Gynybos technologijų vystymas Lietuvoje: fantazijų pasaulis ar reali aukso gysla?

Kovo pabaigoje Europos Komisija patvirtino programas, kuriose numatyta 2019-2020 m. finansuoti bendrus gynybos pramonės projektus. Bendra tokių projektų vertė siekia iki 500 mln. eurų. Dar 25 mln. eurų bus skirta remti 2019 m. bendradarbiavimu grindžiamiems gynybos srities mokslinių tyrimų projektams. Ši žinia suveikė it katalizatorius ir paskatino Lietuvos mokslo bei pramonės atstovus pasvarstyti: kokia šalies pozicija, kalbant apie gynybos technologijas?

Lietuva – starto pozicijoje?

„Lietuva kol kas dar iki galo neįvertino galimybių, kurias teikia gynybos technologijų vystymas“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkas dr. Andrius Vilkauskas, vadovaujantis Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetui (MIDF) bei atstovaujantis aukštosioms mokykloms Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidiume.

Panašios pozicijos laikosi ir LINPRA viceprezidentas, AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius Arnoldas Šileika. „Lietuvos verslo potencialas – milžiniškas, tačiau jo išnaudojimas, deja, nedidelis“, – teigia jis.

„Jeigu kalbėtume apie ES ir NATO šalių kontekstą, tai pagyvėjimas gynybos technologijų vystymo srityje jaučiamas ženklus“, – pastebi A. Vilkauskas. Jo nuomone, daugelis Europos šalių susigriebė, kad šiai sričiai buvo skiriama per mažai dėmesio, todėl ėmėsi veiklos.

Anot A. Vilkausko, pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skirta kibernetinio saugumo inovacijoms ir su tuo susijusioms technologijoms. „Dabar tapo svarbu išmokti integruoti įprastas technologijas ir karybos būdus su naujosiomis dimensijomis“, – teigia jis.

Jo teigimu, skaitmeninimas skverbiasi visur – ypatingas dėmesys skiriamas aplinkos stebėsenos, komunikacijos (ryšio) bei veikimo per nuotolį technologijoms.

Pašnekovas pastebi, kad kol kas Lietuva gynybos technologijų srityje – dar naujokė. „Taip, reikia pripažinti, kad tokių tiesiogiai susijusių produktų gamyba ir pardavimai generuoja sąlyginai nedidelę BVP dalį, tačiau potencialas yra“, – įsitikinęs A. Vilkauskas.

Jis siūlo semiantis patirties šioje srityje pasidairyti į Skandinavijos šalis – ypač Norvegiją, Suomiją. „Pastaroji turi toliaregišką požiūrį į gynybos technologijų vystymą, orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą“, – teigia jis, akcentuodamas, kad mažesnių šalių kelias į šią sritį  – kitoks nei gynybos technologijas vystančių rinkos lyderių.

„Nors pasaulyje gynybos technologijų srityje pirmauja JAV, o Rusija tam pastaruosius 10 metų skyrė ypatingai daug dėmesio ir lėšų, ypač sparčiai veržiasi Kinija, kūrybiškai kopijuojanti sprendimus ir aktyviai besiskverbianti į lyderių gretas. Savo nišą čia gali rasti ir mažesnės šalys“, – įsitikinęs A. Vilkauskas.

Pasak A. Vilkausko, žvelgiant į jau esamą Lietuvos pramonės įmonių žemėlapį, daugiausia potencialo ateityje gynybos technologijų horizontuose turėtų Lietuvoje veikiantys elektronikos komponentų, jutiklių (sensorikos) gamintojai, jūrų, sausumos ir oro transporto sistemų tiekimo grandinių dalyviai.

„Taip pat labai didelį potencialą įžvelgčiau plastikų gamybos srityje, ypač kalbant apie naują mums sritį – kompozitines medžiagas ir struktūras. Sutelkus IKT potencialą,  būtų realu dirbti su autonominėmis sistemomis ar tapti tokių sistemų integratorių partneriais, – prognozuoja specialistas. – Tačiau tam būtina įveikti rinkos barjerus ir gynybos technologijas išvystyti plačiau. Šiandien, deja, didelėmis apimtis Lietuva pasigirti dar negali“.

Pradžia yra, bet to nepakanka

KTU mokslininkas atkreipia dėmesį į negausius, tačiau sėkmingus Lietuvos pramonės įmonių pavyzdžius. Štai Kauno rajone įsikūrusi AB „Giraitės ginkluotės gamykla (GGG)“ gamina karinę ir civilinę amuniciją. Lietuviško kapitalo puslaidininkių fotonikos ir elektrooptinių sistemų gamybos įmonė „Brolis Semiconductors“ orientuojasi į matymo taikiklių, žymeklių ir panašių produktų vystymą. Informacinių ir ryšių technologijų (IRT) įmonių grupė „Elsis“ – į radijo ryšio ir IKT sprendimus.

A. Vilkauskas pastebi – kai kurios Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės turi netiesioginį ryšį su gynybos technologijų pramone, kuris statistikoje ne visada atsispindi, tačiau realiai egzistuoja.

Pavyzdžiui, gamina daug komponentų ir eksportuoja kitų šalių gamintojams, kurie yra tiesiogiai susiję su aeronautikos ir gynybos sektoriumi.

