Nė vienai sričiai neteikiu pirmenybės, tiksliau – visos vienodai svarbios ir įdomios. Pasisekė padirbėti su mano kartos animatoriais Rasai Joni ir Vladislavui Berežoku. Dirbant su animacija labai praverčia visos patirtys įgytos tiek akustinės, tiek elektroninės muzikos srityse.
– Kuo skiriasi kino filmų, koncertų, renginių garso technologijos?
– Tai visiškai skirtingos sritys. Muzika vaizdui – kinui ar animacijai, tai pirmiausia istorijos ir pasakojimo priemonė, padedanti filmui išreikšti pagrindinę mintį. Koncertai ir renginiai yra kitokio pobūdžio patirtys. Kurdamas muziką vaizdui daug laiko praleidi vienas savo studijoje, eskizuodamas muzikines idėjas, taikydamas jas prie vaizdo, prie istorijos.
Animacijos pasaulyje garso technologijos leidžia neribotai fantazuoti ir sukurti pačius netikėčiausius tembrus ir ritmus, visiškai atsietus nuo tikrovės. Juk animacija tuo ir savita – kuriant filmą, saulėlydį gali nufilmuoti, o animacijoje viską, įskaitant ir saulėlydį, reikia kaskart sukurti naujai.
– Muzikos technologijos skamba kaip ganėtinai išskirtinė specialybė. Ar ji patraukli šiuolaikinei kartai?
– Be abejo. Dabartinis muzikos technologijų prieinamumas ir operatyvumas skatina koncentruotis į novatoriškus kūrybinius sprendimus ir eksperimentus. Šiuolaikinė karta dabar turi geriausias sąlygas net labiausiai nutrūktgalviškų idėjų įgyvendinimui.
– Kokios yra muzikos technologų karjeros perspektyvos Lietuvoje ir užsienyje?
– Jei šį klausimą man būtumėte uždavę prieš vieną ar du dešimtmečius, sakyčiau, kad mums dar yra kur pasitempti. Dabar, besilankydamas užsienio institucijose matau, kad esame viename lygmenyje. Mums prieinama lygiai ta pati informacija ir technologijos kaip ir užsienyje. Tas pats ir su karjeros perspektyvomis – čia, Lietuvoje, turime visas sąlygas savo ambicijoms įgyvendinti. Tuo labiau, kad dabartinių technologijų eroje lokališkumas netenka prasmės.
Puiki to iliustracija yra mūsų bendras darbas su Portugalijos animatoriais – animacinis filmas „Garrano“. Muziką kūriau Lietuvoje, nuolat palaikydamas ryšį su kolegomis Lisabonoje. Savaime suprantama, kad nuotolinis darbas gyvo profesinio kontakto iš esmės nepakeis, tačiau galiu drąsiai teigti – Lietuvoje galima pilnai realizuoti savo karjeros potencialą.
– Ar pasirinkus tokį karjeros kelią svarbiau yra kūrybiškumas ar technologinės kompetencijos?
– Sudėtinga būtų vieną ar kitą sritį labiau išskirti. Esu tikras, kad šiuolaikinis kūrybiškumas be privalomų tam tikrų technologinių kompetencijų yra sunkiai įmanomas. Dabartiniam kompozitoriui tikrai būtų keblu realizuoti savo idėjas be gebėjimo dirbti su DAW, notacijos ar grafinio programavimo (pvz.: Cycling74 Max) programomis, nežinant garso įrašymo, suvedimo pagrindų.
Kita vertus, puikiai technologiškai pasikausčiusiam kūrėjui privalu žinoti ne tik savo kuriamos muzikos tiesioginį kontekstą, bet – drįstu teigti – privalu išmanyti ir renesanso muzikos, romantizmo, džiazo, Afrikos ritmų, gamelano ir sutartinių komponavimo principus. Bendrai, būtinas kompetencijų balansas.
– Ne tik kuriate muziką, bet ir dėstote Kauno technologijos universitete. Kas paskatino rinktis ir pedagoginį kelią?
– Esu dėkingas likimui už galimybę kurti mėgstamą muziką ir už galimybę dalintis savo patirtimi. Dėstydamas ir pats nuolat mokaisi, atrandi naujų būdų kaip tirti savo meninę discipliną per pedagogikos prizmę. Su studentais kaskart ieškome naujų kūrybinių sprendimų, kaip nuolat kintantį technologijų pasaulį susieti su kūryba. Šitaip kaskart atrandame ką nors naujo ir unikalaus.