KTU mokslininkas Florian Rabitz: visuotinis atsakas į koronaviruso pandemiją atskleidžia tarptautinio bendradarbiavimo spragas

Svarbiausios | 2020-04-15

Florian Rabitz yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto vyresnysis tyrėjas, dirbantis su globaliniu aplinkos ir technologijos valdymu.

Florian Rabitz

Pasaulyje siaučianti pandemija tapo didžiuliu iššūkiu tarptautinėms institucijoms ir pasauliniam valdymui. Tai, jog pasaulis prastai pasiruošęs veiksmingam viruso protrūkio malšinimui, rodo neatsakingas valdymas ir sprendimai, priimami neatsižvelgiant į galimus padarinius bei situaciją ateityje.

Vyriausybės, stengdamosi suvaldyti koronaviruso pandemiją, priima nekoordinuotus sprendimus, o Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) indėlis kovoje su virusu apribotas: ji lieka nuošalėje, ir teikia tik pastabas bei rekomendacijas. Dabartinė pandemijos krizė atskleidžia esminio strateginio prognozavimo trūkumą.

Vakcinos sukūrimas ir patvirtinimas – tik pradžia

Strateginio prognozavimo nebuvimas tampa ypač akivaizdus diskutuojant dėl vakcinos nuo koronaviruso. Tikimybė, jog pandemijos protrūkis sumažės savaime, be plačiai prieinamos vakcinos, yra labai maža. Kadangi koronaviruso vakcinai sukurti, susijusiems tyrimams bei klinikiniams bandymams atlikti, ir reguliavimo institucijų patvirtinimui gauti reikia daug laiko, sunku tikėtis, jog rinkai ji bus pristatyta anksčiau, nei 2021 metais.

Politikos formuotojai, ekspertai, ir kitos suinteresuotos šalys vieningai sutaria dėl to, jog vakcina yra pagrindinė priemonė kovoje su pandemija. Nepaisant to, neatsižvelgiama į vieną esminį klausimą: kadangi visuotinės vakcinos gamybos pajėgumai yra riboti, kurios visuomenės grupės bus vakcinuojamos pirmiausia, o kam teks laukti?

Mažai kam gali kilti abejonių dėl to, jog sprendimai dėl vakcinos paskirstymo turėtų būti priimami remiantis medicininiais kriterijais. Būtina atsižvelgti į tai, jog šalys skiriasi tiek jų sveikatos sistemų pajėgumu, tiek socialinio pažeidžiamumo lygmenimis.

2005 m. H5N1 paukščių gripo ir 2009 m. H1N1 kiaulių gripo protrūkiai rodo, jog iš tiesų prieigą prie ribotų vakcinos atsargų nulemia perkamoji galia. Ar negalėtų tuomet vyriausybės patvirtinti tarptautinės sistemos, kuri užtikrintų teisingą ir sąžiningą vakcinų paskirstymą visuotinės pandemijos metu?

Teisingas ir sąžiningas vakcinų paskirstymas?

Tiesa ta, jog tokia sistema jau egzistuoja. 2011 m. PSO valstybės narės priėmė tarptautinę teisinę priemonę, įgaliojančią vakcinų pramonę laisvai tiekti dalį savo produkcijos tarptautinei bendruomenei pandemijos atveju. Deja, priemonėje nustatytos sąlygos taikomos tik vakcinų nuo gripo viruso tiekimui. Derybų metu kelių šalių vyriausybės pateikė siūlymus taip pat įtraukti ir koronaviruso atvejus, tačiau nesulaukė pakankamos politinės paramos.

Dabar jau suprantame, jog tai buvo klaida. Koronaviruso grėsmės sveikatai buvo žinomos dar iki 2020 m. Tiek 2002 m. sunkaus ūminio respiracinio sindromo SŪRS (ang. SARS), tiek 2012 m. Artimųjų Rytų respiracinio sindromo ARRS (ang. MERS) protrūkius sukėlė koronavirusai, tačiau, kadangi kelios Pasaulio sveikatos organizacijos valstybės narės stengėsi sumažinti galimas vietinės biomedicinos pramonės išlaidas, pasirengimo gripo epidemijai programa (ang. PIP Framework) vis dar taikoma išskirtinai tik gripo virusams. Taigi, klausimas, kas pirmiausia bus vakcinuojami, lieka neatsakytas.

