Iš naujovių ir tradicijų nuaustas linas

Mokslininkių Eglės Kumpikaitės ir Liucinos Kot kuriami inovatyvūs, naujos struktūros lininių audinių dizainai, kuriuose atsispindi tradiciniai lietuviški audinių raštai ir spalvos, įrodo, jog tradiciškumas ir naujosios technologijos gali papildyti vienas kitą. KTU Medžiagų inžinerijos katedros docentės E.Kumpikaitės (E.K.) ir doktorantės L.Kot (L.K.) sukurti audiniai pasižymi inovatyvia dvisluoksne struktūra, kuri leidžia išgauti išraiškingo reljefo audinius. Tokia struktūra išaudžiama specifinius mechanizmus turinčiomis, moderniomis audimo staklėmis, leidžiančiomis suformuoti audinio paviršiuje erdvines bangas.

Mokslininkių kurtus audinius bus galima pamatyti šią savaitę Kaune vyksiančioje parodoje “Linomagija II”.

– Kaip gimė idėja sukurti inovatyvų, naujos struktūros lininių audinių dizainą?

E.K.: Su doktorante L.Kot norėjome tradicinius pluoštus, raštus, spalvas sujungti su naujausiomis tekstilės technologijomis. Mūsų projekto inovatyvumas – dvisluoksnė audinio struktūra. Viršutinis audinio sluoksnis yra truputį ilgesnis nei apatinis, dėl to audinio paviršiuje susiformuoja reljefiškos bangos. Audiniuose siekėme atskleisti, kaip klasikinės audimo tradicijos yra susijusios su šiuolaikine pramonine tekstile. Aktualus yra ne tik audinio dizainas, bet ir jo išaudimas pramoninėmis audimo staklėmis.

L.K.: Idėja gimė panagrinėjus 2015–2016 m. tekstilės tendencijas: spalvas, faktūras. Daliai inovatyvių audinių kolekcijos įtaką darė etnografinių buitinių audinių fragmentai ir raštai, o galutinis rezultatas – visiškai naujos paskirties šiuolaikinė tekstilė.

– Papasakokite apie technologinį audimo procesą. Nuo ko viskas prasideda, kuo baigiasi?

E.K.: Pirmiausia vyksta kūrybinis procesas. Kitaip sakant, audinio kūrimas prasideda nuo idėjos, kurią įkūnija audinio dizainas. Po to vyksta techninis darbas – užtaisymo brėžinių braižymas ir techninių audinio duomenų parinkimas. Įmonėms pateikėme sukurtus audinių dizainus, užtaisymo brėžinius, kuriuose nurodėme, kaip turėtų būti suverti siūlai į nytis ir skietą, nurodėme audinių pynimus, siūlų spalvų raportus ir kitus techninius audinio duomenis. Mūsų sukurtas audinio dizainas, padedant audimo įmonių specialistams, išryškėdavo išaudus audinį kompiuterizuotomis staklėmis. Dar labiau audinio struktūra pasikeičia atlikus apdailą – išplovus ir papildomai minkštinant audinio reljefas tampa dar išraiškingesnis. Parodoje eksponuojami žali, be apdailos, ir su apdaila audiniai.

– Kodėl inovatyviems audinių dizainams kurti pasirinkote būtent liną?

L.K.: Linas tapo labai dažnas mūsų kasdienybėje, tad nekreipti į tai dėmesio neįmanoma. Šis augalas po ilgo proceso, vadinamo lino keliu, lino muka, staklėse persikūnija į drabužį, kurį dėvėdamas jautresnis žmogus įvertina vėsų augalo prisilietimą. Linas – bene vienintelis mūsų augalas, apdainuojamas daugelyje liaudies dainų, išreiškiant begalinę pagarbą. Linas mus rengia, puošia namus. Liaudies patarlėse akivaizdžiai deklaruojamas vertybinis požiūris į aprangą. Gausiose mįslėse apie linų darbus išaukštinami dar nepradėti doroti linai ir audimas. Linai įkūnija virsmo nuo gamtos iki kultūros idėją.

E.K.: Visuomenėje vyrauja tendencija sugrįžti prie savo šaknų, tradicijų, išlaikyti autentiškumą. Linas – ekologiškas, antialergiškas, ilgaamžis, stiprios struktūros pluoštas. Senovėje buityje naudoti audiniai, neretai būdavo lininiai, tai įrodo, kad linas – lietuviškų šaknų ištakos.

– Kokias lino savybes išskirtumėte kaip unikalias?

E.K.: Linas pasižymi komfortiškumu – vasarą gera dėvėti lininius drabužius, nes jie praleidžia orą, sugeria drėgmę, žiemą linas gerai sulaiko šilumą; trečia – linas turi specifinį pojūtį liečiant – tai standus pluoštas, tačiau prisilietimas prie jo yra labai malonus. Dėl šių savybių linas gali būti pritaikomas labai plačiai.

– Kokios yra jūsų kurto audinio panaudojimo galimybės? Ar jis pritaikomas kuriant drabužius, namų tekstilę, galbūt gaminant aksesuarus?

