Ar D. Trumpas inicijavo naujus muitų karus ir kuo tai gresia Lietuvai?

Kovo pradžioje JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie naujus mokesčius dviem gausiausiai į šią šalį importuojamiems metalams – aliuminiui ir plienui. Plačiai automobilių pramonėje naudojamam aliuminiui nuspręsta taikyti 25 %, o plienui – 10 % tarifo muitą. Užsienio apžvalgininkai ir analitikai prognozuoja, kad tai – naujo muitų karo pradžia, kuri be išimties paveiks visas pasaulio ekonomikas.

„Lietuvos ekonomika yra maža ir atvira, labai priklausoma nuo importo ir eksporto sąlygų, todėl masiški muitų karai pareikalautų didelių piniginių išteklių eksporto perorientavimui“, – sako Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorius Vytautas Snieška.

Galimas galimo muitų karo pasekmes Lietuvai bei Rytų ir Vidurio Europos šalims KTU profesoriaus paprašėme pakomentuoti plačiau.

– Muitų karai egzistuoja jau nuo tų laikų, kai atsirado pinigai ir prekyba. Kokie motyvai skatina šiuos karus inicijuoti, nors tiek istoriniai duomenys, tiek gausybė mokslinių tyrimų rezultatų rodo, kad jie žalingi visoms pusėms?

– Importo muitus šalys naudoja siekdamos surinkti pajamų į biudžetą arba pagerinti konkurencijos sąlygas savo verslui. Taip pat jie gali būti naudojami ir kaip kerštas už kitos šalies taikomą agresyvią kainų politiką, pvz., dempingą.

Šiuo atveju deklaruojami du pastarieji tikslai. Jeigu šalys, kurioms pritaikyti importo muitai nereaguotų, tai šie tikslai būtų pasiekti. Viena iš antrąjį pasaulinį karą išprovokavusių priežasčių būtent ir buvo įvairūs agresyviai taikyti tarptautinės prekybos ribojimai. Importo muitai labai pažeidžia eksportuojančių šalių interesus, kadangi sumenkina jų bendrąjį vidaus produktą, verslus ir gyventojų pajamas.

Kalbant apie pasaulinę ekonomiką, muitai sumažina jos efektyvumo didinimo galimybes. Jei muitas yra 25%, tai tarptautiniai verslai, atnešantys iki 25 % pelną, praranda prasmę. Tokiu būdu netenkama dalies galimybių efektyvinti pasaulinę ekonomiką. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinėje prekyboje buvo nuosekliai mažinamas muitų lygis.

– Kaip šalies rinka vystosi netaikant jokių muitų?

– Nesant muitų „apsinuoginama“ tarptautinės konkurencijos poveikiui – ima klestėti stipriausi, efektyviausi gamintojai, o kenčia silpnesni. Pastarosiose šalyse ima didėti nedarbas, kyla politinių problemų. Dažnai tokia situacija paskatina mažai efektyvių pramonės šakų nykimą ir naujų, inovatyvių atsiradimą.

Daugelis Europos šalių taip suformavo savo šiuolaikines, aukšto technologinio lygio ekonomikas. Taigi, apsitveriant muitų barjerais stabdomas savo šalies pramonės efektyvumo ir konkurencingumo augimas, o tai yra labai didelė blogybė.

Ilgalaikėje perspektyvoje šaliai geriau ne apsitverti muitais, o surasti būdų įmonių konkurencingumui didinti.

– Apie muitų taikymą netiesiogiai užsiminta jau D. Trumpo rinkimų kompanijoje. Kodėl JAV pradėjo taikyti muitus būtent nuo importuojamų aliuminio ir plieno?

– Kitos šalys buvo apkaltintos nesąžiningumu, samprotauta, kad menkinamas JAV gynybinis pajėgumas, nes sumažėjus plieno ir aliuminio gamybai JAV ginklų gamyba priklausys nuo importo sąlygų. Beje, tai yra klasikinis „protekcionistų“ argumentas.

Kai kurie komentatoriai įtarinėja, kad taip D. Trumpas siekia atsilyginti savo rinkėjams industrializuotose JAV valstijose. Tos JAV pramonės, kurios naudoja plieną ir aliuminį, pvz., automobilių ir lėktuvų gamyba, turės naudoti brangesnes žaliavas ir praras dalį konkurencingumo.

Dar viena numanoma priežastis ta, kad gali būti taikomasi į konkrečias plieną eksportuojančias šalis, pasinaudojant nuolaidomis savo partneriams – jau pažadėtos lengvatos Kanadai ir Meksikai.

– Kokia tikimybė, jog Europos šalys (pirmiausia Vokietija ir Prancūzija) atsakys JAV tuo pačiu, t. y., prasidės klasikinis muitų karas?

– Tikimybė visada yra, bet ji nedidelė. Manau, kad labiau tikėtinas ne „karas“, o pasistumdymas, koks jau gana ilgą laiką vyksta dėl jautienos, augintos naudojant hormonus, bei genetiškai modifikuotų organizmų importo į Europą.

– Kokias pasekmes toks muitų karas atneštų Lietuvai bei jos kaimynėms?

– Nereikšmingas, nes kol kas ribojamos prekės nėra pagrindinių Lietuvos ir jos kaimynių eksporto prekių sąraše. Būtų blogiau, jei prekių sąrašas išsiplėstų.

Lietuvos ekonomika, kaip ir kitų nedidelių šalių, yra maža ir atvira, labai priklausoma nuo importo ir eksporto sąlygų, todėl masiški muitų karai pareikalautų didelių piniginių išteklių eksporto perorientavimui.

– Kiek ilgai būtų juntamos galimo muitų karo pasekmės? Yra pavyzdžių, kad šalių ekonomikoms visiškai atsigauti prireikia daugiau nei penkmečio.

– Didelio masto muitų karas neišvengiamai sunaikina dalį pramonės eksportuojančioje šalyje.

Ji gali bandyti išvengti tokio likimo ieškodama kitų importuotojų, perkeldama gamybą į apsaugotos muitais teritorijos vidų. Tokia praktika labai paplitusi.

Taip pat galima skatinti tos produkcijos vartojimo augimą savo šalies viduje arba kuriant naujas, inovatyvias, aukšto technologinio lygio pramones.

– Ar yra bent teorinių galimybių tam pasiruošti iš anksto?

– Kuo šalies ekonomika įvairesnė, kuo įvairesni jos prekybos partneriai, tuo jai sunkiau pakenkti apribojus kokio nors vieno produkto eksportą. Jei yra gaminami sunkiai nukopijuojami ir daug kam reikalingi produktai, sunku sunaikinti tokią gamybą – daug suinteresuotų, kad ji tęstųsi.