda valstybės dėmesio. Daugybė gražių ir aukšto meninio lygio liaudies meno kolektyvų yra palikti likimo valiai. Jie egzistuoja tik vadovo ir kolektyvo entuziazmo dėka.

Labai gaila, bet yra ir aukštųjų mokyklų, kuriose nepakankamas dėmesys skiriamas jose esantiems liaudies meno kolektyvams. Džiugu, kad „Nemunas“ į tokį sąrašą nepatenka. Jaučiame ypatingą rektoriaus Eugenijaus Valatkos palaikymą: širdį džiugina ansamblio ataskaitinio koncerto metu rektoriaus ištarti žodžiai: „Kol yra „Nemunas“, bus ir KTU!“

Tačiau bet kokiu atveju, norintiems ir galintiems šokti ar dainuoti, ansambliai yra atviri – juose visada atsiras vietos tiems, kas nori puoselėti liaudies meną ir prisiliesti prie tautos vertybių.

Per 70 metų ansamblis „Nemunas“:

• Aplankė daugiau nei 40 šalių keturiuose žemynuose;
• Užaugino kelis tūkstančius aukšto meninio lygio liaudies meno mylėtojų;
• Laimėjo ne vieną apdovanojimą nacionaliniuose konkursuose.