E.K.: Audiniai daugiau skirti namų, dekoratyvinei tekstilei, tačiau juos galima naudoti drabužių dizainui ir kitur. Tai daugiafunkcis audinys, tinkamas įvairios paskirties daiktams kurti.

– Kaip prižiūrėti jūsų kurtą audinį?

E.K.: Jį reikėtų skalbti ir džiovinti lygiai taip pat, kaip bet kurį lino gaminį, tik dėl iškilaus mūsų kurto audinio paviršiaus jo nepatartina lyginti, nes tuomet subliūkštų visa audinio iškilioji faktūra.

– Audiniams marginti rinkotės tradicinius lietuviškus raštus. Ar tyrinėjote lietuvių liaudies tekstilės palikimą, norėdamos atkartoti autentiškus raštus?

L.K.: Savo disertacijoje išsamiai nagrinėju skirtingų Lietuvos regionų etnografinius audinius, jų raštų įvairovę, kaitą ir įtaką nūdienai. Tyrinėju būdingiausius pynimus, spalvinę gamą, ornamentikos dėsningumus, teritorinį bei chronologinį pasiskirstymą. Lietuviškus audinius analizuoju pasitelkdama Lietuvos muziejuose randama tekstilės rinkinių fondų medžiaga apie sukauptus etnografinius buitinius audinius, lyginu skirtingų Lietuvos regionų pavyzdžius, pateikdama rekomendacijas autentiškų rekonstrukcijų gamybai.

E.K.: Šie raštai mūsų sukurtuose audiniuose yra modifikuoti, nes jų panaudojimą apriboja audimo staklių užtaisymo parametrai.

– Kaip savo audiniams rinkote spalvas? Ar jie dažomi natūraliais dažais?

L.K.: Audiniuose dominuoja balta spalva, ją papildo mėlyna ir pilkšva. Kuriant audinių dizainą, spalvinį sprendimą iš dalies padiktavo etnografinių audinių spalvinės variacijos, tačiau koncentravomės į vyraujančias šiuolaikines tekstilės tendencijas.

E.K.: Stengiamės sukurti audiniu, panašius į tuos, kuriuos savo buityje XIX a.–XX a. pr. naudojo lietuviai. Mėlyni siūlai yra dažomi parmoniniais dažais, deja, nenatūralaus pagrindo, o balinamas linas taip pat pramonėje naudojamomis cheminėmis priemonėmis.

– Kiek truko įgyvendinti jūsų projektą?

L.K.: Įgyvendinti projektą nuo pirmųjų minčių iki galutinio rezultato užtruko lygiai metus. Iš pradžių gimė idėja, vėliau buvo išnagrinėta rinka, tendencijos, parašytas projektas, kuriami eskizai. Galiausiai materializavome kurtus dizainus ir rengėme ekspozicijas parodoms.

E.K.: Daug galvojome apie audinių spalvas ir raštus, kaip jie visi derės tarpusavyje, tarėmės su įmonėmis, derinomės prie jų darbų plano, tad nuo idėjos iki užbaigto audinio keliavome apie metus.

– Ar tai vienintelė technologija, kurią išbandėte su linu?

L.K.: Teko dirbti su mišriais lino audiniais: linas jungtas su vilna, šilku, kanapėmis bei kitomis audinių variacijomis.

E.K.: Esu dirbusi su medvilne, šilkiniais audiniais.

Turiu nemažai kūrybinių idėjų. Tolesni planai yra bendradarbiauti su įmonėmis, panaudoti ir kitus ekologiškus, natūralius pluoštus: liną maišyti su moheriu ar angoros vilna. Norėtųsi išbandyti kuo platesnę pluoštų įvairovę, kūrybines mintis išnaudoti kuriant naujas audinių struktūras, kurias būtų galima nuausti moderniomis pramoninėmis staklėmis.

– Kaip dvi mokslininkės sugalvojo savo atradimus pristatyti parodoje?

E.K.: Pagalvojome, kad paroda yra prieinamiausias būdas visuomenei parodyti šiuolaikinės pramonės galimybes. Kadangi į pramonines parodas, kuriose pristatomos įvairios su pramone susijusios inovacijos, ateina tik suinteresuoti žmonės, specialistai. Paroda – tai galimybė su šiuo projektu supažindinti kuo daugiau žmonių. Eksponuojami audiniai be apdailos ir su apdaila. Audiniai su apdaila – labiau susitraukę, šiek tiek švelnesni, turintys glamžumo efektą, nes yra nelyginami. Jie ne tokie standūs, kaip audiniai be apdailos. Apdailos metu linas mikštinamas specialiomis enziminėmis medžiagomis. Ne tik audinio audimo, bet ir jo apdailos procesus patikime įmonėse dirbantiems specialistams.

Kas? paroda “Linomagija-2”.

Kur? Kauno miesto savivaldybės V.Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57, II a.).

Kada? gruodžio 1–15 d.

Šaltinis: www.kauno.diena.lt