KTU mokslininkų tyrimas: Lietuvos baldų pramonės darbuotojai šiek tiek baiminasi, kad juos pakeis robotai

KTU mokslininkų atliktas pilotinis tyrimas su 350 prie robotizuotų linijų dirbančių baldų gamyklų darbuotojų parodė, kad jie nerimauja dėl to, kas jų laukia spartėjant robotizacijai.

Žodis „robotas“ pirmą kartą pavartotas 1920 m. Taigi, robotai švenčia savo šimtmetį. Jų populiacija nuolat auga, nes jie vis plačiau pritaikomi gamyboje, paslaugų sektoriuose ar namų ūkiuose.

Trys pagrindinės taisyklės

Tuo tarpu žmogus patiria didėjantį nerimą dėl savo darbinės ateitis. Atsakyti į klausimus, ką ir kaip žmogus dirbs po kelerių metų, nėra tai paprasta. Juolab, kai klausimas ar žmogus iš visos turės darbo, tampa diskusijų objektu.

Žodžio „robotas“ autorystė priklauso čekų dramaturgui ir žurnalistui Karel Čapek. Jis savo pjesėje „Rosumo universalieji robotai“ robotams paveda dirbti tokius darbus, kurių žmonės nemėgsta ir nenori atlikti. Beje, pats žodis išvertus iš čekų kalbos reiškia „priverstinis darbas“.

O esant prievartai, gali kilti nepasitenkinimas, kaip nutiko ir K. Čapek pjėsėje, kai robotai pradėjo žudyti žmones. Todėl praėjus 20 metų, rašytojas Isaac Asimov suformulavo tris robotikos taisykles, tapusias moraliniu robotų kūrimo ir panaudojimo kodeksu. Viena iš taisyklių skelbia, jog robotas negali daryti žalos žmogui.

Šiandieniniai robotai ženkliai skiriasi nuo mokslinės fantastikos kūriniuose aprašytųjų. Be to, nuo to laiko kai pirmasis robotas buvo „įdarbintas“ „General Motors gamykloje“ 1959 m. liejimo slėgimu operacijoms atlikti, robotų pritaikomumas ir jų gebėjimai atlikti įvairius darbus išsiplėtė.

Pirmauja gamybos sektorius

Šiandien robotus sutinkame ne tik gamyklose, bet ir kituose sektoriuose tokiuose kaip sandėlių valdymas, logistika, finansinės paslaugos, transportas, medicina, švietimas, turizmas ar žurnalistika. Taigi, iš esmės robotai gali atlikti daugiau nei tik „purvinus, pavojingus ar nuobodžius“ darbus, kurie žmonėms nėra patrauklūs.

Statistika teigia, kad gamybos sektorius pirmauja pagal robotų panaudojimą. Tarptautinės robotikos federacijos duomenis, nuo 2010 m. industrinių robotų diegimas gamyklose kasmet augo po 11 proc., o 2018 m. pasaulyje buvo įdiegta virš 400 tūkstančių naujų industrinių robotų.

Daugiausia robotai naudojami automobilių ir elektronikos gamybos sektoriuose. Kinija, Japonija, JAV, Korėjos Respublika ir Vokietija yra tarp lyderių, diegiančių industrinius robotus. Nors pandemija lėtina robotų diegimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tikimasi vis didesnio ir intensyvesnio robotų pritaikomumo.

Robotams tobulėjant, didėjant jų galimybėms atlikti įvairias užduotis, žmogus pamažu praranda savo išskirtinę poziciją, kai darbą atlikti galėjo tik jis ir niekas daugiau. Kartu aiškėja, jog robotai turi tam tikrų pranašumų lyginant su žmonėmis: jie gali dirbti 7 dienas per savaitę po 24 valandas kasdien, jiems nenusibosta rutininiai darbai, jie dirba gretai, nepavargsta, nesiskundžia ir nereiškia jokių pretenzijų darbdaviams.

Be to, roboto įsigijimas yra vienkartinės sąnaudos, nes vėliau įmonėms nereikia mokėti darbo užmokesčio ar kitų mokesčių. Visa tai lemia, jog verslas keičia įprastus gamybos ar paslaugų teikimo modelius ir „įdarbina“ vis daugiau robotų taip didindamas produktyvumą, mažindamas sąnaudas, užtikrindamas tolygią gaminių kokybę ir išlikdamas konkurencinėje kovoje.

Kaip jaučiasi žmogus?

Organizacijoms vis intensyviau taikant technologijomis grįstus sprendimus, kyla klausimas kaip jaučiasi žmogus. Ką jaučia žmogus išgirdęs istoriją, kad fabrike buvo sumontuoti robotai ir dalis žmonių turėjo ieškotis kitos veiklos, o gal net ir neteko darbo?

Ką jaučia žmogus, kai jo gamykloje sumontuojama robotizuota gamybos linija ir kolegos, o gal net jis pats turi prie jos dirbti? Šiose situacijose gali pasireikšti ir stiprėti žmogaus nerimas, jog jo darbas yra „rizikos zonoje“, jog jis gali būti pakeistas robotais.

Mokslinėje literatūroje ši būsena vadinama darbuotojo nesaugumu dėl darbo, kuris apibūdinamas kaip darbuotojo subjektyvi baimė dėl esamo darbo tęstinumo ir stabilumo. Nesaugumas dėl darbo – tai subjektyviai suvokiama nepageidaujama galimybė ateityje prarasti esamą darbą, taip pat baimė ir nerimas susijusi su praradimo tikimybe.

