Pereiti prie turinio

KTU dirbantis ukrainietis Oleksandr Bezvikonnyi: universitete puikios darbo ir studijų sąlygos

Svarbiausios | 2023-09-18

Kauno technologijos universitetas ne vienerius metus bendradarbiauja su mokslininkais iš Ukrainos universitetų, drauge vykdo įvairius tyrimus. Vienas tokių mokslininkų yra Cheminės technologijos fakultete Polimerų chemijos ir technologijos katedroje dirbantis Oleksandr Bezvikonnyi, kuris pažintį su universitetu pradėjo prieš aštuonerius metus.

O. Bezvikonnyi džiaugiasi galimybe dirbti Universitete, kalbėti anglų kalba ir gyventi įprastą gyvenimą, nors šiuo metu jo šalis yra draskoma karo. Apie tai, kaip jam patinka Lietuvoje, kaip jį priėmė kolegos iš KTU ir ką čia veikia plačiau papasakoti paprašėme paties Oleksandr.

– Ką veikiate Kauno technologijos universitete?

– Dar 2015 m. prisijungiau prie prof. Juozo Vido Gražulevičiaus grupės, kuris tuo metu buvo ir mano mokslinis vadovas doktorantūros studijose. Esu diplomuotas fizikas fotonikos srityje.

Esu diplomuotas fizikas fotonikos srityje. Mano darbas – tyrinėti kolegų iš chemijos srities susintetintus organinius puslaidininkius ir panaudoti junginius efektyviuose optoelektroniniuose įrenginiuose. Šiuo metu KTU atlieku podoktorantūros stažuotę ir dirbu mokslo darbuotoju

Oleksandr Bezvikonnyi

– Kokį įspūdį susidarėte apie universitetą ir čia dirbančius kolegas?

– Be galo malonu priklausyti darbščių, kūrybingų ir protingų žmonių grupei. Darbo sąlygos suteikia puikias galimybes siekti geresnių rezultatų ir tobulinti mokslinius įgūdžius. KTU turi modernią įrangą ir pakankamus išteklius, leidžiančius atlikti aukštos kokybės mokslinius tyrimus konkurencingu lygiu su geriausiomis akademinėmis institucijomis iš viso pasaulio.

– Kas labiausiai nustebino KTU?

– Nustebau pamatęs tokį didelį darbuotojų entuziazmą atliekant įvairius mokslinius tyrimus. Žmonės čia nuoširdžiai džiaugiasi atlikdami naujus atradimus, nors tai yra sausas mokslas, skirtas daugiau sužinoti apie mus supantį pasaulį ir tai, kaip galime jį tobulinti. Malonu, kad esu supamas kvalifikuotų savo srities specialistų.

– Galbūt prisimenate savo pirmąjį apsilankymą universitete, koks jis buvo?

– Į Universitetą atvykau metams einant į pabaigą. Pamenu, kad tai buvo labai vėjuota diena, o mano būsimi kolegos buvo užsiėmę savo kasdiene rutina. Tądien turėjau geriausią ekskursiją po universitetą, kokią tik galėjau įsivaizduoti.

– Kokius pagrindinius skirtumus pastebėjote tarp Lietuvos ir Ukrainos universitetų?

– Lietuva ir Ukraina savo kelią po Sovietų sąjungos žlugimo pradėjo labai panašiai. Abiejų šalių aukštosiose mokyklose studijų kokybė yra itin aukšta, bet Lietuva nuo 1990-ųjų sparčiai stiebėsi pirmyn. Nuolatinė kova su korupcija leido Lietuvai sparčiau vystytis visose gyvenimo srityse, įskaitant ir aukštąjį mokslą. KTU turi daugiau išteklių, šiuolaikiškesnę įrangą ir geresnį darbuotojų palaikymą nei bet kuris Ukrainos universitetas.

Ypač tai jaučiasi dabar, kai Ukraina kenčia nuo nusikalstamos ir neišprovokuotos Rusijos invazijos. Iš daugiau kaip trijų šimtų Ukrainos mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigų patalpų apie trečdalis yra sugadinta Rusijos kariuomenės, įskaitant ir mano Alma Mater – Kijevo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą. Dalis universitetų yra visiškai sunaikinti, kai kuriuose galioja užimtumo režimas, kuomet akademinis personalas ir studentai nutraukia studijų procesą arba dažnai evakuojasi dėl gyvybei iškilusio pavojaus.

Visuose Ukrainos universitetuose žiemą buvo sutrikęs elektros energijos tiekimas dėl nuolatinių Rusijos apšaudymų raketomis, nukreiptų į energetikos infrastruktūrą. Dėl oro antskrydžių perspėjimų nuolat nutrūksta studijos ir moksliniai tyrimai, tad tokiomis sąlygomis sunku dirbti. Ukrainos universitetams reikia pagalbos iš išorinio pasaulio, kad suteiktų reikiamų išteklių šalies mokslui išsaugoti. Juk lengviau atstatyti nei vėl viską pradėti nuo pradžių.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos universitetai ir KTU nepatiria šios katastrofos bei turiu progą daryti tai, kas man patinka, jaustis saugiai ir dirbti pagal savo specialybę, kurios siekiau ir kurioje galiu būti naudingas.

