Tačiau šie klaidingi įsitikinimai nelieka neišsakyti – visuomenės nariai dažnai seksualinės prievartos temą paverčia juokingu pasakojimu: „Pasyvios seksualinės agresijos nuostatos yra užkoduotos juokeliuose, populiariuose naratyvuose, dažnam rodosi nieko tokio seksualinės prievartos anekdotų pasakojimas. Visos tokios mikro interakcijos pastiprina ir kuria pakankamai seksualinei prievartai tolerantišką kultūrą“.
Drabužiai ar elgesys nėra sutikimas
Įvykus nusikaltimui, dažnai pasigirsta nuomonių, jog seksualinio nusikaltimo auka galimai buvo netinkamai apsirengusi ar provokavo nusikaltusįjį asmenį. Tačiau KTU sociologė sako, jog sutikimas laisvanoriškiems seksualiniams santykiams turi būti duodamas aiškia forma, o įprastos kasdienio gyvenimo detalės, kaip apranga ar koks nors elgesys, net jei ir provokuojantis, negali būti suprantamas kaip sutikimas.
„Visuomenės, kuriose seksizmas vis dar yra toleruojamas, labiau linkusios kaltinti seksualinės prievartos auką, o ne asmenį, dažniausiai vyrą, kuris tai padarė. Nes seksizmo persmelktoje kultūroje vyras tarsi turi teisę savinti moters kūną, moteris suprantama kaip natūralus malonumų objektas, o ne kaip lygiavertis socialinių santykių partneris. Kai laikomasi tokių nuostatų, lengviau apkaltinti netinkamus drabužius ar neva tai provokuojantį elgesį, nes juk vyras „yra patinas“ kurio seksualinės intencijos yra tarsi pateisinamos“, – teigia A. Telešienė.
Komentarai, analizuojantys kito asmens aprangą, dažnai girdimi ir profesinėje aplinkoje. Šiuos nederamus pasisakymus KTU profesorė vertina kaip seksualinį priekabiavimą, kuris taip pat yra baudžiamas įstatymų numatyta tvarka.
„Dar griežčiau vertinu darbinę aplinką. Profesinėje aplinkoje neturėtų būti net užuominų į seksualinius santykius, nes tai nesusiję su atliekamu darbu. Vyrų užuominas apie moterų drabužius, kai tai vyksta profesinėje aplinkoje, pavyzdžiui, per susirinkimą, aš traktuoju kaip pasyviai agresyvų seksualinį elgesį ir seksizmo apraišką. Atitinkamai netoleruotinos ir moterų pastabos vyrams. Profesinėje aplinkoje mes turime būti vertinami pagal savo kompetencijas, rezultatus ar idėjas, bet ne pagal aprangą“, – sako KTU sociologė.
Jei darbo atlikimui svarbi apranga, organizacijos gali turėti formalius susitarimus dėl aprangos kodo, tačiau jei aprangos kodo nėra, ekspertė sako, jog bet kokia apranga turi būti toleruojama ir priimama kaip asmeninės išraiškos priemonė.
Profesinėje aplinkoje – atsargumo priemonės
Lietuvoje galiojanti nekaltumo prezumpcija sako, jog asmuo „nekaltas, kol kaltė neįrodyta“. Tačiau A. Telešienė seksualinės prievartos atvejų dėmesį rekomenduoja sutelkti kitur – į prievartos aukų apsaugojimą.
„Juk reikalinga greita reakcija užkardant tokio elgesio pasikartojimą ir greita pagalba prievartą galimai patyrusiai aukai. Teikiant pagalbą svarbu, kad gyvenimo sutrikdymus, pavyzdžiui, iškėlimą iš aplinkos ar kontaktų apribojimą, patirtų ne auka, bet tas asmuo, kuris galimai smurtavo. Kitu atveju gaunasi, kad auka patiria nepatogumus dar kartą, dar kartą sutrikdomas jo/jos gyvenimas“, – sako KTU profesorė.
Tačiau galimai padaryto nusikaltimo šešėlis, krentantis ant apkaltinto asmens, neretai sugriauna karjerą, asmeninius santykius net ir tuomet, kai kaltė dar nėra įrodyta. Kaip šioje situacijoje profesinėje aplinkoje elgtis yra tinkama?
„Mano, kaip sociologės, supratimu, darbovietėje paaiškėjus galimos seksualinės prievartos atvejams, pirmiausiai svarbu užtikrinti pagalbą aukai. Taip pat rekomenduočiau taikyti įvairias atsargumo priemones asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą. Atsargumo priemones rekomenduočiau taikyti tol, kol yra įrodoma kaltė ar nekaltumas“, – rekomenduoja A. Telešienė.
KTU sociologės teigimu, tokios priemonės, kaip laikinas nušalinimas nuo svarbių sprendimų priėmimo, laikinas prašymas nedalyvauti bendruose posėdžiuose padeda saugoti etinius principus. Tuomet bendradarbiai gali jaustis saugūs, neverčiami dirbti kartu su ar priimti ir vykdyti sprendimus iš asmens galimai naudojusio seksualinę prievartą.
„Aišku, negalima pamiršti ir prievarta apkaltinto žmogaus teisių, tad neturėtų darbdavys tokio žmogaus nubausti nesulaukus teismo sprendimo. Kad išvengtume nepagrįstų apkalbų, atsiribojimų, „nuteisimų už akių“, svarbu dirbti ir su bendruomene, kurioje įvyko nusikaltimas. Pavyzdžiui, tai galėtų būti pokalbis su darbuotojais apie situaciją, taikomus laikinus ir kitus sprendimus, teismo nagrinėjimo procedūras“, – teigia A. Telešienė.
Seksualinį smurtą patiria visos lytys
Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) bene ketvirtadalis (24,8 proc.) vyrų yra patyrę seksualinį smurtą, tačiau apie prieš vyriškąją lytį nukreiptą smurtą neretai aplinkiniai pamiršta. Pasak A. Telešienės, toks statistinis apibendrinimas vyksta dėl skaičių – prievartą dažniau patiria moterys.
„Nors pritariu, kad seksualiniai nusikaltimai prieš vyrus yra tiek pat svarbūs, jie turėtų būti sugretinami ir sprendžiami taip pat kaip tokie nusikaltimai prieš moteris. Beje nepamirškime, kad šiuolaikinėje visuomenėje kalbame ne apie dvi aiškias takoskyras turinčias lytis – moteris ir vyrus, tačiau kalbame apie kur kas didesnę lyties tapatybių įvairovę. Bet kurios lytinės tapatybės atstovai turi būti apsaugoti ir laisvi nuo seksualinės prievartos“, – teigia ji.
KTU profesorė seksualinę prievartą vertina kaip disfunkcinės kultūros simptomą: „Tokia prievarta tarpsta kultūrose, kuriose nėra vertinama lygybė ir pagarba žmogau teisėms bei orumui, kultūrose kuriose hierarchija, tvarka ir galia yra laikomos svarbesnėmis“.
Ką jaučia auka?
KTU psichologė Marija Aušraitė sako, jog Lietuvoje aukoms dažnai tenka susidurti su stigmatizuojančiu aplinkinių požiūriu, kuris gali paskatinti auką slėpti nusikaltimą, vengti pagalbos kreipimosi numanant, jog atsiskleidimas sulauks negatyvių reakcijų.
