Kas sieja inovatyviausią tarpukario Lietuvos pastatą ir „Žalgirio“ areną?

1918 m. valstybingumą atkūrusi Lietuva ginklus, sprogmenis ir kitą karo medžiagą pirkdavo užsienyje, tačiau šalyje nebuvo tinkamos laboratorijos ginkluotės kokybei patikrinti. Dėl valiutos stokos, aukštų kainų ir kitų ekonominių bei politinių problemų vyriausybė suskubo kurti vietinę ginklų pramonę, o kartu su ja ir tyrimų laboratoriją, kuri atliktų amunicijos ir gamyboje naudojamų žaliavų bei gaminių tyrimus.

Inovatyviausias to meto Lietuvos pastatas – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo vadybos Tyrimų laboratorija – iškilo 1935 m. dabartiniame KTU Studentų miestelyje. Nei per Vokietijos, nei per Sovietų Sąjungos okupaciją pastatas nenukentėjo, buvo išsaugota ir iki šiol pagal paskirtį naudojama autentiška tarpukario įranga.

Projektui vadovavo kariškis

KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) darbuotojas Paulius Tautvydas Laurinaitis teigia, jog Tyrimų laboratorijos kūrimas buvo sudėtingas procesas.

Nestandartinio išplanavimo ir specialaus įrengimo reikalavusios erdvės turėjo būti ypatingai apsaugotos nuo nelaimingų atsitikimų. Dėl šių priežasčių laboratorijos steigimo procesui vadovauti ėmėsi Ginklavimosi valdybos atstovas pulkininkas bei inžinierius Juozas Vėbra, vėliau tapęs ir šios laboratorijos viršininku. Chemijos mokslų daktaras pasisemti kūrybinių minčių ir idėjų keliavo į naujausias Europoje laboratorijas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje.

Laboratoriją suprojektavo vietinis specialistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris yra itin vertinamas už savo indėlį į tarpukario Lietuvos architektūrą. Nors architektas tuo metu jau pasižymėjo itin ryškiais visuomeninės ir gyvenamosios paskirties pastatais, su tokiu sudėtingu projektu jam iki tol dar nebuvo tekę dirbti.

Tyrimų laboratorija su keliais pagalbiniais vienaukščiais pastatais iškilo 12 hektarų plote Žaliakalnyje, Ąžuolyno šiaurės rytų pakraštyje.

Vadino „Dujų fabriku“

Nemažai Žaliakalnio gyventojų reiškė nepasitenkinimą vyriausybės idėja padidintos rizikos laboratoriją statyti mieste. Kai kurie miestiečiai kylantį paslaptingą architektūros kūrinį praminė „Dujų fabriku“. Į gyventojų nepritarimą iš esmės nebuvo neatsižvelgta – 1932 m. pradėtos statybos buvo baigtos 1935 m. Skubant įgyvendinti nacionalinės svarbos objektą, projekto brėžiniai buvo rengiami vos spėjant užbėgti už akių statyboms.

 „Šiandien atrodytų, jog tokio pobūdžio laboratorija turėtų būti statoma užmiestyje. Tokia mintis iš pradžių buvo svarstoma ir tuomet. Vis tik tuometinėje Lietuvos sostinėje ji atsirado dėl komunikacinių poreikių: laboratorijos reikmėms buvo reikalingi Vytauto Didžiojo universiteto ištekliai bei jo bibliotekos fondai, lengvai pasiekiamos turėjo būti krašto apsaugos administracinės institucijos“, – sakė P. T. Laurinaitis.

Statybinės medžiagos – vietinės, įranga – iš užsienio

Pasak prieškario specialistų, tuometinė tyrimų laboratorija buvo pati inovatyviausia ir moderniausia Baltijos regione. Tokį pripažinimą ji pelnė ne tik dėl stilingos ir itin modernios architektūros, bet ir dėl techninės įrangos.

Statybinės medžiagos daugiausia buvo lietuviškos, o mokslinė įranga importuota iš užsienio valstybių. Pagrindinė tyrimų aparatūra buvo pagaminta Prancūzijoje, mikroskopai, spektrografas, foto metrai ir elektros matavimo prietaisai – Vokietijoje, įvairius stiklinius prietaisus pagamino specialiai iš Čekoslovakijos kviesto meistro apmokyti vietiniai specialistai.

Laboratorijoje buvo įrengtos unikalios ištraukiamosios traukos spintos su individualiais keraminiais ventiliatoriais. Viena spintų – šarvuota, skirta darbui su pavojingomis medžiagomis. Pastatui, su didžiąją dalimi įrangos, per okupacinius laikotarpius nekilo grėsmė būti suniokotam, nes jis funkcionavo kaip vienalytis įrengimas, kuris negalėtų veikti išardžius svarbesnius įrengimus. Be to, tokio pobūdžio laboratorija buvo reikalinga visoms valdžioms.

Sudėtinga pastovaus slėgio vandens sistema palaikė nekintamą vakuumą aparatuose. Laboratorijoje buvo kintamoji ir nuolatinė elektros srovė, automatiniai telefonai, keltuvai, dušai, įrengta priešcheminė ir priešlėktuvinė slėptuvės.

Siekiant ypatingo saugumo, specialūs durų užraktai pagaminti Prancūzijoje. Buvo naudojami trys raktai: visraktis rakino visas duris, grupinis – vieno skyriaus visas duris, pavienis – vienas konkrečias duris.

Sprogimas žalos nepadarė

Atsižvelgiant į tuometinius santykius su kaimyninėmis šalimis, viena iš laboratorijos paskirčių buvo dirbti su cheminiu ginklu. Nors tarptautiniai susitarimai tokias karo priemones draudė, cheminė ginklo panaudojimo grėsmė buvo juntama. Laboratorijoje turėjo būti užtikrinama, kad, cheminio ginklo panaudojimo atveju, greitai būtų ištirtas medžiagų pobūdis, siekiant išvengti galimos žalos, žūčių.

„Lietuva tarpukariu turėjo daugiau ar mažiau įtemptus santykius su daugeliu savo kaimynių, todėl cheminio ginklo kūrimo klausimas buvo svarstomas nuolatos, tačiau svarbiausia buvo greita reakcija į sukeltus padarinius, jeigu toks ginklas būtų panaudotas prieš mus“, – teigė P. T. Laurinaitis.

Pavojingiems cheminiams bandymams buvo įrengtos žalvariu kaustytos traukos spintos. Patiems pavojingiausiems – speciali darbo vieta lauke ant stogo, kur nebuvo sąlygų kauptis pavojingoms dujoms.

Juostiniai langai turėjo sugerti sprogimo bangą nelaimės atveju, kad nenukentėtų pastato konstrukcija, o daugybės ant stogo esančių kaminų paskirtis buvo pavieniui išskirstyti iš skirtingų laboratorijų garuojančias medžiagas, kurios, patekusios į vieną kanalą, būtų galėjusios sukelti sprogimą. Šių utilitarių įrenginių dizainas yra vienas išskirtiniausių pastato estetinių elementų.

KTU darbuotojas bei doktorantas P. T. Laurinaitis teigė, jog sovietmečiu dėl nelaimingo atsitikimo laboratorijoje buvo įvykęs sprogimas, bet konstrukcijos, sukurtos atlaikyti panašias nelaimes, puikiai atliko savo darbą ir visą sprogimo bangą sugėrė specialiai tam pritaikyti langai, todėl pastatas nukentėjo minimaliai.