Jaunosios profesūros atstovo Ryčio Krušinsko kandidatūrą į Senato pirmininkus pasiūlė studentai

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Finansų katedros vedėjo R. Krušinskas teigimu, šios kadencijos Senato laukia daug iššūkių – teks spręsti sudėtingus studijų kokybės, glaudesnio darbo su verslu, universitetų jungimosi procese kylančius uždavinius, valdyti integracijos procesus.

Ekonomikos profesorius sako, jog ne ką mažiau svarbi Senato – aukščiausio universiteto akademinių reikalų valdžios organo – užduotis yra paskatinti savitarpio supratimą ir bendrą kryptingą veiklą tarp dirbančiųjų auditorijose bei laboratorijose ir universiteto valdžios.

„Turime pakankamai problemų išorėje; negalime sau leisti Universiteto viduje eikvoti energiją tarpusavio ginčams“, – sako KTU senato pirmininkas.

– Jūsų kandidatūrą į Senato pirmininko postą iškėlė studentai. Ką tai jums reiškia?, – paklausėme R. Krušinsko.

– Universiteto bendruomenėje studentai sudaro labai ženklią dalį. Be to, jie yra ir mūsų „užsakovai“ (didžioji dalis universiteto pajamų generuojamos studijų), ir mūsų kritikai tuo pačiu. Tarp šiandieninių studentų yra ir mūsų būsimųjų kolegų, ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų, ir verslininkų. Tai, kad daugiau nei 10 tūkstančių narių turinčios studentų bendruomenės atstovai iškėlė mano kandidatūrą, laikau dideliu pasitikėjimo, bet tuo pačiu ir įpareigojimo ženklu.

Į šias pareigas nežiūriu nei kaip į „Sostų karų“ serialą, nei kaip į žaidimą. Tiesiog dirbi, tave pamato, pastebi, patiki. Pasitikėjimas padeda eiti pirmyn. Nekėliau savo kandidatūros ir nedalinau studentams „rinkiminių pažadų“. Džiugu, kad pastebėjo mano darbus.

– Senatas Universitete veikia greta kitų valdžios organų: Valdymo grupės, Tarybos. Koks jo vaidmuo? Kiek jis gali turėti įtakos?

– Senato vaidmuo – išskirtinis, nes tai yra aukščiausias universiteto akademinių reikalų valdymo organas. Šis akademinio elito susirinkimas priima visam Universiteto vystymuisi svarbius sprendimus. Pirmininkas, kuris viso labo yra tik vienas iš Senato narių, yra tik moderatorius, kuris pastebi nuomones, sukoncentruoja jas, pakreipia diskusiją viena ar kita linkme.

Tai – atsakingas darbas. Jame matau sau dar daug nežinomųjų, bet laikau tai iššūkiu.

– Gal galite paminėti iššūkius?

– Pavyzdžiui, naujų studijų programų tvirtinimas balsavimu. Iš vienos pusės, pakelti ranką atrodo gana paprastas darbas. Iš kitos – tokiu būdu formuojamas Universiteto programų portfelis, kuriama jauno žmogaus – to, kuris patikės Universitetu ir pasirinks jo siūlomas programas – ateitis. Tam tikra prasme, mes žaidžiame ir su likimais.

Tai – didelė atsakomybė, reikalaujanti gebėjimo numatyti į priekį. Universitetas turi būti žingsniu priekyje verslo. Mes turėtume numatyti, ko reikės rinkai – kokių žmonių, kokių produktų, paslaugų. Ir įdomu, ir iššūkis, ir atsakingas darbas. Galima sakyti, kad mes kuriame ateitį.

– Naujajame Senate vadovaujančiose pareigose iškilo jaunoji profesūra – tiek jums, tiek Senato sekretoriui Renaldui Raišučiui nėra 40-ies. Kaip į tai žiūrite?

– Nemanau, kad amžius yra reikšmingas kriterijus, žmogaus galimybes ribojantis ar išplečiantis veiksnys. Svarbiausia, kad Senato nariai būtų nuosekliai su tam tikra fantazija mąstantys žmonės, atstovaujantys universitetą, kaip akademinę bendruomenę, ir kad jie laikytųsi akademinės kultūros ir etikos principų.

– Su kokiomis problemomis šiandien susiduria KTU akademinė bendruomenė?

– Pats būdamas akademinės bendruomenės nariu matau, jaučiu ir pastebiu tam tikrą konfrontaciją tarp Universiteto akademinės bendruomenės ir vadovybės, geresnio mikroklimato, efektyvesnės vidinės komunikacijos poreikį. Trūksta tam tikrų priimtų sprendimų aiškaus perdavimo per visus lygmenis. Pavyzdžiui, ne visi supranta, kokie yra mums kritiškai svarbios studijų pertvarkos tikslai ir tolimesni žingsniai, nes apie tai per mažai diskutuojama.

Labai svarbus ir universitetų jungimosi klausimas – šiame Senate turėsime priimti strateginius sprendimus, kažko galbūt atsisakyti, valdyti įvairius procesus. Sunku pasakyti, kokios sudėties baigsime savo penkerių metų kadenciją. Universitetų jungimasis jau dabar tampa mūsų kasdienių diskusijų objektu, ateityje Senatas bus vienas iš svarbių veikėjų ne tik naujajame universitete, bet ir nacionaliniu mastu.

– Ką turite omenyje?

– Po susijungimo universitetas taps svarbiu žaidėju Lietuvoje, o tuo pačiu ir Europoje – ne tik studentų skaičiumi, apimtimi, bet ir galimybėmis spręsti visuomenei aktualias problemas. Technologijos, medicinos ir socialinių mokslų sintezė sudaro sąlygas spręsti iššūkius, su kuriais susiduria senėjanti pasaulio visuomenė. Mūsų turinys atitinka laikmetį, tačiau, manau, kad procesai galėtų vykti greičiau. To laukiamo produkto – specialistų – reikia jau šiandien, o studijos universitete trunka ne vienerius metus.

