Globalių inovacijų ekspertas prof. Maxas von Zedtwitzas: „Aukso laimėtojai nustato taisykles“

Tai nėra pirmas profesoriaus vizitas į KTU, jo skaitytas paskaitų ciklas „Globalių mokslo tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų valdymas“ pateikė vertingų lyderystės įžvalgų. Šį sykį mokslininko seminaras buvo nukreiptas tiek į doktorantus, tiek į tyrėjus bendrąja prasme, siekiant jiems padėti tapti mokslinių tyrimų aukso laimėtojais.

Tyrėjo vaidmenų įvairovė tyrimo procese – kokį vaidmenį atliekame mes?

Prof. M. von Zedtwitzas savo seminare akcentavo tyrėjo svarbą mokslo progresui. Mokslininkas, skleisdamas savo tyrimo rezultatus, padeda gimti naujoms teorijoms, arba atvirkščiai, prisideda prie atgyvenusių mokslinių argumentų numarinimo. Vis dėlto, pati kompleksiškiausia yra doktoranto situacija – jis, įžengęs į mokslo pasaulį, turi gebėti atrasti savo vietą mokslinių teorijų gausoje ir pasiūlyti savo sprendimą. Doktoranto sėkmė labai priklauso nuo jo santykio su daugybe suinteresuotųjų šalių – šeimos nariais, draugais, kolegomis, ypač – mokslinio darbo vadovu.

Kokį vaidmenį bendradarbiaujant su savo darbo vadovu reikėtų pasirinkti, kad jis geriausiai atspindėtų asmenybes, požiūrį į doktorantūros studijų procesus ir sugebėjimus? Ar disertacijos rengimo procese mokslinis vadovas ir doktorantas atitinkamai atliks Betmeno ir Robino, Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono, Don Kichoto ir Sančos Pansos, Robinzono Kruzo ir Penktadienio, o gal Džeimso Kirko ir Spoko vaidmenis? Žaismingai pristatydamas šiuos tipus, prof. Maxas von Zedwitzas kviečia doktorantus pačius įsivertinti, kokį vaidmenį jie atlieka šiandien, kaip panaudoti jo privalumus ir trūkumus. Galų gale, ar mūsų moksliniai tyrimai iš tiesų padeda palikti unikalų pėdsaką mokslinėje erdvėje, padeda rastis naujoms teorijoms, ar mes tiesiog vadovaujamės esamomis teorijomis, panaudodami ir atkartodami jų pagrindinius teiginius savo teoriniuose ir empiriniuose tyrimuose?

Mokslinių žurnalų gausa – kaip išsirinkti tinkamiausius?

Be jokios abejonės, moksliniai rezultatai turi būti skleidžiami moksliniame pasaulyje, tačiau ar visi sklaidos kanalai yra vertingi ir tikslingi? Prof. Maxas von Zedtwitzas pirmiausia kviečia savo turimas mokslines publikacijas priskirti skirtingoms grupėms. Kiek šių publikacijų yra konferenciniai pranešimai? Publikacijos recenzuotuose leidiniuose? Vadybinio pobūdžio publikacijos? Profesorius akcentavo mokslinių rezultatų publikavimo svarbą aukštą vertę turinčiuose moksliniuose leidiniuose. Nors mokslinių rezultatų sklaida įvairaus lygio žurnaluose lemia papildomas eilutes gyvenimo aprašyme ir sukuria plataus masto publikavimo įvaizdį, straipsnio rengimas prastuose, bevardžiuose žurnaluose, kur publikavimo tikimybė siekia kone 100 proc.,  reikalauja laiko sąnaudų, kurios, deja, neatneša trokštamų rezultatų.

Net ir kokybiškas straipsnis tokiu atveju sulaukia (jei apskritai sulaukia) mažiau dėmesio, publikacijos rengėjas susikuria iliuziją, kad jo darbas lengvai pasiektų ir aukščiausio lygio žurnalus, o vertingų publikacijų aukšto lygio žurnaluose stoka neigiamai vertinama universitetuose ir kenkia mokslininko įvaizdžiui. C lygmens žurnalai tiesiog neturėtų būti laikomi vertais mūsų laiko, nes tokie žurnalai neturi jokios vertės – geriau prastesnės kokybės straipsnis spausdinamas geresnės kokybės žurnale, o ne atvirkščiai. Juolab, kad neverta skųstis informacijos apie žurnalų kokybę stoka: kone kiekvienas universitetas yra parengęs rekomenduojamų publikuotis mokslinių žurnalų sąrašą, taip pat galima paieškoti tam tikros mokslo srities citavimo indeksų, mokslinių asociacijų siūlomų žurnalų sąrašų.

