KTU filosofas Š. Paunksnis: jei norite susipažinti su Indija – nežiūrėkite „Lūšnynų milijonieriaus“

Š. Paunksnio interesų sritis – šiuolaikinė Indija, jos kinematografas, kultūra.

„Indija – tai erdvė, kurioje gyvenantys žmonės turi panašių problemų, kaip ir bet kur kitur pasaulyje“, – teigia Indijoje gyvenęs mokslininkas, puikiai kalbantis urdu ir hindi kalbomis.

Jo teigimu, vienodą kultūrinį šoką patiria tiek vakarietis Indijoje, tiek indas Vakaruose. Beje, jei norite susipažinti su Indija – jokiu būdu nežiūrėkite „Lūšnynų milijonieriaus“.

– Indija – labai egzotiška šalis. Visi iš jos grįžę nenustoja pasakoti ir stebėtis, kad viskas ten „kitaip“. Kas labiausiai „kitaip“, jūsų nuomone?, – paklausėme Š. Paunksnio.

– Sunku net pradėti kalbėti apie Indijos kitoniškumą – tiek socialiniai, tiek kultūriniai skirtumai visose gyvenimo srityse yra milžiniški. Kai kuriuos žmones ši, vadinamoji, egzotika labai traukia. Tačiau aš į terminą „egzotika“ žiūriu labai kritiškai. Jis buvo sukurtas kolonializmo epochoje ir yra labai stipriai susijęs su eurocentrizmu, rasizmu ir panašiais požiūriais. „Egzotiškas“ – tai žavingas, įdomus, tačiau visai ne toks kaip mes. Tai politinę potekstę turintis terminas, kur “egzotiškas” kitoniškumas visados yra kultūriškai žemesnėje pozicijoje nei Europa, ar taip vadinamieji Vakarai plačia prasme.

– Tačiau jūs sutinkate, kad skirtumai egzistuoja. O panašumai?

– Na, panašumai visur tie patys – tai tiesiog yra erdvė, kurioje gyvena žmonės su problemomis, kurios labai panašios į mūsų. Turistas ar prašalaitis dažniau mato tą egzotinę Indiją – mistinę ir paslaptingą. Tačiau, praleidus ten daugiau laiko, nuvykus į Indiją daugiau kartų, pamatai, kad kultūriniai skirtumai tikrai egzistuoja, bet žmonės, jų kasdienybė visur panašūs.

– O kam sunkiau adaptuotis – ar vakariečiui Indijoje, ar indui čia?

– Svarstydamas grynai filosofiškai, kultūrologiškai dėčiau lygybės ženklą – tiek vakariečiui Indijoje sunku įsilieti į jos kultūrinį audinį, adaptuotis, tiek indui Vakaruose. Tačiau, jei atkreiptume dėmesį į biurokratinius ir politinius ypatumus, vakariečiui Indijoje adaptuotis gali būti nepalyginamai sunkiau negu indui Europoje ar Šiaurės Amerikoje.

Pavyzdžiui, užsieniečiui ilgesnį laiką pasilikti Indijoje, emigruoti į Indiją yra praktiškai neįmanoma. Kone vienintelis variantas – įsidarbinti didelėje tarptautinėje korporacijoje, tokioje kaip „IBM“ ar „Microsoft“, ir, turint ilgalaikį kontraktą, gyventi kelerius metus. Tačiau gauti Indijos pilietybę ar bent jau nuolatinio gyventojo statusą – labai sudėtinga. Pavyzdžiui, pagal įstatymą valstybiniai universitetai net negali įdarbinti ne Indijos piliečių nuolatinėms pareigoms.

– Taip išeina, kad filmai, kuriuose vaizduojamas europiečių gyvenimas Indijoje, tokie, kaip, pavyzdžiui „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis“ neatitinka tikrovės?

– Šie filmai buvo labai kritikuojami dėl iškreipto Indijos atvaizdavimo. Iš vienos pusės – juose labai daug „egzotiškos“ Indijos, o ir socialinės realybės iškraipymai – milžiniški. Be to, šiuose filmuose labai daug rasizmo, jame aiškiai demonstruojamas prieš šimtą metų gyvavęs, o dabar jau pasenęs europinis požiūris į Indiją, kaip į kultūriškai šiek tiek žemesnę erdvę.

