Būsimasis architektas perspektyvią karjerą IT srityje iškeitė į saviraišką: šiais laikais kuriant meną, technologijos tampa teptuku

Karjera informacinių technologijų srityje šiandien laikoma viena perspektyviausių – prognozuojama, kad iki 2022 m. su technologijomis susijusių specialistų paklausa išaugs net 22 proc. Tačiau vilnietis Karolis Lasys, nepaisydamas visko, nusigręžė nuo šios srities ir pasirinko jį labiau viliojančią sferą – menus. Nors, kaip jis pats sako, dar prieš studijuojant architektūrą Kauno technologijos universitete (KTU), jis buvo visiškas „tiksliukas“.

„Mokantis mokykloje netgi teko reprezentuoti Lietuvą Argentinoje vykusioje tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje (angl. International Junior Science Olympiad, IJSO), – tikina Karolis. – Tačiau negaliu sakyti, kad man labai patiko tikslieji mokslai. Tiesiog lengvai įsisavindavau informaciją, o mano mąstymo metodai buvo tinkami šiems mokslams“, – sako jis.

Nors mokytojai tikėjosi, kad jis taps mokslininku, vaikinas nusprendė pasirinkti informacinių technologijų (IT) sritį. Gerai besisekant mokslams, gavus net kelias praktikas, Karolis buvo pasiruošęs studijuoti universitete. Tačiau kelią netikėtai pastojo neišlaikytas lietuvių kalbos egzaminas, todėl vaikinui teko padaryti metų pertrauką (angl. gap year).

– Karoli, kaip tavo gyvenimą pakeitė pertraukos metai?

– Egzistuoja stereotipas, kad visi turintys gap year, po to džiaugiasi ir kitiems rekomenduoja juos pasiimti. Galiu patikinti, kad šis stereotipas nėra iš piršto laužtas. Per tuos metus supratau, kad nebūtinai tai, kas tau gerai sekasi, yra tau ir skirta.

Kadangi reikėjo kažką veikti, pavyko įsidarbinti IT įmonėje. Tačiau ganėtinai greitai įsitikinau, kad tai visiškai ne man. Rutina, nuolatinis problemų sprendimas, bendrinis biuro gyvenimas, įspraudimas į rėmus ir jausmas, kad esi tik mažytė dalelė kažkokio didelio projekto, kuriame net nežinai, kokią rolę atlieki ir ar padarai kažkokį skirtumą, man nepatiko.

Taip ir atsiradau architektūroje ir bendrai menų sferoje. Piešiau jau nuo vaikystės, lankiau mylimą dailės mokyklą, sociologiniai dalykai taip pat jau ilgą laiką buvo įdomūs, o savirefleksijos metai parodė kelią toliau.

– Šiuo metu KTU Statybos ir architektūros fakultete antrame kurse studijuoji architektūrą. Kaip susidomėjai šia sritimi, būtent tokia meno forma?

– Kai pripažinau, kad IT ne man, jau turėjau supratimą, kad tikrai noriu stoti į vizualiuosius menus. Tuo pat metu lankiau J. Stauskaitės dailės mokyklą Vilniuje, kurioje pasikalbėjęs su mokyklos įkūrėjos sūnumi ir parodęs savo darbus gavau pastebėjimą, kad mano darbai, nors ir gražūs, vis tik nėra visiškai atsišlieję nuo tiksliųjų dalykų. „Ar kada pagalvojai apie architektūrą?“, – tuomet paklausė jis.

Kadangi tokia mintis man nė nebuvo kilusi, apsilankiau Vilniaus dailės akademijoje: susipažinau su architektų darbo specifika, peržiūrėjau įvairius maketus, eskizus, mačiau brėžinius. Pasikalbėjus su tuometiniu Architektūros katedros vedėju, galvoje atsirado toks „kabliukas“. Pajutau, kad tikrai suradau tai, ko noriu.

– Kas architektūroje tave žavi labiausiai?

– Vertinant įvairius menus, manau, kad architektūra išskirtinė tuo, kad tai nėra vien tik menas, bet ir mokslas. Tai tokia humanitarinė sritis, kurioje susijungia sociologija ir psichologija, tuo pačiu metu fizika bei inžinerija ir, žinoma, didelė dalis menų. Geras ir kokybiškas architektūrinis projektas – stiprus balansavimo aktas tarp visų šių trijų dalykų. Jeigu bent vienas iš jų nukenčia arba nėra iki galo padarytas, pastatas netiesiogiai „griūna“.

Būtent balanso ieškojimas, daugiaaspektiškumas, meno pritaikymas ne tik kaip meno kūrinio, bet ir kaip utilitaraus objekto, mane labai žavi. Sakoma, kad tai ne tik reikšmė menui, bet ir visuomenei bei žmonėms, kurie tame pastate gyvens ar dirbs.