Mokslinis straipsnis A lygio žurnale – kaip pataikyti į taikinį?

Be jokios abejonės, mokslinis žurnalas turi atitikti straipsnio tematiką. Kiti esminiai publikacijos aukšto lygio tarptautiniame žurnale aspektai, remiantis prof. Maxu von Zedtwitzu, yra puiki anglų kalba, griežtas straipsnio rengimo reikalavimų (pavyzdžiui, nustatyto puslapių skaičiaus) ir žurnalo stiliaus (citavimo, formato, minčių dėstymo ir pan.) laikymasis. Papildomos vertės suteikia penkerių metų laikotarpio žurnalo straipsnių citavimas, nepamirštant ir redaktorių straipsnių, jei juose pateikiami teiginiai dera su vystomo straipsnio tematika. Neretai publikacijos rengimas su geriau žinomu ir/ar daugiau publikacijų parengusiu mokslininku, suteikia daugiau galimybių spausdinti straipsnį A lygio žurnale. Be to, didesnė publikavimo tikimybė atsiranda orientuojantis į specialius leidinius, nes į jų redaktoriai yra labiau suinteresuoti gauti straipsnių. Daug naudos suteikia diskusijos su kolegomis, žurnalo redaktoriais, kitais tyrėjais, dalyvavimas konferencijose.

Prof. Maxas von Zedtwitzas akcentavo nemažai aspektų, padėsiančių rašant straipsnius. Tai – teksto paprastumas, anot mokslininko, „orientuotas į senelę, o ne į akademikus“, teksto skaidymas į pastraipas, trumpi sakiniai, vengiant perteklinių žodžių, tokių kaip „tyrimais įrodyta, kad…“, klišinių teiginių, tokių kaip „šiandienos visuomenėje…“, subjektyvių teiginių, tokių kaip „tai yra įdomu“, arba straipsnio autorių giriančių teiginių, tokių kaip „niekas neatliko tokio tyrimo, taigi aš tai padariau“. Mokslininkas kvietė kreipti didelį dėmesį į straipsnio įžangą, nes nuo jos daugiausiai labai priklauso, ar žurnalo redaktorius susidomės straipsniu, ar nuspręs jį atmesti.

Kaip tęsti mokslinių tyrimų vystymą ir publikavimą, kai ne itin sekasi?

Tiek doktorantai, tiek tyrėjai bendrąja prasme, susiduria su problema, kai moksliniai tyrimai nebesivysto. Ateina laikas, kai doktorantai iš džiaugsmingo laikotarpio, pilno naujų atradimų, mokslinio darbo vadovų ir kolegų palaikymo, pereina į baimės etapą: disertacijos laiku parengti nepavyks. Tiek doktorantūros studentai, tiek mokslininkai su ilgamete patirtimi, sulaukia publikacijų atmetimo. Ką reikia daryti, kad patyrus nusivylimą neišblėstų mokslinis entuziazmas? Profesorius Maxas von Zedtwitzas ypač akcentuoja atkaklumą, derinamą su kantrybe ir nuolankumu, sutinkant perrašyti straipsnį, jei to reikia. Mokslininkas teigia, kad nesėkmės turi būti suvokiamos kaip galimybė pasimokyti iš klaidų. Dviem minutėms intensyvaus darbo suteikiamos penkios minutės poilsio padeda kovoti su tingėjimu ir formuotis discipliniškumui, juk dažnai tyrėjai pristinga motyvacijos pradėti tyrimą ar straipsnį, taigi pradžiai yra tikslinga leisti sau pailsėti daugiau, nei nudirbta darbo. Ko gero, daugelis pripažintų, kad pradėjus veikti, atsiranda susidomėjimas užduotimi ir užsidegimas greičiau ją atlikti, taigi pradedama pamiršti apie savo nuolatinį apdovanojimą poilsio minutėmis. Iš profesoriaus patarimų paminėtina tai, kad orientacija į žmones, kurių pavyzdžiu norima sekti, padeda stiprinti motyvaciją darbui. O susikoncentravimo problemą padės įveikti A lygio žurnalų pasirinkimas ir jų įrašymas į savo „privaloma įgyvendinti“ sąrašą.

Taigi, būkime nepaliaujamame kūrybos procese – nuolat konspektuokime išgirstas/perskaitytas mintis į užrašų knygelę, būkime nuolatiniame straipsnių recenzavimo procese ir nesustokime bandyti vėl ir vėl, pasimokydami iš savo nesėkmių. Būkime naujų taisyklių kūrėjais – mokslo aukso medalininkais.