Šie filmai yra turbūt blogiausia, ką galėtų pasirinkti žmogus pirmajai pažinčiai su Indija. Tas pats pasakytina apie kitą labai populiarų filmą – „Lūšnynų milijonierius“.

– Taigi, turėtume žiūrėti indų filmus, jei norime susipažinti su Indija?

– Grynai kinematografiškai – be jokios abejonės. Realybę, bent jau nedidelę jos dalį, geriau atskleidžia indų filmai, kurie yra skirti indų žiūrovams, ne vakariečiams. Tačiau, dirbamas su Indijos kinematografija, matau, jog ir indų filmuose yra labai daug iškraipymų, vaizduojant įvairias kultūrines grupes, ideologizuoto problemų atvaizdavimo.

– O literatūra? Ko gero garsiausias indų rašytojas – Salmanas Rušdis, ką manote apie jo kūrinius?

– Salmanas Rašdis yra labai kontraversiška asmenybė. Sunku pasakyti, kiek jį galima laikyti indų rašytoju, nes S. Rašdis didžiąją gyvenimo dalį praleido Vakaruose. Į Indiją – jos politinę, socialinę, kultūrinę santvarką – jis žiūri labai negatyviai, o savo veikaluose Indijos realybę labai stipriai iškraipo. Apskritai, autoriai, kurie daug metų gyvena diasporoje , nutolsta nuo Indijos realybės ir jų kūriniuose labai daug netikslumų – sąmoningų ar nesąmoningų.

Gerokai arčiau tiesos yra rašytojos Arundhati Roy populiarus romanas „Mažmožių dievas“. A. Roy – socialinė aktyvistė, Indijos realybę ji suvokia pakankamai jautriai, tiksliai ją reprezentuoja ir tame romane, ir kituose savo veikaluose.

– Indų diaspora auga ir Kaune – vien KTU turime daugiau nei 100 indų studentų. Gali būti, kad kai kurie iš jų nuspręs čia likti. Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais jie susidurs?

– Nors nesu didelis biurokratinių reikalų žinovas, tačiau esu girdėjęs, kad mūsų šalies Migracijos departamentas nenoriai teikia nuolatinio gyvenimo leidimus imigrantams iš Indijos, Vidurio Rytų, Afrikos šalių. Kitas iššūkis – kalbinė erdvė. Neabejotinai anglų kalbą visi indų studentai moka ir, ko gero, geriau nei dauguma lietuvių, bet Lietuvoje tik su anglų kalba neišsisuksi, reikėtų išmokti lietuviškai.

Kita vertus, jauniems žmonėms, kurie paprastai būna imlūs kalboms, tai – ne problema. Daug didesnių sunkumų galėtų sukelti visuomenės požiūris į imigrantus apskritai.

Šiandien sunku pasakyti, kiek to negatyvaus požiūrio, kultūrinės įtampos bus, kai Lietuvoje ims daugėti imigrantų. Pagal tai, ką stebiu dabar, Lietuvos visuomenė reaguoja labai skirtingai nei Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos gyventojai, kur pabėgėliai masiškai palaikomi, jiems siūloma paprastų žmonių pagalba. Lietuvoje į imigrantus žiūrima ir iš aukšto, ir su baime.

– Dėl ko taip yra, jūsų nuomone?

– Dėl to, kad esame labai nedaug susidūrę su kultūriškai kitoniškais žmonėmis. Žinoma, yra daug lietuvių, kurie keliauja ir kuriems imigrantų klausimas nekelia įtampos, bet vis dėlto – Lietuva pakankamai ilgai gyveno izoliuota nuo likusio pasaulio. Tik atgavę nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, atsivėrėme plačiajam pasauliui. Mums imigrantai, kitos kultūros, tolimos šalys, tokios kaip Indija, yra dar neatrastos, turime labai daug su tuo susijusių stereotipų ir baimių.

– Gal turite praktinių patarimų, kaip Lietuvoje integruotis studentams iš kitų šalių?