Svarbu pažymėti, kad nesaugumas dėl darbo laikomas streso kėlėju, sukeliančiu neigiamą poveikį tiek darbuotojui, tiek organizacijai. Poveikis galimas trumpalaikėje bei ilgalaikėje perspektyvoje ir pasireiškia darbuotojo sveikatai, darbuotojo nuostatoms dėl darbo ir organizacijos, darbuotojo atliekamo darbo kokybei.

Labiau nerimauja vyrai

Lietuvoje robotų diegimas dar tik įsibėgėja, nes savo veikloje robotus pasitelkia vos 3 proc. veikiančių įmonių. Vienas iš sektorių, kurio plėtra siejama su modernia technologine įranga ir gamybos procesų automatizavimu, yra baldų gamyba. Kaip pavyzdys – SBA baldų grupė, kuri aktyviai robotizuoja bei automatizuoja savo įmonių gamybos procesus, kasmet įdiegdama po keliolika robotų.

Taigi, kyla klausimas, ar baldų gamybos sektoriaus darbuotojai jaučia nerimą dėl darbo? Kiek stipriai nesaugumo jausmas yra išreikštas? Kokią tai daro įtaką darbo rezultatams? Pilotinio tyrimo baldų gamybos sektoriaus įmonėse ir buvo ieškoma atsakymų į šiuos klausimus.

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto mokslininkų atliktame pilotiniame tyrime (vadovė docentė Živilė Stankevičiūtė, bendraautorės prof. Eglė Staniškienė ir doktorantė Joana Ramanauskaitė) dalyvavo 350 prie robotizuotų gamybos linijų dirbančių baldų gamyklų darbuotojų.

61,4 proc. tyrimo dalyvių buvo vyrai, 41,4 proc. turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Žvelgiant iš amžiaus perspektyvos, 50,3 proc. respondentų yra gimę 1981 – 2000 metais, 35 proc. – 1965 – 1980 m., 9,7 proc. – 1946 – 1964 m., likę respondentai gimę 2001 m. ir vėliau.

Tyrimas atskleidė, kad darbuotojai jaučia vidutinį nesaugumo jausmą – skalėje nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 5 (visiškai sutinku) nesaugumas buvo įvertintas 2,76 balų. Beje, vyrų nesaugumo dėl darbo jausmas yra didesnis nei moterų.

Lygiai taip pat, darbuotojai, gimę 1965 – 1980 m. laikotarpiu jaučia didesnį nerimą dėl darbo išlaikymo lyginant su kitų kartų darbuotojais. Tačiau, iš esmės, baldų sektoriaus darbuotojai dirbantys prie robotizuotų gamybos linijų nemano, kad jų darbas patenka į „rizikos zoną“.

Kuo didesnis nerimas – tuo prastesni rezultatai

Kodėl taip yra? Paaiškinimas susijęs su faktu, kad respondentai jau dirba kartu su robotais. Žmonės vertina save kaip pakankamai įgudusius ir kompetetingus dirbti su technologijomis bei suvokiančius funkcinę atskirtį tarp žmogaus ir roboto funkcionalumo.

Kitokia situacija atsiskleidė dėl darbo rezultatų. Respondentai savo darbo rezultatus įvertino kaip labai gerus (4,11 iš 5 balų). Tai atitinka kituose tyrimuose gautus rezultatus, nes paprastai žmonės linkę savo pasiekimus vertinti net geriau negu yra iš tikrųjų. Beje, skirtingos lyties, išsilavinimo ir amžiaus respondentai savo darbo rezultatus vertino panašiai, ženklių skirtumų nenustatyta.

Kaip jau buvo minėta, nesaugumas dėl darbo gali sukelti neigiamas pasekmes darbuotojams ir organizacijoms. Kaip tik tai parodė ir tyrimo rezultatai. Pagal rezultatus, didėjant darbuotojų jaučiamam nesaugumui dėl darbo turėjimo ateityje, prastėja jų veiklos rezultatai.

Taigi, esminė tyrimo žinutė – kuo darbuotojas, dirbantis prie robotizuotos linijos, jaučia didesnį susirūpinimą, nerimą ir baimę dėl savo darbo vietos, tuo jo darbo rezultatai yra blogesni.

Prognozės ir tendencijos vienareikšmės – kuo toliau, tuo daugiau robotų bus „įdarbinta“. Suvokiant, kad žmonių nesaugumas dėl darbo yra šių dienų neišvengiama realybė, visgi organizacijos galėtų ir turėtų imtis veiksmų darbuotojų patiriamo nerimo dėl darbo praradimo valdymui ir mažinimui.

Kaip apsaugoti darbuotoją?

Aiški organizacijos plėtros kryptis, aiškios politikos ir procedūros darbuotojų atžvilgiu yra atspirties taškas baimės mažinimui. Tiksli, atvira, savalaikė komunikacija ir darbuotojų įtraukimas į sprendimų priėmimą mažina ateities įvykių organizacijoje nenuspėjamumą, o kartu ir nerimą netekti darbo.

Šioje situacijoje didelė svarba tenka ir darbuotojų tiesioginiams vadovams, nes pastarieji teikdami grįžtamąjį ryšį ir kurdami palaikančią aplinką, didina darbuotojų žinojimo lygį, o tai lemia mažėjantį situacijos neapibrėžtumą bei nerimą netekti pareigų organizacijoje.

Diegiant robotus, svarbu nepamiršti dar Isaac Asimov suformuluotos vienos iš esminių taisyklių – robotas negali daryti žalos žmogui, tame tarpe ir didinti nerimą dėl darbo turėjimo ateityje.