KTU gynybos technologijų ekspertas A. Vilkauskas apie karą Ukrainoje: atremti didelę kariuomenę yra sunku, todėl mes turime kovoti technologijomis

Pasak KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekano, gynybos technologijų eksperto Andriaus Vilkausko, Lietuvos perduotos ir socialinėse medijose kai kurių tautiečių „metalo laužu“  pavadintos karinės sistemos „Stinger“ įrodė savo naudą – Ukrainos karinės pajėgos jas panaudojo atremiant priešo puolimą. A. Vilkausko manymu, neturint žinių apie gynybines technologijas, jų vystymąsi ir taikymą, labai lengva skeptiškai numoti ranka.

Vis dėlto, auganti Rusijos agresija ir staiga pradėti kariniai veiksmai prieš nepriklausomą Ukrainą skatina atsisukti į mūsų šalies gynybinius išteklius bei dar kartą paliesti gynybos inovacijų klausimus. Apie tai ir daugiau – pokalbyje su Kauno technologijos universiteto dekanu (KTU) A. Vilkausku.

– Socialinėje erdvėje buvo galima išgirsti nuomonių, jog Lietuvos perduoti priešlėktuviniai gynybos raketiniai kompleksai „Stinger“ – atgyvena, neveikiantys įtaisai. Tačiau iš pastarųjų dienų įvykių galime spręsti, jog ši gynybinė technologija buvo puikiai pritaikyta ir ja naudojantis buvo numušti priešų lėktuvai. Ar „morališkai pasenusios“ technologijos gali pagelbėti?

– „Stinger“, kaip sistema, jokiu būdu nėra „morališkai pasenusi“. Tai rankinis gynybos kompleksas, skirtas pataikyti į taikinius iki 5 km atstumu ir sąlyginai žemame aukštyje, iki 3,5 km. Tokios sistemos yra labai efektyvios ir tai įrodė jų panaudojimas Ukrainos gynyboje. Aišku, jeigu yra norima turėti pilną oro erdvės kontrolę, yra svarbu perdengti visus aukščius – aviaciniais terminais kalbant, turėti gerokai aukštesnes „lubas“. „Stinger“ sistemos oro gynybos ginkluotę papildo gerai ir puikiai tinka taktinėms reikmėms mūšio lauke, bet vien jų neužtenka.

– Robotai, skirti karo pramonei, nuotoliniu būdu valdomi dronai, autonomiškos karinės mašinos, taikinius atpažįstančios be žmogaus įsikišimo. Ar tai netolima Lietuvos ateitis?

– Mes kartais labai suabsoliutinam ir „nurašom“ tam tikrus dalykus, nors jie vis dar yra puikiai pritaikomi. Esamos gynybos sistemos gali būti robotizuotos, jas paverčiant pakankamai efektyviomis ir pusiau ar visiškai autonominėmis.

Pavyzdžiui, seni šarvuočiai tikrai nėra labai efektyvios priemonės plataus masto susirėmimų kontekste, tačiau juos galima perdirbti į autonomines platformas, kurias galima paleisti vienas atlikti tam tikrą užduotį – įvažiuoti į tankų koloną ir atlikti tam tikrus manevrus. Taip pat, viena iš galimybių – granatsvaidžiai, valdomi be žmogaus buvimo konkrečioje vietoje.

Lietuvos kariuomenės ginkluotėje esanti raketų paleidimo sistema „Javelin“ veikia labai puikiai kaip prieštankinis ginklas, bet ji turi būti nugabenta į mūšio lauką arčiu taikinio. Siekiant apsaugoti žmogų, galima sistemos transportavimą perduoti kažkokiai autonominei platformai, kuria gali vežti tą senąją techniką. Šių technologijų įgyvendinimui reikalingos robotikos, sensorikos, dirbtinio intelekto žinios. Šias idėjas galime perkelti iš mokslinio-civilinio sektoriaus į gynybinį, padaryti gana efektyvius, kaštų prasme, sprendimus ir ta technika paversti iš eilinio karučio į autonomine kovinę platformą, kuri veiktų kaip robotizuota sistema.

Į tai mes turėtume dėti labai daug pastangų, nes atremti didelę armiją yra sunku, todėl mes turime pasitelkti technologijas.

– Dar sausio pradžioje JAV pareigūnai, remdamiesi žvalgybos duomenimis, įspėjo apie galimą Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą. Kiek Ukraina buvo pasiruošusi šiam karui?

– Ukraina, manau, nebuvo pasiruošusi karui techninių gynybinių pajėgumų prasme, ypač oro erdvės gynyboje, lygiai taip pat kaip ir mes morališkai nebuvome jam pasiruošę. Tokios apimties karinių veiksmų daugelis nesitikėjo ir tai ypač puikiai matoma stebint retoriką Europoje. Tikiuosi, kad šių įvykių priešakyje suprasime, kad tai, ką turime padaryti dabar, turime padaryti nedelsiant ir nelaukti rytojaus.

