KTU profesorė Audronė Telešienė: rizikos komunikavimo pamokos

Pandemijos laikotarpiu savalaikė ir tinkamai perduota informacija yra vienas svarbiausių ginklų. Informavimas apie grėsmę, situaciją Lietuvoje ir gebėjimas įtikinti imtis veiksmų – vaidmuo, kurio imasi žiniasklaida ir medijos. Taigi, kas yra gera rizikos komunikacija ir kokių rizikos komunikacijos pamokų mes jau turime?

Klausimui „Kas yra gera rizikos komunikacija?” nėra lengvo atsakymo. Iš tiesų, nėra universalių taisyklių, kadangi komunikavimas apie visuomenei iškilusias grėsmes priklauso nuo jų pobūdžio, nuo norimo visuomenės atsako, t. y. kokius veiksmus norima paskatinti, nuo auditorijos savybių ir dar nuo daugelio kitų aspektų. Peržiūrėkime prieinamus tyrimų rezultatus ir rekomendacijas.

Komunikacija priklauso nuo rizikos pobūdžio

Tokio pobūdžio pasaulinė pandemija, kai imamasi plačių ir visuotinų priemonių (kai praktiškai penktadalis pasaulio yra karantine), nutinka pirmą kartą. Čia neneigiu anksčiau vykusių pasaulinių pandemijų. Bet šiandienos komunikacinis ir kultūrinis laukas smarkiai pasikeitęs.

Lietuvoje publikuotų mokslinių tyrimų apie COVID-19 komunikavimą nėra, tad turime kliautis teorinėmis ir praktinėmis rekomendacijomis iš kitų tyrimų apie aplinkosauginių bei visuomenės sveikatos rizikų ir krizių komunikavimą.

Ninos Klebanskajos bei Giedrės Gudaitės 2013 m. publikuotame straipsnyje analizuota kiaulių gripo rizikos komunikacija Lietuvos žiniasklaidoje. Mokslininkės teigė, jog žiniasklaida nuolat informavo visuomenę apie kiaulių gripą, tačiau skleistos informacijos turinį jos vertino neigiamai, nes trūko edukacinės medžiagos, kaip apsisaugoti nuo pandemijos. Jos taip pat pasigedo kritiško, analitinio situacijos vertinimo.

Vadinasi, vien tik dažno publikavimo ir informavimo apie krizę neužtenka. Reikia aiškiai įvardinti konkrečius veiksmus, kurių turėtų imtis skaitytojai/žiūrovai/klausytojai. COVID-19 atveju žiniasklaidoje apsčiai matome patarimų, tad šiuo požiūriu komunikaciją vertinčiau gerai. Tačiau taip pat svarbu komunikuoti duomenis, ekspertų nuomones, diskusijas, stengiantis rasti kuo skirtingesnių perspektyvų.

Pagrindiniai naujienų portalai pateikia naujausią situacijos statistiką, pavyzdžiui patvirtintų atvejų, pasveikusiųjų bei mirusių skaičius, pasiskirstymą Lietuvos regionuose. Pateikiama informacija apie užsikrėtusiųjų maršrutus. Svarbu, kad informacija būtų koordinuojama su Visuomenės informavimo grupe (dabar jos vadovas Giedrius Surplys) ir neatsirastų informacinio triukšmo ar klaidingų pranešimų.

Komunikacinių pranešimų apie COVID-19 dažnis Lietuvos žiniasklaidoje yra labai aukštas. Praktiškai yra pasiektas dėmesio nuovargio momentas. Nors reguliarų ir dažną komunikavimą palaikyti būtina, reikia naujienų srautą paįvairinti kitų temų pranešimais, kad dėmesio nuovargis nepavirstų abejingumu. Prieš komentuodama kitus rizikos komunikacijos aspektus, apibendrintą subjektyvų COVID-19 komunikacijos Lietuvos žiniasklaidoje vertinimą pateikiu paveiksle po tekstu.

Trūksta įvairesnių analitinių komentarų

Komunikuojant apie grėsmes svarbus patarimas: pateikti daugiau skirtingų duomenimis grįstų situacijos vertinimų. Pageidautina – iš kuo skirtingesnio profilio specialistų. Dabar Lietuvos žiniasklaidoje stebime medikų, visuomenės sveikatos specialistų, ekonomistų, politikų, psichologų, edukologų vertinimus. Tai nėra platus ratas.