– Viena jungtinė KTU-LSMU studijų programa – Sveikatos informatika – šiemet studentus priims jau antrą kartą.

– Taip, bet integracija apima ne vien tik jungtines studijų programas. Pavyzdžiui, Ekonomikos ir verslo fakultete jau galvojama apie tai, kaip galėtume vystyti sveikatos ekonomikos kryptį, vykdyti tyrimus, atskleidžiančius, kaip sąveikauja emigracijos ir senėjančios visuomenės veiksniai, koks jų poveikis sveikatos apsaugos, pensijų sistemai. Sąveikos taškų yra daug – tam tikrų sprendimų, pavyzdžiui, darbingo amžiaus prailginimo, pagrindimas ekonominiais rodikliais, idėjų galimoms finansinėms paslaugoms vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems sunku įvaldyti naujausias technologijas, generavimas. Ir tai – tik vieno fakulteto fragmentinis pavyzdys.

– Kiek, būdamas Senato pirmininkas, galite Universitete vykstančius procesus paveikti, koordinuoti, inicijuoti?

– Senato pirmininkas gali inicijuoti tam tikrų temų svarstymą, moderuoti diskusiją. Jis yra jungiančioji ląstelė, vienas iš vidinės komunikacijos dalyvių.

Jau per pirmąjį posėdį sakiau, kad Senatas Universitete turi būti tarpininkas tarp konfrontuojančių ar nesusikalbančių pusių. Tačiau tai – ne pirmininko, o visų Senato narių bendras darbas. Kiek kiekvienas į tą darbą įdėsime širdies, atsidavimo, tokį rezultatą ir turėsime.

– Viešojoje erdvėje skamba kritika vadybiniam modeliui, kuris šiandien taikomas aukštojo mokslo įstaigų valdymui ir kuris neva nėra tinkamas akademinei aplinkai. Ar tai turite omenyje, kalbėdamas apie konfrontaciją?

– Vadybinis modelis, skirtas tam, kad efektyviai valdytume procesus ir pinigus, taikomas visame pasaulyje. Jo oponentai modelį kritikuoja dėl tam tikrų detalių, kurios yra susijusios su atskiromis specifinėmis veiklomis, kaip, pavyzdžiui, nevienodas padalinių pajėgumas pritraukti studentų ar fundamentinių mokslinių tyrimų finansavimas.

Dalyvaudamas įvairiose darbo grupėse, susijusiose su tam tikrais strateginiais universiteto pertvarkos sprendimais, galiu pasakyti, kad daugelis dalykų priklauso nuo gebėjimo išklausyti ir išgirsti vieniems kitus. Abi pusės turi ieškoti kompromisų – ne nusileisti, bet atrasti argumentais pagrįstus bendrus sprendimus. Kitu atveju, bus sunku ir vieniems, ir kitiems – vadovybė kels tikslus, kurių nesupras ir neįgyvendins tie, kurie dirba auditorijose ir laboratorijose, o pastarieji kels problemas, kurių nesupras procesų valdytojai.

Diskusija neišvengiama, tačiau turi būti esminis sutarimas ieškoti argumentuoto kompromiso. Kitu atveju, per daug energijos bus iššvaistoma vidiniams procesams, vietoje to, kad kovotume su išorės iššūkiais, tokiais kaip nuolat mažėjantis studentų skaičius ar per menkas valstybinis mokslo ir studijų finansavimas.

– Kiek jums asmeniškai, kaip dėstytojui, tyrėjui, akademikui, Universitetas suteikia galimybių tobulėti?

– Norėčiau būti atviras – Universitetas šiandien pats iš savęs negali pasiūlyti didelių finansinių galimybių. Didžiulė visos Lietuvos problema yra maži dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai. Jei mokytojų atlyginimai nuo 2008-ųjų kilo bent šiek tiek, aukštojo mokslo sektoriuje jie išliko tokie patys. Būdami vakariečiais pagal savo mentalitetą ir poreikius, šiuo ekonominiu rodikliu mes esame vieni paskutiniųjų Europos Sąjungoje. Tačiau, kaip ir minėjau, tai – ne Universiteto, o nacionalinė problema.

Kita vertus, galimybių tobulėti, įsitraukti į naujas veiklas, jungtis prie projektų, ieškoti partnerių yra nemažai, jeigu esi pakankamai aktyvus ir tuo noriai užsiimi pats. Svarbu ne laukti, kol kas nors pasiūlys projektą, finansavimą ar papildomas galimybes, o inicijuoti patiems naujas veiklas, rinktis, kurią kompetenciją gilinti, su kuo vykdyti projektą, kokio tyrimo tame projekte imtis ir taip pakelti savo pajamas. Suprantama, kad žemų atlyginimų klausimas yra įsisenėjęs ir skaudus, bet Universitetas pats vienas jo išspręsti nepajėgus.

– O ką šiuo klausimu gali padaryti Senatas?

– Mano pasiūlyta naujovė yra įsteigti strateginės plėtros ir finansų komitetą, kurio viena iš funkcijų būtų diskutuoti apie finansų valdymo planavimą ir efektyvų universiteto gaunamų pajamų panaudojimą. Bus siekiama, kad finansų valdymas vyktų maksimaliai viešai ir skaidriai, taip užkertant kelią gandams ir spėlionėms, kurios tik kelia nerimą, skatina papildomas diskusijas ir nukreipia nuo mūsų tikrojo tikslo – kurti ateitį.