– Geriausias variantas – studijų programos, kuriose žmonės maišytųsi, kartu sėdėtų ir lietuviai, ir indai, ir kitų šalių studentai. Jauni žmonės integruosis patys, nieko dirbtinai daryti nereikia. Tačiau jeigu segregacija egzistuoja, tada, be abejo, studentai jaučiasi atskirti, izoliuoti, gyvenantys tik savo „burbule“.

Studijų metais tyriau užsienio studentus iš Libano, Izraelio, Pakistano. Net po kelerių metų, praleistų Lietuvoje, jie nebuvo čia labai laimingi, jautėsi izoliuoti. Pagrindinis jų nusiskundimas buvo tai, kad jie turi atskirą fakultetą užsienio studentams ir bendrauja tik tarpusavyje, o jokio kontakto su vietiniais nėra.

– Studijavote, gyvenote ir Didžiojoje Britanijoje, JAV, Indijoje, Azijoje. Kaip apsisprendėte dirbti Lietuvoje?

– Baigdamas studijas tiesiog pagalvojau, kad vis dėlto būtų naudinga dėstyti Lietuvoje, skleisti idėjas, susijusias su kultūriniu kitoniškumu, kitokiomis kultūrinėmis, meninėmis praktikomis. Lietuvoje labai nedaug kas apie jas išmano, todėl susidarė savotiškas intelektualinis vakuumas šioje srityje.

– Kuo naudinga apie tai kalbėti?

– Nes jauni žmonės yra palanki terpė skleisti pozityviam vaizdui apie kultūrinį kitoniškumą, laužyti stereotipus. Viešoje erdvėje dominuojant kultūriniams iškraipymams (tai gali būti ir pozityvus, tačiau neatitinkantis tikrovės, straipsnis apie Indiją, keliones po tolimas šalis), žmonės susiformuoja neatitinkančius realybės požiūrius. Taip susidaro sąlygos skleistis ksenofobijai, nesupratimui, kuriuo potencialiai gali pasinaudoti įvairios politinės jėgos.

Tarpkultūrinis supratimas, jo ugdymas universitete studentus paruoštų tolimesniam gyvenimui. Faktas, jog Lietuvoje emigrantų tik daugės, ir jauni žmonės turi būti pasiruošę žiūrėti į tai pozityviai.

– Neigiamas požiūris į imigrantus nėra naujiena – kitos Europos valstybės jį dar atsimena.

– Tam, kad požiūris pasikeistų, turi praeiti laiko. Pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją maždaug 8-ajame dešimtmetyje plūstelėjo imigrantų iš įvairių šalių – Pakistano, Indijos, buvusių kolonijų Karibų salose – banga. Tuo metu viešbučių, restoranų iškabos skelbė: „Jokių šunų, jokių juodaodžių“. Šiandien situacija yra iš esmės pasikeitusi.

– Ką atvykėliai iš kitų šalių gali mums duoti?

– Pats klausimas – negatyvus, nes iš karto suponuoja, jog mes turėtume tikėtis iš jų pasipelnyti. Kalbant apie šiandienines realijas derėtų klausti: o ką mes galėtume jiems duoti? Mūsų moralinė pareiga – padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Pirmiausia mes turime duoti, o tada tikėtis, jog, pavyzdžiui, imigrantai ar pabėgėliai integruosis, ir taps naudingi ekonomine, demografine ar kita prasme.

Iš tiesų, ką mums gali duoti imigrantai – tai integruoti pakankamai provincialią Lietuvą į globalų kultūrinį kontekstą.

– Tačiau, juk pas mus neatvyksta masiškai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos gyventojai. Ar galime kalbėti apie globalumą?

– Globalumas – pakankamai sudėtinga sąvoka. Tai nereiškia, kad tam, jog Lietuva taptų globalia, į ją turėtų atvažiuoti po lygų skaičių žmonių iš Indijos, Sirijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio valstybių. Globalumas – tai atvirumas pasauliui, kitoniškumui. Šį atvirumą, aiškesnį pasaulio pulso suvokimą gali duoti imigrantai, kad ir atvykę iš vienos valstybės.