Čia pamoką galime mokytis iš kitokio pobūdžio grėsmių komunikavimo. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai, vykdydami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Socialinis klimato kaitos suvokimas: Lietuvos atvejis tarptautinėje lyginamojoje perspektyvoje“ analizavo klimato kaitos grėsmių komunikavimą. Vienas iš radinių – itin dažnai pasisako politikai, mokslininkai, ekspertai, dažnai referuojamos tarptautinės organizacijos. Tai – politinės galios ir žinojimo elitas.

COVID-19 komunikacijos atveju dar prisideda „veikimo ekspertai“, t.y. medikai. Komunikacija paveikesnė, kai įtraukiami ir NVO atstovai. Svarbu įtraukti ir kitų „veikimo ekspertų“, pavyzdžiui parduotuvių darbuotojų, policininkų, muitininkų, socialinių darbuotojų ir kt. Prasmingai diskusijas praturtintų sociologų, filosofų, duomenų analitikų, technologijų vystytojų, politologų ir kt. analitiniai straipsniai.

Minėtame moksliniame projekte diskutavome, kad grėsmės geriau suprantamos, kai siejamos su kitomis problemomis. Nei klimato kaita, nei COVID-19 pandemija nėra paprastos „vieno veido“ grėsmės.

Klimato kaita susijusi ir su socialiniu teisingumu, su migracijos augimu, socialiniais neramumais ir kitomis problemomis. Lygiai taip pat COVID-19 yra ne tik epidemiologinė problema, bet ir ekonominė problema, socialinė, kultūrinė, politinė problema.

Ji kelia iššūkius žmogaus teisių srityje, demokratijai, skirtingai paveikia silpniausias visuomenės grupes, apnuogina sveikatos sistemos silpnybes, išryškina skaitmeninę atskirtį. Tad reikėtų daugiau diskusijos apie COVID-19 kaip įvairių kitų problemų daugiklį.

Galiausiai, komunikuojant riziką svarbu diskutuoti apie skirtingus scenarijus. Jie leidžia suprasti, kas bus jei visuomenė (ar valdžios atstovai, medikai, kt.) imsis veiksmų, ir kas bus jei nesiims veiksmų. Tuo pačiu, būtina komunikuoti apie ilgalaikius sprendimus bei tai, kaip ruošiamės atsistatyti po krizės. Ši tema jau atidaryta – kalbama apie ekonomikos ir verslų gaivinimą. Bet trūksta diskusijos apie tai, kaip keisim sveikatos sistemą, ar įvesim pasirengimo grėsmėms mokymus ir kt.

Komunikacijos pritaikymas skirtingiems žmonėms

Siekiant paveikios komunikacijos būtina pažinoti savo auditoriją. Paprastai daromi auditorijos segmentacijos tyrimai. Žinoma, COVID -19 atveju tokių tyrimų dar nėra. Čia vėlgi galime mokytis iš klimato kaitos grėsmių komunikacijos.

A. Leiserowitz vadovaujama mokslininkų grupė 2015 m. išskyrė šešis JAV klimato kaitos diskurso auditorijos segmentus: stipriai nerimaujantys, susirūpinę, atsargieji, atsiriboję, abejojantys, neigiantys.

Žvelgdama į Lietuvos gyventojų atsaką į COVID-19 bei remdamasi savo patirtimi analizuojant klimato kaitos grėsmių komunikaciją, galiu spėti, kad turime stipriai nerimaujančius (jie imasi visų veiksmų ir įspėja kitus, aktyviai ieško vis daugiau informacijos), atsargiuosius (kurie imasi veiksmų, kiek tai nepažeidžia pagrindinių jų asmeninių interesų, seka naujienas), atsiribojusius (kuriems gyvenimas nedaug pasikeitė ir jie neieško informacijos), abejojančius (kurie aktyviai ieško informacijos, bet turi abejonių) bei neigiančius (kurie kalba apie sąmokslo teorijas, netiki grėsmės realumu ir nesiima jokių veiksmų).