„Taigi nenuostabu, kad yra įmonių, kurios tiekia tokius komponentus ar net ištisas sistemas“, – teigia A. Vilkauskas, pridurdamas, jog savą indėlį įneša ir tekstilės ar aprangos įmonės, gaminančios įvairius kariškių naudojamus produktus.

Kaip vieną pavyzdžių jis įvardija AB „Vakarų laivų gamykla“ grupės įmones, kurios veikia ir specializuojasi jūrinių technologijų srityje. Ši apima laivų ir kitų plūdriųjų priemonių projektavimą, laivų statybą, laivų remontą ir modernizavimą, įvairių konstrukcijų, elementų gamybą atsinaujinančiai energetikai, naftos, dujų gavybos pramonei.

„Daugelis gaminių ir paslaugų gali būti pritaikoma ir gynybos reikmėms“, – patikslina AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius ir LINPRA viceprezidentas A. Šileika.

Jis atskleidžia bendrovės patirtį – ši dalyvauja Lietuvos karinių jūrų pajėgų skelbiamuose turimo karinio laivyno remonto konkursuose, atlieka remontus, suvienija pajėgas su užsienio partneriais, vykdydami bendrus projektus, statydami, gamindami karinės paskirties laivų komponentus.

A. Šileika patikslina, kad šioje rinkoje barjerų netrūksta – ES valstybės, proteguodamos vietos statytojus, karinius laivus statyti užsako savo laivų statybos kompanijoms. „Vis dėlto, matome tame neblogas perspektyvas, kadangi Europoje karinių laivų statybos rinkos segmentas auga dėl visiems suprantamų priežasčių“, – priduria pašnekovas.

A. Vilkauskas papildo: po šaltojo karo Europoje imtasi mažinti laivų statyklų skaičių, galinčių statyti tokio tipo laivus, bet pasikeitus aplinkybėms jaučiamas išaugęs gamybinių pajėgumų poreikis.

Proveržį paskatintų sąlygos bendradarbystei

Kalbėdamas apie iššūkius, kurie kyla Lietuvos pramonės įmonėms, siekiančioms integruotis į gynybos technologijų rinką, A. Šileika įvardija du pagrindinius barjerus – verslo galimybių nežinojimą ir nepasitikėjimą savo pajėgumais realizuoti bei patenkinti kariuomenės poreikius.

„Sutikime, kad gynybos technologijų rinkoje yra milžiniška konkurencija, čia veikia daugybė inovatyvių, pajėgių ir įtakingų rinkos žaidėjų, tad naujokai tikrai nėra labai laukiami. Taigi suprantama, kad vyrauja savotiškas nepasitikėjimas vietos gamintojais, noras užsakyti ir pirkti jau garsių vardų išbandytus technologinius sprendimus“, – sako LINPRA viceprezidentas.

Jo nuomone, situacija pasikeistų, jeigu būtų suteikiama daugiau prieigos taškų ir vietos verslui, kuris turėtų galimybę vystyti technologijas, kompetencijas, kurtų ir išlaikytų naujas darbo vietas, kauptų atitinkamą patirtį.

A. Vilkauskas mato du kelius, kurie paskatintų Lietuvos pramonės įsitraukimą į globalią gynybos technologijų rinką.

Pirmiausia, įgijus patirties vertėtų žengti į glaudesnį bendradarbiavimą ir partnerystę su didžiųjų sistemų integratoriais, taip perimant ne tik gamybos, bet ir dalį produkto bei technologijos vystymo dalių. Tokiu būdu, Lietuvoje būtų kuriama didesnė pridėtinė vertė bei ugdomos kompetencijos.

„Kitas kelias – lygiagrečiai vystyti inovacijų ekosistemą ir leisti naujoms idėjoms užaugti iki tokio lygmens, kai jau gali būti demonstruojamas sprendimas ar technologija“, – sako jis, įžvelgdamas veiklos galimybę startuoliams.

Būtent jie galėtų lanksčiai reaguodami į kariuomenės poreikius išvystyti sprendimus, kurių gamybą būtų galima vystyti didesne apimti, jau išnaudojant turimą pramonės potencialą.

A. Vilkausko manymu, tam reikalingas labai geras rinkos ir vartotojų poreikių išmanymas, todėl vis svarbesnis tampa bendradarbiavimas su Lietuvos ir NATO partnerių kariuomenėmis, kad taptų įmanoma įgyti supratimą apie realius gynybos technologijų poreikius.

Pasak A. Šileikos, užsienio patirtis rodo, kad gynybos institucijos aktyviai bendradarbiauja su mokslo ir verslo organizacijomis, skatindamos naujas inovacijas gynybos technologijose.

„Todėl nėra keista, kad ir pasiekimai šioje srityje –  didžiuliai. Mano supratimu, būtina valstybiniu lygmeniu skirti žymiai didesnį dėmesį bendradarbiavimo tarp gynybos struktūrų, valstybės, mokslo ir verslo stiprinimui, galimai netgi įkuriant ar pavedant šią atsakomybę kažkuriai valstybinei institucijai“, – sprendimą siūlo LINPRA viceprezidentas.