Žmoniją vis dar persekiojantis neribotos energijos sukūrimo fantomas
Žmonių nuo seno neapleidžia noras turėti neribotą energiją. Istoriškai aprašytų bandymų yra keli, o geriausiai žinomas turbūt yra Herono fontanas, kuriam dabar apie 2 tūkst. metų. Bėgant laikui galima sutikti įvairių bandymų sukurti „amžinąjį variklį“ – naudojant skirtingas medžiagų savybes, temperatūros pokyčius, magnetinius laukus, mechanines judančias sistemas.
„Amžinasis variklis“ gali būti apibrėžtas kaip hipotetinis mechanizmas (sistema), kuris gali atlikti darbą, pvz., generuoti elektros energiją be jokio išorinio energijos šaltinio.
Pagal pirmus du termodinamikos dėsnius, „amžinasis variklis“ egzistuoti negali, o remiantis jais, „amžinus variklius“ galima suskirstyti į tris grupes:
- Pirmojo tipo „amžinasis variklis“ sukuria energiją be papildomos energijos įvedimo į sistemą. Toks variklis pažeidžia pirmąjį termodinamikos dėsnį – energijos tvermės dėsnį – energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik gali pakeisti formą, pvz., iš elektros energijos pavirsti į šiluminę, kaip elektriniame virdulyje.
- Antrojo tipo „amžinasis variklis“ savaime tiesiogiai paverčia šiluminę energiją į mechaninį darbą. Toks „amžinasis variklis“ pažeidžia antrąjį termodinamikos dėsnį – entropijos dėsnį – sistemos entropija gali tik didėti (arba nekisti), nebent yra sunaudojama papildoma energija. Tokio „amžinojo variklio“ pavyzdžiu galėtų būti šilumos siurblys, naudojamas šildymui, nenaudojantis elektros energijos.
- Trečiojo tipo „amžinasis variklis“ veikia be trinties ir kitų pasipriešinimo jėgų taip išlikdamas judesyje amžinai dėl inercijos. Natūralu, kad trinties ir kitų pasipriešinimo jėgų visiškai panaikinti yra neįmanoma. Galiausiai, mus visada visur veikia gravitacijos jėga, kuri ilgainiui sustabdytų veikiantį „amžinąjį variklį“, net jei ir eksperimentą atliktume kosminėje erdvėje.
Šios „amžinuosius variklius“ paneigiančios idėjos formalizuotos jau daugiau nei 150 metų, bet bandymų sukurti tokius įrenginius netrūksta ir šiandien.
Moksliniais tyrimais nepagrindžiami teiginiai
Vertinant minėtą žinių reportažą per pseudomokslo prizmę, labai gerai atsiskleidžia naudojami melagingi teiginiai, manipuliacija, pavyzdžiai paremti nuosava arba kitų žmonių asmenine patirtimi, bet ne faktais.
Autorių pristatomas įrenginys yra pirmojo tipo „amžinasis variklis“, kadangi pačių autorių teigimu „generuojantis daugiau nei 1000 proc. naudingumo koeficientą“. Pasak jų, pristatomas įrenginys „sunaudoja 1 dalį energijos, o 10 dalių atiduoda papildomai“. Taip pat iš pasakojimo reportaže galima suprasti, kad įrenginyje naudojama svyruoklė niekada nesustos, o tai, žinoma, yra neįmanoma.
Reportaže teigiama, kad įrenginys bus patentuojamas ir paraiška jau pateikta. Tai tarsi sudaro legitimumo įspūdį. Svarbu, kad priklausomai nuo konkrečios patentą išduodančios šalies, galioja skirtingi veikimo reikalavimai patentuojamam įrenginiui. Dažniausiai nebūtina įrodyti, kad įrenginys veikia, todėl ir šis kūrinys gali būti užpatentuotas, bet tai nereiškia, kad kūrėjų teiginiai yra teisingi.
Tik asmeninė nuomonė ar technikos stebuklas, pakeisiantis XXI a.?
Reportaže minimas Veljko Milković, kaip autorių įkvėpėjas. Tai serbų išradėjas, turintis kelias dešimtis nacionalinių (Serbijos) patentų, prisistatantis akademiku savo interneto svetainėje, tačiau nepublikavęs nei vienos recenzuotos mokslinės publikacijos, prieinamos viešai ar mokamose duomenų bazėse.
Šio serbo teiginiai apie antigravitacinius variklius, amžinuosius variklius, energijos osciliacijas (?) nėra pagrįsti moksliniais įrodymais, bet tik asmenine nuomone ir klaidingomis fizikos dėsnių interpretacijomis.
Reikia nepamiršti, kad ir Serbijos patentams galioja anksčiau aprašyta situacija, kuomet veikimo nebūtina įrodyti, o patentuojama tik idėja.
Kad aukščiau pateikti komentarai nebūtų tik žodžiai, galima panagrinėti reportaže rodomo įrenginio konstrukciją.
Matyti, kad sistema sudaryta iš svyruoklės, sujungtos su svertu, kurio kitas galas suka smagratį. Smagratis savo ruoštu sujungtas su generatoriumi ir krovimo valdikliu. Patys autoriai pripažįsta, kad visa sistemos energija pradžioje yra sukaupta svyruoklėje kaip potencinė energija, jos sistemoje daugiau ir neatsiranda.
Iš vaizdinės medžiagos galima įvertinti, kad pradinis svyruoklės svarmens aukštis apie 0,8 m. Nors svarmens masės nustatyti vizualiai neįmanoma, bet tikėtina, kad ji neviršija 20 kg. Prie šių sąlygų visa sistemos energija yra tik potencinė (E=mgh, m – pakelto objekto masė kg, g – laisvojo kritimo pagreitis (~9,8 m/s2), h – objekto aukštis virš žemės paviršiaus m) ir yra apie 157 J. Jei egzistuotų būdas visą šią energiją paversti į elektros energiją be nuostolių, autorių minėta 200 W lemputė šviestų mažiau nei 1 s.
Tokio, tik fiziškai ženkliai didesnio, įrenginio pritaikymas galėtų būti kaip kinetinės energijos kaupiklio, kuriuose didelės masės objektas(-ai) yra pakeliamas(-i) į tam tikrą aukštį, naudojant perteklinę elektros energiją. Esant energijos poreikiui, sukaupta potencinė energija panaudojama elektrai generuoti, leidžiant minėtam masyviam objektui judėti.
Visgi, jei norisi „nemokamos“ energijos, tai geriau būtų treniruoklis su išmaniųjų įrenginių krovimo funkcija – ir sveikata pagerės, ir telefonas pasikraus, ir orumas išliks išsaugotas. Būtų labai nesmagu sulaukti televizijos reportažo, kuriame kas nors įrodinėtų, kad Žemė yra plokščia – „amžinojo variklio išradimas“ yra praktiškai tas pats.