Skirtingiems auditorijos segmentams komunikacinės žinutės turi būti skirtingos. Pranešimai apie būtinus veiksmus, pavyzdžiui, savi-izoliaciją, pasivaikščiojimų  ribojimą parkuose, kaukių nešiojimą, gerai pasiekia „stipriai susirūpinusiuosius“.  Juos taip pat skaito „atsargieji“. Bet ši informacija  nepaveikia kitų gyventojų.

„Atsiribojusiems“ labiau reikia komunikuoti apie pasekmes. Svarbu parodyti, kam konkrečiai tos pasekmės bus didžiausios. Beje, žinutės apie pasekmes paveikios visiems, išskyrus „viską neigiančiuosius“.

Lietuvoje diskutuojama apie COVID-19 pasekmes medikų bendruomenei, kalbama apie didesnę rizika pagyvenusiems žmonėms. Reikėtų komunikuoti ir realius rizikos skaičiavimus amžiaus grupėms, moterims ir vyrams, ir pan. (pavyzdžiui tokius pateikia https://www.worldometers.info/coronavirus/).

„Abejojantiesiems“ bei „viską neigiantiesiems“ svarbu komunikuoti apie priežastis – kodėl kilo pandemija, kaip virusas atsirado, kaip jis mutavo, kokiais keliais pakliuvo į Lietuvą, kodėl jis pavojingas ir pan. „Viską neigiantiesiems“ paveikiausios žinutės su įrodymais, duomenimis. Įrodymais bei duomenimis grįsti pranešimai – patys svarbiausi rizikos komunikacijoje.

Būtų idealu, jei šiuo metu atsirastų apklausų rezultatų apie tai, kaip Lietuvos gyventojai supranta COVID-19 grėsmes, savo vaidmenį, kur ieško informacijos. Tuomet būtų galima komunikaciją pritaikyti konkrečioms gyventojų grupėms, pagal jų suokimo lygį, požiūrius ir patirtis.

Rizikos pranešimų kalba

Krizės sąlygomis paprastai susiduriama su pranešimų bei informacijos išaugusiu srautu. Tad rekomenduojama naudoti nesudėtingas pranešimų konstrukcijas bei kalbą. Rizikos komunikacijos vadovėliuose rasite patarimą naudoti tokią kalbą, kad ją suprastų 13-metis (septintokas).

Tai užtikrins, kad informaciją bei diskusijas supras ne tik baigusieji vidurines mokyklas bet ir žemesnio išsilavinimo grupės. Pranešimai neturėtų būti ilgi (šis straipsnis tikrai neatitiktų rekomendacijų). Šiuolaikinėje visuomenėje dėmesio išlaikymo trukmė yra sutrumpėjusi, tad straipsniui perskaityti turėtų pakakti 3-5 min.

KTU mokslininkų grupės atlikti klimato kaitos grėsmių komunikavimo tyrimai aiškiai rodo alarmistinių, katastrofos vaizdinius perduodančių pranešimų žalą. Kai apie klimato krizę komunikuojama kaip apie neišvengiamą katastrofą, skaitytojai pasijaučia bejėgiais ir tai silpnina motyvaciją veikti. Šią pamoką galima pritaikyti ir COVID-19 komunikacijai.

Jei bus kalbama apie „pasaulio pabaigą“, žmonės nustos tikėti, kad jų karantino meto veiksmai yra svarbūs. Reikia objektyviai informuojančių, diskusinių, skirtingas patirtis parodančių bei edukacinių pranešimų. Reikia vengti katastrofos vaizdinių.

Galiausiai svarbu, kad rizikos komunikacija neskatintų susipriešinimo, kaltų ieškojimo ir iš to sekančios neapykantos. Tai tik didina socialinių neramumų potencialą. Krizės sąlygomis net stipriose demokratijose pamatinės žmogaus teisės tampa labai trapiomis. Tad krizės sąlygomis žiniasklaidos vaidmuo – stiprinti socialinę sanglaudą, propaguoti toleranciją ir supratimą, kreipti žmonių mąstymą į sprendimų (o ne kaltųjų) paiešką.

Rizikos komunikacijos patarimai parengti mokslinių tyrimų projekto rezultatų pagrindu. Projektui „Socialinis klimato kaitos suvokimas: Lietuvos atvejis tarptautinėje lyginamojoje perspektyvoje“ finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MIP‐17-126).

Audronė Telešienė yra Kauno technologijos universiteto mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ profesorė, KTU Duomenų analizės ir archyvavimo centro vadovė