Nors Ukraina nebuvo pasirengusi tokio mąsto oro atakai, tačiau pastarieji įvykiai parodė, kad ukrainiečiai sugebėjo išskaidyti savo pajėgas, idant jos nebūtų apsuptos ar kažkur atkirstos ir izoliuotos.

Jie išvengė „katilo“, kai didelės pajėgos yra apsupamos ir sunaikinamos. Tikiu, kad ukrainiečiai tą pamoką yra išmokę ir įvaldę. Manau, kad ukrainiečiams naktį pavyko atremti ir pristabdyti priešo puolimą.

Pavyzdžiui tai, kas vyko su Hostomelio kariniu aerodromu – jį bandė užimti, tuomet jis vėl buvo atmuštas atgal ukrainiečių ir jį vėl bandė užimti – tai rodo, kad vis dėlto vyksta pakankamai efektyvus pasipriešinimas žemėje. Deja, šiuo momentu Ukrainai vis dar labai trūksta efektyvios oro gynybos apsisaugoti nuo raketinių smūgių. Europa ir kitos šalys gali jai padėti suteikdamos tam tikras priešlėktuvines, priešraketines sistemas, kurios būtų efektyvios gynyboje nuo Rusijos raketų ir aviacijos.

– 2004 m. Lietuva tapo NATO aljanso nare. Ką reiškia tarptautinės organizacijos palaikymas Lietuvai? Ar užtenka pasikliauti NATO 5-tuoju straipsniu, kuris nurodo, jog vienos ar kelių aljanso narių „ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu“?

– Turėtume suprasti tai, kad Lietuvos ir Ukrainos negalime lyginti tarpusavyje. Lietuva yra NATO aljanso narė, tad karo atveju jų sistema turėtų būti įjungta ir veikianti.

Tačiau ką rodo Ukrainos pavyzdys, tai, kad, visų pirma, mes turime būti pajėgūs atsilaikyti ir pradžioje veikti pakankamai efektyviai patys ar su nedidelėmis partnerių paramos jėgomis. Mums būtų reikalinga efektyvi oro gynyba, nes nuo oro apsaugos ir kontrolės priklauso ne tik civilių saugumas, bet ir jų moralinis stovis.

Siekiant užimti šalį turi kovoti ir ant žemės. Vis dėlto, labai didelis psichologinis poveikis yra daromas tuomet, kai yra bombarduojami civiliniai taikiniai: miestai, ligoninės, gyvenamosios vietos.

– Auganti Rusijos agresija, staiga pradėti kariniai veiksmai prieš nepriklausomą Ukrainą skatina atsisukti į mūsų šalies gynybinius resursus. Ar svarbu investuoti į gynybos technologijas taikos metu?

– Norėčiau į šį klausimą atsakyti posakiu, kurį kartoju ir kartosiu: „šalis, kuri nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą“. Manau, tuo viskas ir yra pasakyta. Į gynybos technologijas yra svarbu investuoti nepriklausomai nuo politinės padėties valstybėje, šalis visą laiką turi būti keliais žingsniais priekyje. Jeigu valstybė turi tam tikrą konkurencinį pranašumą, šiuo atveju gynybinį potencialą, jos tikriausiai niekas nelies.

Kitas svarbus aspektas – piliečių noras kovoti ir ginti šalį bei gynybos priemonių išskaidymas. Tai labai susiję dalykai, todėl Lietuvai svarbu pergalvoti savo požiūrį į ginklų prieinamumą ir kontrolę. Galbūt turime suteikti piliečiams galimybę įsigyti ir laikyti tam tikro lygio ginklus, nuolat treniruotis ir gerinti savo įgūdžius?

– Ką karo priešaky gali nuveikti Lietuvos universitetai? Kaip akademinė bendruomenė gali parodyti solidarumą Ukrainai?

– Na, manau, jog pirmi žingsniai jau yra padaryti. Tai, visų pirma, yra pagalba žmonėms – pagalba mokslininkams, darbuotojams ir studentams įsilieti į mūsų akademinė aplinką.

Kitas dalykas, ką mes turime daryti, tai ne tik kurti žinias, bet jas ir taikyti, paversti teoriją į realius sprendimus ir produktus, galvoti apie inovacijas gynybos srityje.

Robotizuotos, autonominės, technologijos ir medžiagų inovacijos privalo atsirasti ir mūsų šalyje. Juk turėdami pažangesnes technologijas galėsime ženkliai efektyviau kovoti prieš priešininką ir jį įveikti net ir su mažesnėmis žmonių pajėgomis.