KTU profesorė Gerda Žigienė apie JAV aktualijas: kodėl „antrojo pono“ klausimas gali būti pirmos svarbos?

Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė

Per neseniai įvykusią JAV prezidento ir viceprezidentės inauguraciją nuskambėjo pasauliui neįprastas apibūdinimas – „antrasis ponas“ (anglų kalba „second gentlemen“). Regis, tai toks žodžių derinys, kuris skamba kiek neįprastai ausiai, nes iki šiol buvome pripratę girdėti „pirmoji ponia“ ar „antroji ponia“ , bet niekada – „antrasis ponas“.

Kamalai Harris tapus pirmąja JAV viceprezidente, jos vyras, 56-erių teisininkas Doug Emhoff kartu gavo istoriškai naują amplua – tapo pirmuoju JAV „antruoju ponu“. Dėl šio statuso jam teko palikti savo einamąsias pareigas „DLA Piper“ teisininkų kontoroje siekiant išvengti interesų konflikto.

Pasaulis dar buvo nematęs vaizdo, kad Arlingtono kapinėse, pagerbiant žuvusius amerikiečių karius, stovėtų vyras ir moteris. Prezidentas ir viceprezidentė. Įprastesnis vaizdas iki šiol – du vyrai ir už jų nugarų stovinčios dvi ponios – pirmoji ir antroji. Dabar pamatėme už jų nugarų stovinčius pirmąją ponią ir antrąjį poną.

Kokios bus D. Emhoff pareigos Baltuosiuose rūmuose, kol kas neaišku. Tradiciškai pirmosios ponios buvo atsakingos už baltųjų rūmų dekoravimą, oficialių ceremonijų organizavimą ir dalyvavimą jose, dalyvaudavo įvairių labdaros ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvose. Nenaujas vaidmuo, bet nauja lytis.

Taigi, D. Emhoff teks būti barjerų laužytoju. Jis apsilankė Kongreso bibliotekoje, kaip pats sakė „atlikti namų darbus“ – susipažinti su antrųjų sutuoktinių vaidmeniu šimtmečiu atgal – pradėjo nuo tuo metu antrosios ponios Gracie Coolidge istorijos. Tad D. Emhoff kartu atverčia ir naują „antrojo pono“ puslapį, kurį teks rašyti nuo tuščio balto lapo ir suformuoti ateities gaires. Tik kažin, ar jo apranga, ar Baltųjų rūmų dizainas rūpės žmonėms, kaip tai nutikdavo kalbant apie pirmąsias ar antrąsias ponias?

Dar prieš rinkimus „Twitter“ paskyroje D. Emhoff suorganizavo viktoriną, kurioje vaikai galėjo jam pateikti įvairius klausimus. Kai devynmetis uždavė klausimą: „Ką darysite, jei Jūsų žmona taps viceprezidente?“, D. Emhoff atsakė, esą pirmiausia sušuksiantis „Yaayy“, o paskui darysiantis tai, ką visada darė – palaikysiantis savo žmoną. „Nes vyrams ir net jauniems berniukams labai svarbu palaikyti stiprias ir nuostabias savo gyvenimo moteris. Aš ketinu taip elgtis, ir tikiuosi, kad tu elgsiesi taip pat“, – pridūrė.

Toks reiškinys siunčia stiprią ir įkvepiančią žinutę pasauliui – moteris ir vyras stovi greta vienas kito kaip lygus su lygiu. Ir tai svarbu bei be galo reikšminga dėl dviejų aspektų: rasinių klausimų ir lyčių lygybės.

Taigi klausimas, ką reiškia būti moterimi ir ką reiškia būti stipria moterimi su naujais, multidimensiniais pavyzdžiais, įgauna naujų atspalvių.

Šalyje, kuri, kai gimiau ir augau, buvo sovietinio režimo valdžioje, turėjau tam metui įprastą supratimą, kad partijos pirmininkas, gamyklos direktorius, valdybos viršininkas gali būti tik vyriškos lyties atstovas. Šalia jo – paslaugi sekretorė, administratorė, tūkstančio reikalų tvarkytoja, viską žinanti ir visur spėjanti – buvo moteris. Daugiausia, ką galėjo moterys, tai užimti mokyklos, darželio arba valgyklos direktorės pareigas. Taigi to laikmečio supratimas buvo paprastas: vyrui – valdžia, moteriai – paslaugumas.

Situacija, žinoma, keičiasi. Bet faktas, kad kai kurios Vakarų Europos šalys nustato kvotas moterų skaičiui valdybose, rodo, kad procesas nėra visai natūralus. O neseniai vienos kolegės pasidalintas darbo skelbimas, kuriame pozicija pirmiausia pateikiama moteriškos giminės daiktavardžiu, o paskui vyriškos, sulaukė nemažai dėmesio, patiktukų ir komentarų. Vadinasi, į tokius niuansus atkreipiamas dėmesys rodo klausimo aktualumą.

Džiaugiuosi, kad mano dukros auga tokiame pasaulyje, kuriame pirmoji ponia ir antrasis ponas (arba atvirkščiai), premjerė, prezidentė yra įprastas reiškinys.