– Ar KTU turi tinkamas laboratorijas tyrimams, auditorijas paskaitoms?

– KTU turi puikias darbo ir studijų sąlygas bei kasmet jas dar labiau tobulina – stato naujai arba atnaujina Universiteto miestelį, bendrabučius.

–  Pasidalinkite, ar nekyla sunkumų bendraujant su kolegomis iš KTU?

– Mūsų grupė yra tarptautinė, kur nuolatos vyksta žmonių kaita, o pasiekimai pristatomi pasaulio visuomenei. Su kolegomis bendraujame anglų kalba, bet mane supa ir ukrainiečiai, tad visai smagu pabendrauti ir savo gimtąja kalba. Man patinka dirbti KTU, bendradarbiauti su skirtingais padaliniais, akademiniu personalu ir studentais.

– Papasakokite, kaip sekasi palaikyti ryšį su kolegomis?

– Laimei turiu daug kolegų iš Ukrainos, kurie man suteikia galimybę mėgautis ryšiu su savo tėvyne. Jau minėjau, kad mūsų grupė yra tarptautinė, tad kartkartėmis susitinkame su kolegomis per šventes ar kitas ypatingas progas. Manau toks bendravimas mūsų darbo grupei suteikia žavesio.

–  Ar turėjote progą apsilankyti kituose Lietuvos miestuose?

– Spėjau aplankyti keletą Lietuvos miestų: Vilnių, Klaipėdą, Palangą, Trakus. Kiekvienas jų turi savo unikalų veidą. Man patinka lankytis šiuose miestuose skirtingais metų laikais, kuomet švenčiami įvairūs festivaliai. Vienas įsimintiniausių renginių vyko Vilniuje, kuomet buvo švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis ir tūkstantinės žmonių minios šventė tiesiog gatvėse bei taip skleidė teigiamą energiją ir pakilias emocijas.

Dar vienas atradimas – Kaziuko mugė, kurioje apstu autentikos. Man labai patinka Kauno senamiestis, kuris  per Kalėdas būna kone stebuklingas. Man net Kauno eglutė kasmet būna gražesnė už Vilniaus.

Akivaizdu, kad krepšinis Kaune yra kaip antroji religija. Lietuviai yra gerokai aukštesni už ukrainiečius, bet pastebiu, kad gana panašiai mėgstame leisti laisvalaikį.

– Lietuviai nuo pat karo pradžios gana stipriai rėmė ukrainiečius, teikdami jiems įvairią finansinę ir humanitarinę pagalbą, priimdami karo pabėgėlius į namus, netgi solidariai pasikabinę Ukrainos vėliavas savo balkonuose. Ką jums tai reiškia?

– Negaliu išreikšti savo dėkingumo geriems Lietuvos žmonėms, vyriausybei ir KTU už visą ukrainiečiams suteiktą pagalbą. Ne vienas ukrainietis norėtų apsilankyti Lietuvoje, kuri mūsų tautai buvo ir yra labai dosni. Per pastaruosius trylika mėnesių Ukrainą paliko apie aštuonis milijonus pabėgėlių, šaliai tai yra neapsakomas praradimas. Tad prašau ir toliau nebūti abejingais, aukoti Ukrainos kariuomenei ir savanorių organizacijoms, nes tai yra investicija ir į Lietuvos saugumą.

– Kaip palaikote ryšį su artimaisiais Ukrainoje ir kaip pavyksta nugalėti namų ilgesį?

– Su artimaisiais bendrauju internetu, bet negaliu skųstis, nes anksčiau žmonės bendraudavo paprastais laiškais ir jiems tai pavykdavo. Žinoma, net ir galėdamas bendrauti internetu vis tiek jaučiu namų ilgesį, pasiilgstu savo tėvų ir kitų šeimos narių. Nėra dienos, kad negalvočiau apie namus ir gimtinę, kuri kenčia nuo karo.

– Kodėl pasirinkote Lietuvą, o ne kokią nors kitą Vakarų Europos šalį?

– Mano universitetas Kijeve užmezgė mokslinius ryšius su KTU ir kitais universitetais. Tad man puikiai tiko tai, ką tuo metu dariau ir studijavau. Taip pat čia lengva susikalbėti angliškai, jaučiuosi saugus, šalis yra labai patogi gyvenimui.

– Iš kokio Ukrainos miesto esate? Jeigu turėtumėte galimybę likti Lietuvoje ar liktumėte čia dirbti ir gyventi?

– Esu iš Poltavos, dydžiu ir gyventojų skaičiumi panašaus miesto į Kauną, esančio rytiniame Dniepro krante arčiau Charkovo nei Kijevo. Studijų metus praleidau Kijeve, kuris ir tapo mano antraisiais namais.

Atsižvelgiant į tai, kad jau kurį laiką esu čia, tikrai svarstau tokią galimybę. Kol kas niekas negali pasakyti, kaip karo eiga klostysis toliau. Jei taip nutiks, kad vis tik liksiu Lietuvoje, tikiu, kad tai bus puiki patirtis, kaip ir iki šiol.