KTU mokslininkė Monika Mačiulienė: kaip mažinti atskirtį tarp mokslo ir visuomenės?

Dr. Monika Mačiulienė, Kauno technologijos universitetas Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas

Atskirtis tarp mokslo ir visuomenės niekada nebuvo tokia ryški kaip COVID-19 krizės metu. Visuomenės spaudimas greitai gauti mokslo atsakymus klausimais, turinčiais įtakos jų gyvenimui, auga. Bet prieštaringa bei kintanti informacija (pvz.: kaukių dėvėjimo būtinumas) ir mokslininkų nesusikalbėjimas sukelia pasitikėjimo mokslu krizę.

Tai vyksta, nes didžioji dalis visuomenės nėra susipažinusi su mokslinių tyrimų procesu, kuris remiasi procesų kartojimu (iteracija), recenzavimu ir nuolatiniu idėjų evoliucionavimu t.y. mokslas nuolat mokosi iš klaidų ir evoliucionuoja. Siekiant sumažinti atotrūkį, tikslinga formuoti visuomenei labiau pasiekiamą ir suprantamą mokslinių tyrimų ekosistemą.

Europos Sąjunga užsibrėžusi tris pagrindinius mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos tikslus – atvirasis mokslas, atviros inovacijos ir atvirumas pasauliui.

Atvirojo mokslo kryptis ypač aktuali siekiant sumažinti atskirtį tarp mokslo ir visuomenės bei sušvelninti nepasitikėjimo mokslu padarinius. Atvirasis mokslas grindžiamas dalijimusi žiniomis, duomenimis ir priemonėmis kuo ankstyvesniame mokslinių tyrimų ir inovacijų proceso etape, atvirai bendradarbiaujant su pramonės atstovais, valdžios institucijomis, plačiąja visuomene ir kitais mokslininkais. Atviras mokslas palengvina žinių sklaidą visuomenėje ir užtikrina mokslo proceso skaidrumą ir atkuriamumą.

Mokslo žinios įkūnijamos moksliniuose straipsniuose, tačiau dažnai mokama prieiga yra svarbi kliūtis siekiant gauti patikimos mokslinės informacijos. Visame pasaulyje COVID-19 sukūrė skubą plačiau taikyti atvirojo mokslo metodus. Puikus to pavyzdys yra pagrindinių mokslinių leidyklų, tokių kaip „Elsevier“ ir „Springer Nature“, straipsnių susijusių su COVID-19 nemokamas atvėrimas. Kitas pavyzdys, yra atviros prieigos duomenų bazė pradinei SARS-CoV-2 genomo sekai skirta suinteresuotiems tyrėjams įkelti savo tyrimus.

Ši prieiga leido tyrėjams ir visuomenei įgyti įžvalgų apie naujus COVID-19 variantus. Lietuvos mokslo strategiją formuojančiuose dokumentuose, kryptingai judama atvirosios prieigos kryptimi. Lietuvos mokslo taryba aktyviai skatina Lietuvos mokslo ir studijų institucijas, mokslinių tyrimų infrastruktūras ir susijusias organizacijas patvirtinti savo atvirosios prieigos prie mokslo rezultatų politikos nuostatas ir mokslo duomenų valdymo tvarkas bei yra patvirtinusi Atvirosios prieigos prie mokslo publikacijų ir duomenų gaires.

Mokslininkų komunikacija socialiniuose tinkluose

Vis dėl to, prieigos palengvinimas nėra pakankamas norint ugdyti piliečių mokslinį raštingumą. Piliečiai didžiąja dalimi nėra susipažinę su mokslininkų naudojamomis duomenų bazėmis (pvz.: „Pubmed“ ar „Medline“), nežino kur rasti mokslinę informaciją, nepaisant to ar moksliniai leidiniai jose yra nemokami. Informacijos paiešką apsunkina ir mokslinės produkcijos kiekis. Remiantis JAV Nacionalinio mokslo fondo 2019 m. duomenimis, pasaulinė mokslinių tyrimų apimtis, vertinama pagal recenzuojamus mokslo ir inžinerijos žurnalų straipsnius ir konferencijų pranešimus, per pastaruosius 10 metų kasmet augo apie 4%. Nuo 2008 iki 2018 m. mokslinės produkcijos skaičius išaugo nuo 1,8 mln. iki 2,6 mln. straipsnių. Ne tik piliečiui, bet ir pačiai mokslinei bendruomenei sunku nepasiklysti didžiuliame duomenų ir disciplinų kiekyje.

Taigi, atveriant mokslą reikalinga ne tik palengvinti prieigą, bet ir plėsti mokslo auditoriją, tyrimų organizavimo metodus bei įvairių formų visuomenės įtraukimą.

Didesnis bendradarbiavimas su visuomene gali būti veiksmingas, tačiau mokslininkai (ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje) retai mokomi, kaip bendrauti ne akademinėje aplinkoje. Nėra ir motyvacinių priemonių (finansinių ar kitokios formos) ar aiškių strateginių gairių, kurios skatintų mokslininkus aktyviau bendrauti su plačiąja visuomene.

Mokslininkės Austės Valinčiūtės 2020 m. atlikta nacionalinė Lietuvos mokslininkų apklausa parodė, kad Lietuvos mokslininkai vertina mokslo komunikaciją, tačiau vangiai dalyvauja mokslo komunikacijos veiklose, o mokslo komunikacijos samprata yra pakankamai siaura, pvz. menkai vertinama “dialogo” su piliečiais svarba. Lietuvoje trūksta mokslininkų, galinčių visuomenei suprantamai ir patraukliai pristatyti savo tyrimų rezultatus.

Nepaisant ribotos mokslininkų motyvacijos ir gebėjimų komunikuoti plačiau, COVID-19 atvėrė tiesioginį kanalą tarp mokslininkų ir visuomenės. Noras sumažinti nežinomybę, daugelį mokslininkų ir jų atliekamų darbų iškėlė į viešumą. Mokslininkų nuomones vis dažniau galime pastebėti diskusijose „Facebook“ bei naujienų portaluose.

Labai svarbu, kad šis komunikacijos kanalas ir toliau būtų atviras. Tyrėjai turi remtis šia patirtimi, kad užmegztų nuolatinį ir ilgalaikį dialogą su plačiąja visuomene. Bendravimas su visuomene ne tik stiprina visuomenės pasitikėjimą mokslu, bet galiausiai padeda didinti sąmoningumą ir ugdyti mokslą taip, kad būtų naudinga abiem pusėms.

Straipsnis parengtas projekto „Atvirojo mokslo taikymas žinių bendrakūrai“ apimtyje (Finansavimo sutarties Nr. 09.3.3 -LMT-K-712-19-0057). Finansuojama iš Europos socialinio fondo pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą” veiklą „Stažuočių po doktorantūros studijų skatinimas”