KTU profesorė: daugeliui Sirijos pabėgėlių Lietuva – tik tranzitinė šalis

KTU veikiančios mokslininkų grupės, tyrinėjančios migracijos procesus, vadovė profesorė Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė patvirtina JT statistiką, kuri aiškiai parodo, kad 1 105 asmenys, kuriuos šiuo metu Lietuva yra įsipareigojusi priimti, yra tik lašas jūroje – per dieną vien Vengrijos valstybės sienas pasiekia 10 tūkst. pabėgėlių.

Tačiau, profesorės teigimu, daug nuo karo bėgančių migrantų Lietuvoje greičiausiai nepasiliks, o keliaus toliau – į ekonomiškai stipresnes Europos valstybes. Pasak jos, didžioji dalis migrantų, kurių banga šiandien užplūdo Europą, yra vadinamieji ekonominiai migrantai.

„Jei asmenys būtų tikrieji karo, religinio bei politinio persekiojimo aukos ir pabėgėliai, daugumai jų būtų priimtina bet kuri šalis, suteikusi jiems saugaus ir ramaus gyvenimo galimybę. Tačiau, masiškai bėgama į senąsias, ekonomiškai stipriausias Europos valstybes, ten, kur aukšti darbo užmokesčiai, geros socialinės garantijos ir išmokos“, – sako V. Kumpikaitė-Valiūnienė.

Jos teigimu, ši masinė ekonominė Artimųjų Rytų gyventojų migracija į Europą primena XIX a. vykusią europiečių migraciją į JAV. Pasak KTU profesorės, šimtatūkstantinėje pabėgėlių minioje tikriausiai atsirastų tie vos daugiau nei tūkstantis asmenų, kurie norėtų apsistoti Lietuvoje, tačiau kai jie bus paskirstyti, daugelis turbūt norės iškeliauti toliau – į geriau žinomas, pažįstamas šalis, kuriose gyvena daugiau jų tautiečių.

„Apie tai byloja ir Ruklos pabėgėlių centro patirtis. Nemaža pabėgėlių dalis, nors ir gavusi leidimą gyventi Lietuvoje, pasinaudodami Šengeno erdve, bando išvykti į Vakarų Europos valstybes“, – sako prof. V. Kumpikaitė-Valiūnienė.

Pasak profesorės, Lietuvoje liekančiųjų gali būti daugiau, jei mūsų šalyje apsigyvenę pabėgėliai jausis čia saugiai, nepatirs diskriminacijos, įkurs bendruomenes, tokiu būdu paskleisdami gerą žinią savo tautiečiams.

Greita ekonominė nauda Lietuvai – abejotina

Mokslininkų teigimu, trumpuoju laikotarpiu Lietuva iš migrantų jokios ekonominės naudos negaus, nes atvykėliams, jeigu jie to norės, reikės laiko adaptuotis, pramokti kalbą. 

„Pabėgėliai galėtų užpildyti laisvas darbo rinkos vietas, tuo pačiu papildyti šalies biudžetą mokėdami mokesčius ir būdami vartotojais. Tačiau, reikia nepamiršti, kad pirmiausia pabėgėliams reikia adaptuotis, bent minimaliai pramokti lietuvių kalbą, kad jie galėtų tapti pilnaverčiais darbo rinkos dalyviais. O jeigu, vis tik, pabėgėliai nebus palankiai priimami darbo rinkoje arba jie patys nenorės į ją įsilieti, juos teks išlaikyti valstybei ir mokesčių mokėtojams“, – sako mokslininkė.

Pabėgėlių srautas gali turėti teigiamą įtaką Europos šalių augimui

Tai, kad Lietuva dėl šios migrantų krizės kurį laiką patirs kur kas daugiau išlaidų, nei turės naudos, patvirtina ir kitas KTU EVF tarpkryptinio mokslo klasterio tyrėjas Granados universiteto profesorius Antonio Mihi Ramirezas.

„Remiantis teorija, pabėgėliai yra linkę reikalauti ir priimti pagalbą, o ne patys siekti kuo greičiau įsilieti į darbo rinką. Tad priimančios šalys neabejotinai patirs nemažus kaštus suteikdama atvykėliams pragyvenimo išteklius, išsilavinimą, kalbos kursus“, – sako Granados universiteto atstovas.

Kita vertus, pasak mokslininko, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nors migrantų srautas kol kas ir nėra pakankamas, kad padėtų išspręsti pensijų ir sveikatos problemas ateityje, tačiau visgi ilguoju laikotarpiu jis gali turėti teigiamą įtaką Europos šalių, priimančių juos, augimui, nes migrantai ateityje gali sumažinti dėl neigiamos natūralios demografijos kylančius ekonominius ir fiskalinius iššūkius.

Kvalifikuotų specialistų rato migrantai nepapildys

Prof. V. Kumpikaitė-Valiūnienė primena, kad dėl laisvos darbo rinkos ir mažų darbo užmokesčių Lietuvoje, mūsų šalį paliko nemažai aukštos kvalifikacijos specialistų. Jų trūksta skirtingose srityse. Tačiau šiuo migracijos laikotarpiu, anot mokslininkės, mažai tikėtina, kad į Lietuvą tokių specialistų atvyks.

„Pabėgėliai galėtų užpildyti kvalifikuotų darbuotojų poreikį. Darbingi ir aktyvūs darbo rinkos dalyviai išlaiko patys save, savo šeimas, moka mokesčius valstybei, kuria pridėtinę vertę bei didina BVP. Be to, kaip rodo Eurostato duomenys, imigrantai yra labiau linkę pradėti savo verslus ir taip kurti naujas darbo vietas sau, artimiesiems bei tautiečiams“, – sako KTU profesorė.

Tačiau, pasak jos, tikimybė, jog artimiausiu metu Lietuvą pasieks kvalifikuoti darbuotojai, galėsiantys užpildyti trūkstamų specialistų gretas, yra labai maža – V. Kumpikaitės-Valiūnienės teigimu, aukštą kvalifikaciją turintys pabėgėliai greičiausiai rinksis tas šalis, kuriose darbo užmokestis yra aukštesnis. Juolab, kad problemų gali kilti ir dėl kalbos trūkumo, sudėtingos lietuvių kalbos, o angliškai kalbama ne visose mūsų organizacijose.

„Lietuvoje esame susidūrę su emigracija – nuo XX a. pradžios esame vadinami emigrantų tauta – tad imigracija mums nėra įprastas reiškinys, kuriam nėra pasirengusi nei valstybė, nei visuomenė“, – mano KTU profesorė.

Pasak jos, tokiose šalyse kaip Australija, Kanada, JAV ar Švedija, kuriose dominuoja daugiakultūrinis pilietybės modelis, siekiant sukurti daugiakultūrę, neretai daugiakalbę, demokratinę visuomenę, galioja imigracijos taisyklės, skelbiama apie esamas valstybėje laisvas darbo vietas, reikalingus specialistus. Šios šalys yra pratusios užpildyti kvalifikuotų specialistų poreikį darbuotojais imigrantais.

Lietuvius gąsdina ne viena galimos migracijos grėsmė

KTU profesorė išskiria keturias migracijos grėsmes. Pirmoji – reali grėsmė, siejama su politine ir ekonomine jėga. „Įprastai imigrantai ir sukelia šią grėsmę, nes jiems reikia darbo ir neretai, papildomų išteklių iš priimančios valstybės, kad ir kalbos mokymuisi, – aiškina profesorė.

Antroji grėsmė – simbolinė, siejama su vertybių, nuostatų, požiūrių ir moralės skirtumais, kurie sukelia išankstinį nusistatymą prieš atvykėlius. Anot tyrėjos, šiuo atveju galima kalbėti apie kai kurių lietuvių nusistatymą prieš musulmonus, prieš jų tikėjimo ir mitybos įpročius.

Trečioji grėsmė siejama su neigiamais stereotipais, lydimais neigiamų lūkesčių, kuriuos gali iššaukti tam tikra asmenų grupė. Pavyzdžiui, tikėjimas, kad pabėgėliai yra tik ekonominės naudos besivaikantys asmenys, siekiantys nedirbti, gyventi iš pašalpų, susilaukti daug vaikų ir „užgrobti“ mūsų šalį.

Galiausiai, ketvirtoji grėsmė siejama su nerimu, kai žmonės bijo, kad jų nepriims, atstums, diskriminuos.

„Šią grėsmę labiau patiria pabėgėliai, nes jie nežino, kaip juos priims lietuviai. Tačiau ją jaučia ir dalis lietuvių, nes bijo, kad pabėgėliai ims dominuoti, diktuoti savo sąlygas, ypač, jei kažkurioje vietovėje jų bus daug. Tačiau reikia nepamiršti, kad ne visada nuostatos ir stereotipai yra teisingi. Visuomet galima išmokti kažką naujo ir naudingo iš kitokių negu mes. Sirija – šalis susikūrusi senųjų civilizacijų lopšyje, turinti itin turtingą istoriją ir kultūrą, daug inteligentijos atstovų bei eruditų“, – sako V. Kumpikaitė-Valiūnienė.