„Erasmus+“ išpažintis: kokie stogai Prahoje arba kai atrandi tai, ko net negalvojai ieškoti

Rudenį Universitete gyvenimas užverda ne tik dėl koridoriais klaidžiojančių pirmakursių, bet ir todėl, kad naujienų parveža mainų programose dalyvavę studentai. Tam, kad smagūs įspūdžiai ir įdomios mintys nenusėstų tik jų pačių galvose, nuspręsta pradėti „Erasmus+“ „išpažinčių“ skyrelį.

Šį kartą savo „Erasmus+” mainų programos patirtimi sutiko pasidalinti semestrą Čekijoje praleidusi Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) Viešosios politikos bakalauro programos studentė Laura Čiuplytė.

– Ar „Erasmus+” mainų programa pateisino lūkesčius?, – paklausėme L. Čiuplytės.

– Gavau viską ko tikėjausi ir dar daugiau. Pasirinkau Prahoje esantį Charles universitetą, nes norėjau pati pamatyti kaip vykdomos studijos aukštą reitingą turinčioje aukštojoje mokykloje. Paskaitas dėstė jauni ir įdomūs dėstytojai, su čekais susikalbėti angliškai nebuvo sunku, be to, mane labai sužavėjo dėstytojų rodomas individualus dėmesys kiekvienam studentui.

Praha mane tiesiog pakerėjo. Mieste netrūksta renginių ir miestiečių šurmulio. Prahoje labai išvystytas transportas – metro važiuoja kas kelias minutes. Tuo tarpu nakties metu po visą miestą kas pusvalandį kursuoja autobusai bei tramvajai. Užsilikus ilgiau kokiame nors vakarėlyje grįžti į namus buvo saugu ir paprasta.

Prahoje netrūksta nuostabių parkų, senovinių pastatų – jaučiama kultūros ir meno dvasia. Mėgdavau pasivaikščioti po miestą ir kaskart atrasti vis kažką naujo. Iki šiol ilgiuosi raudonų Prahos stogų, apsuptų žalių parkų.

– Kaip „Erasmus+“ patirtis pakeitė tavo požiūrį į studijas?

– Visų pirma, studijos anglų kalba ne tik praturtino mano žodyną, bet ir atvėrė kelią į žymiai platesnius informacijos šaltinius. Paskaitų metu teko analizuoti skirtingas pasaulio šalis įvairiais aspektais, todėl dabar geriau suvokiu jų situaciją pasauliniu mastu bei Lietuvos padėtį jų kontekste.

Prieš išvykdama į Čekiją nebuvau visiškai tikra dėl savo studijų, tačiau po Prahoje praleisto semestro galiu drąsiai teigti, kad esu labiau nei bet kada motyvuota likti ir tobulėti viešosios politikos srityje. Be to, planuoju išvykti ir į „Erasmus+“ praktiką. Greičiausiai nebūčiau sugalvojusi praktikos vietos ieškotis užsienyje, jei ne išvyka į Prahą.

– Ar „Erasmus+“ mainų programa kuria pridėtinę vertę?

– Išėjimas iš savo komforto zonos labai gerai paruošia realiam gyvenimui. Pusę metų praleidus svetimoje šalyje, bendraujant ir mokantis užsienio kalba, tenka susidurti su įvairiomis situacijomis ir susidoroti su jomis pačiam. Aplinkui nėra nei tėvų, nei senelių, nei artimų giminaičių, kurie Lietuvoje visada pasiryžę ištiesti pagalbos ranką.

Dar vienas svarbus dalykas – kitų kultūrų bei žmonių pažinimas ir tolerancija. Supratimas, kad visi esame skirtingi, bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio praplečia akiratį ir mąstymą. Nors visi esame labai skirtingi, tačiau kartu ir labai panašūs. Nepaisant įvairių skirtumų, visus „Erasmus+” studentus netruko aplankyti vieningumo jausmas. Kaip mėgsta sakyti šios mainų programos dalyviai: „Once Erasmus, always Erasmus!“ (liet. vieną kartą „Erasmus“, visada „Erasmus“!).

Šiandien džiaugiuosi, kad daugelyje Europos ir pasaulio šalių turiu draugų ir pažįstamų, kuriuos galiu aplankyti.

– Ar yra dalykų, kurių gailiesi?

– Nesu iš tų žmonių, kurie yra linkę kažko gailėtis. Žinoma, visada galima padaryti geriau, pamatyti daugiau. Tačiau tam yra išeitis – „Erasmus+“ programa leidžia išvykti net 12 mėnesių. Šia galimybe ir pasinaudojau, prasitęsdama studijas Prahoje. Po šio semestro tikrai nebeliks ko gailėtis!

– Ką norėtum „pasiskolinti“ iš Prahos universiteto ir įdiegti KTU?

– Politinę geografiją. Tai buvo pats įdomiausias mano kada nors studijuotas modulis. Auditorija visuomet buvo pilna žmonių iš visų pasaulio kampelių. Kiekvienos paskaitos metu vienas ar keli studentai pasiruošdavo pristatyti pasirinktą geografinę problemą, pavyzdžiui, naujų valstybių įsikūrimai ir pripažinimas arba šalys, kovojančios dėl tam tikrų niekam nepriklausančių salynų ir t.t.

Po pristatymų diskutuodavome apie viso to priežastis ir galimas pasekmes. Buvo ne tik įdomu analizuoti įvairius konfliktus, bet ir matyti, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų įsivaizdavo jų sprendimų būdus ir pasekmes. Studijuodama šį modulį sužinojau daug naujų ir netikėtų dalykų.

– Pasidalink baisiausiu nuotykiu, kurį patyrei „Erasmus+” programos metu.  

– Su kambarioke turėjome svajonę aplankyti Veneciją, todėl apšilus kojas Prahoje, nieko nelaukdamos nusipirkome bilietus. Prieš suplanuotą kelionę smarkiai susirgau – temperatūra pakilo iki +38 laipsnių. Visgi, noras aplankyti Veneciją nugalėjo ir skrydžio neatšaukėme.

Belaukiant eilėje prie lėktuvo vartų supratau, jog nebeturiu bilieto. Mano kambariokė jau buvo praėjusi pro vartus, kai prie manęs priėjo oro uosto darbuotojas ir padavė man bilietą. Palengvėjusia širdimi toliau laukiau eilėje, kol pamačiau, kad rankose laikau ne savo, o kambariokės bilietą ir jos pasą.

Draugė manęs laukė prie įėjimo ir mes skubiai apsikeitėme dokumentais. Galiausiai, viskas baigėsi gerai, abi įsėdome į lėktuvą ir po keleto valandų pasiekėme Veneciją.

Mano „prarastasis“ bilietas, pasirodo, visą laiką buvo mano piniginėje…

– Papasakok apie smagiausią patirtą nuotykį.

– Visiems būna tokių vakarų, kai nesinori linksmintis. Man taip nutiko per Šv. Valentino dieną.

Kartu su „Erasmus“ draugais klaidžiojome po miestą ieškodami, kur galėtume kartu pašokti ir pasiklausyti muzikos. Mano nuotaika vis dar buvo prasta, bet lingavau pagal muziką kartu visais, kol galiausiai pareiškiau jog noriu važiuoti namo.

Visgi, linksmai nusiteikę draugai įkalbėjo pasilikti. Čia, matyt, pasidarbavo likimo pirštas, nes neilgai trukus mano žvilgsnis susidūrė su ten buvusio vaikino akimis. Liūdnokai prasidėjusi Šv. Valentino diena man baigėsi meile iš pirmo žvilgsnio ir nuostabiomis akimirkomis su vaikinu iš Vokietijos.