– Minėjai, kad tau svetima rutina, įprastinis biuro gyvenimas, įspraudimas į rėmus. Kuo šiuo atveju išskirtinė tampa architektūra? Ar ilgainiui tai taip pat negali tapti rutina?

– Tai tikrai gali tapti rutina – jos gyvenime neišvengsi, nebent kiekvieną dieną darysi kažką kito. Tačiau svarbu suprasti savo sąsajas su rutina ir kaip tu ją priimi. Dirbant IT įmonėje viskas labai griežtai nusakyta – kam, ką ir kaip daryti. Tokia rutina, kur viskas labai tiksliai apibrėžta, kiekvienas dalykas nustatytas iki smulkmenų, man niekada nepatiko. Tai griežta rutina.

Tačiau architektūroje viskas kitaip. Kiek teko dirbti su architektais, šioje rutinoje yra tam tikra laisvė. Nebūtina į biurą ateiti 9 val., o vietoj toj, kad sėdėtum visą dieną ir braižytum planus, gali atsisėsti ir 8 valandas tik galvoti.

Neseniai lankiausi vienoje įmonėje Kaune, kuri savo rūsyje turi muzikos kambarį, kuriame stovi būgnai, gitara. Kolegos ten kartais susirenka net ir spaudžiant laikui prieš didelius projektus. Tokia rutina man atrodo priimtinesnė. Tu vis tiek dirbi darbą, bet nesiaukoji, kad būtent tą akimirką kažką reikia padaryti. Tokia rutina labiau pažymi, kad reikia pasiekti nustatytą tikslą, o ne padaryti užduotis nustatytu laiku.

– Pasirinkdamas architektūrą įsitraukei į, galima sakyti, visiškai priešingą sritį nei buvai prieš tai. Kaip nugalėjai vidinę baimę, kad kažkas nepavyks, o pasirinkta sritis vėl neteiks laimės?

– Tiesą sakant, aš jos visiškai nenugalėjau, pasirinkau ir viskas (juokiasi – aut. past.). Esu toks žmogus – jeigu kažką sugalvoju, tai ir darau. Mano šeimoj, be mano pusbrolio, kuris taip pat architektas, nėra nei vieno žmogaus, susijusio su menais. Mano seneliai, tėvai, tetos bei dėdės – visi „tiksliukai“. Man patinka, ką aš patyriau prieš tai, bet traukė ir menai. Todėl pagalvojau, kodėl gi ne? Reikia tiesiog nugalėti vidines baimes, ir suprasti, kad jos ne visada racionalios. Pasirinkti tokią skirtingą sritį, kurios nepažįsti, yra baisu, bet tai nėra racionali baimė – tu vis tiek su ja susipažinsi ir pažinsi.

Manau, kad šiais laikais žmonės į savo gyvenimus žiūri ne kaip į patirtį, o kaip į prekę – kažką, kas turi turėti kažkokį specifinį rezultatą. Nemanau, kad toks gyvenimo traktavimas atneša mums tai, ko iš tikrųjų siekiame – t. y. laimės.

– Kokia buvo aplinkinių reakcija, sužinojus, kad „meti“ tokį visuomenėje vertinamą darbą IT įmonėje, įvardijamą kaip vieną perspektyviausių tiek dabar, tiek ateityje?

– Kol kas visai šio darbo nemečiau, vis dar dirbu IT įmonėje. Tačiau, kai tik ateis galimybė visiškai išeiti iš šios srities, greičiausiai ir išeisiu. Nors tai tikrai yra perspektyviausia šiuo metu sritis, ją mečiau, nes pajutau, kad tai nėra man. Aplinkinių reakcija buvo dvejopa: nors ir tikino, kad supranta, kodėl taip elgiuosi, tačiau buvo šiek tiek priblokšti (juokiasi – aut. past.).

– Domiesi ne tik architektūra, bet taip pat fotografuoji, tapai, kuri muziką ir esi dažnai sutinkamas už DJ pulto įvairiose vietose Kaune, neseniai pradėjai ir rašyti. Kaip viską spėji? Kuo šios meninės veiklos tau svarbios?

– Yra toks pasakymas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Dažniausiai žmonės galvoja, kad neturi laiko, tačiau dauguma tiesiog nenori į jį investuoti. Mano nuomonė kitokia – jei noriu, tai ir darau. Po to supranti, kad tos 24 val. yra visai pakankamai laiko padaryti labai daug.

Man visos veiklos yra svarbios dėl to, kad tai yra saviraiška. Menas yra tiesiog autoriaus savęs išreiškimas: kurdamas meną, pateiki tai, ką manai, kas esi, ką jauti. Tuo tarpu kiekviena medija, mano atveju, architektūra, fotografija, muzika, gali perteikti  skirtingus dalykus. Per architektūrą galiu išreikšti tam tikrą savo asmenybės dalį, per muziką ar fotografiją – dar kitą. Saviraiška – bendra sąsaja tarp visų mano veiklų.

Pavyzdžiui, aš jaučiu, kad per muziką galiu pateikti savo emocijas geriau nei architektūroje, fotografijoje galiu lengviau perteikti įvairias socialines idėjas ar kitus pastebėjimus apie gyvenimą negu galėčiau muzikoje.

– Atrodo, kad šiuo metu pagrindinis tavo siekis – kūryba ir saviraiška. Kiek šiandien tau pačiam aktualūs tikslieji mokslai? Kiek jų vis dar yra, jei apskritai yra, tavo kasdienybėje?

– Nors nuo jų pabėgau, bet vis dėlto jie ir architektūroje neišvengiami. Kaip ir sakiau, architektūra – trijų dalių balansas, iš kurių viena – tikslieji mokslai. Architektams reikia suprasti fiziką, chemiją, nes jeigu pastatas griūna, praleidžia vandenį ar šilumą, jis nieko vertas. Todėl, manau, kad kuo toliau, tuo dažniau teks su jais susidurti. Visgi esant kitoje srityje pasikeitė mano santykis su šiais mokslais: iš kasdienio jis tapo kartais įvykstančiu draugišku susitikimu ar maloniu pasišnekučiavimu.

– Ar įgytos žinios dar prieš studijuojant architektūrą padeda šiuo metu? Jei taip, kuo?

– Taip, tikrai. Pirmiausia, pats supratimas apie tiksliuosius mokslus. Tarkim, programuojant įgijau loginį mąstymą, kadangi ši veikla, kaip sritis, iš principo yra žaidimas su taisyklėmis: reikia padaryti, kad logiškai aprašius taisykles, sistemos veiktų. Tai labai lavina analitinį bei loginį mąstymą. Todėl iki dabar pritaikau mąstymo ir analizės metodus, kuriais anksčiau remdavausi visiškai kitoje srityje.

Manau, kad kartais pažinti kitą sritį, visiškai priešingą nei tavo, yra gerai – tai praplečia perspektyvą, iš kurios žiūri žmogus. Netgi rekomenduočiau taip padaryti, nes tai duoda naujų žinių. Taip sakoma ir apie kalbas: mokantis skirtingų kalbų ne tik išmokstama su kažkuo susikalbėti, bet ir įgyjama žinių apie šnekančių ta kalba žmonių mąstymo būdą.

– Menas ir technologijos – kokių sąsajų tarp jų randi?

– Menas ir technologijos yra du dalykai pagrįsti tam tikros logikos ieškojimu, analize. Reikia suprasti, ką kiekvienu atveju analizuojame. Žiūrint į technologijas, tai sprendimų radimas, funkcijų analizė, dėsnių suvokimas ir pritaikymas. Menas irgi savita analizė, kurios metu analizuojama ne konkreti problema, o pats asmuo ar kokios nors socialinės situacijos. Taigi menas ir technologijos yra žmogaus mąstymo būdas, nukreiptas į skirtingus dalykus. Bet šis mąstymas ir mąstymo kryptis vis tiek yra panaši – tai analizė.

Be to,  šiais laikais menas ir technologijos susiję ir proceso, įgyvendinimo prasme. Kompiuterių amžiuje, kai mūsų gyvenimas yra labai kompiuterizuotas, menas turi tiesioginę sąsają su technologijomis – menas per technologijas dažnai yra kuriamas. Technologijos šiuo atveju tampa teptuku.

– Su kokiais iššūkiais susiduri dabar?

– Architektūroje taip pat labai daug iššūkių. Atsiranda komunikacijos, analizės tikslumo, meniniai, kūrybiniai, techniniai iššūkiai. Dažnai susiduriama su skirtingais dalykais, kuriuos norėtum įgyvendinti, bet jie būna per brangūs, o kartais ir visiškai neįmanomi. Kai kada, nors ir žinai, kad kažką reikia sukurti, tiesiog nėra įkvėpimo, nors laikas tave spaudžia. Iššūkių, pasirinkus kitą sritį, nesumažėjo, jie tiesiog pasidarė kitokie.

– Kas tave motyvuoja ir įkvepia labiausiai?

– Aš neieškau išorinės motyvacijos. Džiaugiuosi gyvenimu ir tuo, kad galime kurti. Net ir iš paprasčiausių dalykų, tokių, kaip saulė, šviečianti už lango, ar bendravimas su žmonėmis, ateina motyvacija. Sakyčiau, kad į priekį mane veda vidinė motyvacija kažką veikti.

Įkvepia mane du dalykai. Vienas iš jų – kasdienybė. Galbūt kartais per retai suprantame, kad gyvename labai įvairiame ir gražiame pasaulyje, kurį dažnai nuvertiname. Iš kitos pusės įkvepia tai, ką apskritai žmogus sugeba padaryti savo rankomis. Pasaulyje yra begalė problemų, bet žmonės kažkokiu būdu jas išsprendžia ir padaro nuostabius dalykus.