Prisiminus, kaip turtingų valstybių vyriausybės iš paskutiniųjų stengėsi supirkti visas rinkoje buvusias vakcinų atsargas H1N1 ir H5N1 gripo epidemijų metu, neturėtų labai stebinti šiuo metu mus pasiekiantys pranešimai apie tai, jog JAV vyriausybė sulaiko tarptautines apsauginių kaukių siuntas.

Įvairių šalių vyriausybės jau ėmė taikyti apribojimus medicininės įrangos eksportavimui, tad tai, kaip priimti nekoordinuoti, vienašališki sprendimai bei politikos paveiks vakcinos gamybą ir platinimą, lieka atviru klausimu. Juk vakcinas gaminančios įmonės sutelktos vos keliose valstybėse, o didelė aktyviųjų farmacinių ingredientų dalis ruošiama Kinijoje ir Indijoje.

Krizės metu išmoktos pamokos

Sprendimai, susiję su visuotine koronaviruso krize, paprastai priimami tarptautinės teisės vakuume. Išskyrus 2005 m. Tarptautinėse sveikatos taisyklėse nurodytas kelias, gana plačiai interpretuojamas taisykles ir reikalavimus dėl tarptautinio veiksmų koordinavimo bei atskaitomybės, šiuo metu yra labai mažai tikslių nurodymų, nustatančių, kokių veiksmų tikimąsi iš valstybių, taip pat kokie veiksmai yra privalomi, rekomenduojami ar draudžiami.

Lygiai taip pat trūksta dokumentų, kuriais remiantis atitinkamos būtinojo valstybės izoliavimo priemonės galėtų būti atleidžiamos nuo teisinės atitikties tarptautinėms žmogaus teisių normoms.

Nepaisant karčios ironijos, jog 2011 m. buvo priimta teisinė priemonė paruošti tinkamam atsakui į gripo pandemiją, o štai 2020 m. susiduriame su koronaviruso pandemija, dabartinė krizė mus moko svarbių pamokų.

XXI amžių lydintys pasauliniai iššūkiai – visuotinės pandemijos, antimikrobinis atsparumas, klimato kaita, ar kitos problemos – reikalauja veiksmingos politikos ir normų, priimtų daug anksčiau, nei visuomenę užklumpa panašios krizės. Žinoma, niekas nesitikėjo, jog 2020 m. pradžioje turėsime kovoti su koronaviruso pandemija, tačiau ekspertai jau seniai aptarinėjo virusų (ypač gyvūninės kilmės virusų) keliamą sisteminę riziką visuotiniam sveikatos saugumui.

Net jei viruso atsiradimo laikas bei epidemiologiniai duomenys ir stebina, pats jo atsiradimo faktas tikrai ne. Dėl šios priežasties sunku paaiškinti, kodėl didžioji dauguma vyriausybių neturi aiškios vizijos atsako į krizę atžvilgiu, ir kodėl nėra taikomos ilgalaikės strategijos, kuriomis remiantis būtų atliekama daugiau veiksmų, nei tik kelių izoliavimo savaičių skyrimas. Arba kodėl vienoms turtingiausių valstybių pasaulyje trūksta pagrindinių apsauginių priemonių.

Taip pat – o tai ypač sunku suprasti – kodėl, po paskutiniuosius kelis dešimtmečius vis pasikartojančių visuotinių virusų protrūkių, PSO vis dar nėra paruošusi patikimos tarptautinės teisinės sistemos.

Be to, socialinės apsaugos sritis gali patirti didžiulių nuostolių dėl sprendimų, kuriuos valstybės priima atsižvelgdamos į specialių interesų grupių poreikius.

Pasirengimo gripo epidemijai programos atveju, koronaviruso ir kitų patogenų neįtraukimas buvo palankus farmacijos pramonei. Panaši situacija pastebima derinant veiksmus dėl klimato kaitos, ir atsižvelgiant į interesus tų pramonės šakų, kurios naudoja iškastinį kurą. Dėl visuomenės gerovės priimamos politikos ne visada džiugina organizuotas specialių interesų grupes, tačiau ilgainiui suvokiama, jog jos – pačios veiksmingiausios.

Diskusijos dėl valdymo reformos šiuo metu nenaudingos ir nepadeda suvaldyti ištikusios krizės, tačiau vėliau, jai praėjus, turėsime puikią galimybę apsvarstyti, kaip vyriausybės ir tarptautinės organizacijos tvarkosi su visuotinėmis grėsmėmis, ir galbūt imtis konkrečių veiksmų, leidžiančių sukurti atsakingas, į ateities perspektyvas ir padarinius orientuotas valdymo struktūras.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku