Tačiau realybė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesoriaus teigimu, yra kiek kitokia.
„XX a. vidurio „woke“ sąvoka bei XXI a. „woke“ fenomenas – du skirtingi ir mažai ką bendro tarpusavyje turintys dalykai. Taip, kova su diskriminacija dėl rasės yra „woke“ sąvokos pradžia. Pats terminas yra istoriškai priskiriamas afroamerikiečių žargonui, kuris reiškia sąmoningą individą, kuris suvokia rasinę diskriminaciją ir jai priešinasi.
Tačiau dabartinis „woke“ yra tik suvaidinta pirminės jo reikšmės versija, mažai ką turinti bendro su kritika ar pasipriešinimu“, – sako Š. Paunksnis.
„Woke“ kultūra – tik rinkodarinis triukas
Skaitmeninės kultūros, komunikacijos ir medijų mokslo grupėje dirbančio eksperto teigimu, judėjimo idėja yra išlaikiusi savo kaip pasipriešinimo kultūros formą, tačiau kovos su priespauda turinys yra pakeistas. Anot jo, šiandien „woke“ yra tik rinkodarinis terminas, kuris pasipriešinimo kultūrą, kritiką ar maištą paverčia preke, madingu stiliaus elementu, tuo pat metu išlaikant natūraliai kylančio pasipriešinimo iliuziją.
„Nemanau, jog šio termino tikslas yra atverti visuomenės akis – greičiau priešingai. Įvairūs autoriai, nagrinėjantys šį fenomeną, pabrėžia, jog tai yra būdas gauti ekonominės naudos iš pasipriešinimo, kuris istoriškai yra susijęs su konkrečia socialine grupe, pavyzdžiui, afroamerikiečiais ar LGBTQ.
Kita vertus – toks komercializavimas gali būti suvoktas kaip mėginimas kovoti su pasipriešinimu išstumiant jo turinį ir paliekant tik formą. Taigi, „woke“ kultūroje aš nematau nieko progresyvaus – tai progresyvumui daugiau žalos nei naudos teikianti idėja. Deja, kaip progresyvumo iliuzija „woke“ yra gan sėkmingas projektas“, – teigia ekspertas.
Pastaruoju metu, terminas „woke“ užsienio žiniasklaidoje bei politinių veikėjų pasisakymuose imtas vartoti kaip įžeidimas apibūdinant progresyvias vertybes. Tačiau KTU profesoriaus teigimu, tai nuostabos nekelia: progresyvios ir tradicinės vertybės susiduria nuolatos, o tradicijos šalininkai visados progresyviose idėjose matys grėsmę, nes jei progresyvios idėjos įsigalės, bus mestas rimtas iššūkis vyraujančioms tradicinėms vertybėms.
„Ar tai blogai? Tikrai ne. Ar rasizmas yra „tradicinė“ vertybė, kurią būtų verta saugoti? Moterų diskriminacija? LGBTQ diskriminacija? Tikrai ne. Visgi „woke“ nėra progresyvių idėjų refleksija – tik turi tų idėjų formą. Sakyčiau, jog „woke“ labiausiai ir pasitarnauja taip vadinamų tradicinių vertybių gynėjams. Yra sukuriama iliuzija, jog vyksta žūtbūtinė kova už tradicines vertybes, progresyvumas ar liberalumas gali būti demonizuojami, tačiau šioje kovoje tikrieji progresyvių vertybių atstovai dažnai net nedalyvauja“, – sako Š. Paunksnis.
„Atšaukimo“ kultūra diskredituoja kritiką ir protestą
Terminas „cancel“ (liet. atšaukimo) kultūra taip pat dažnai vartojamas lygiagrečiai su „woke“ judėjimo, kaip pavyzdys, kokių veiksmų imasi judėjimui priklausantys asmenys. Pavyzdžiui, jei paaiškėja, jog visuomenės veikėjas ar žymus žmogus dabar ar praeityje yra vartojęs rasistinius ar seksistinius pasisakymus, „budrūs“ judėjimo palaikytojai skatina jį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tačiau dažnai toks paskatinimas neapsiriboja griežtais žodžiais, bet perauga į įžeidimus ar patyčias socialiniuose tinkluose.
„Atšaukimo kultūra“ taip pat yra problematiškas fenomenas, betarpiškai susijęs su socialiniais tinklais bei asmenų boikotavimu visų pirma socialiniuose tinkluose. Iš pirmo žvilgsnio „atšaukimo“ kultūra tęsia kritikos tradicijas, atkreipia dėmesį į tuos, kurie skleidžia neapykantą, diskriminuoja. Tačiau problema yra itin panaši į „woke“ fenomeno – tai tėra protesto, kritikos simuliakras. Čia nėra nieko autentiško. Priešingai, „atšaukimo“ kultūra diskredituoja kritiką ir protestą“, – pasakoja Š. Paunksnis.
Tiesa, „atšaukimo“ sulaukia ne tik asmenys, bet ir verslai – dažnai dėl netinkamai pasirinktų reklaminių kampanijų. Ekspertų teigimu, niekas nenori atsidurti šios kultūros akiratyje, tad suklydę verslai privalo atsiprašyti bei priimti atitinkamus sprendimus – pavyzdžiui, atleisti tuos, kurie atsakingi už klaidą. Tačiau ar tokiu būdu nėra paminama žodžio laisvė?
„Kritika, boikotavimas, viešas gėdinimas – visa tai yra kovos su pačiomis įvairiausiomis socialinėmis, politinėmis ydomis, kaip rasizmas, homofobija, patriarchija dalis. Kita vertus, įžeidinėjimas, grasinimai – visa tai nėra kritikos dalis. Laisvė įžeidinėti ar grasinti nėra laisvė lygiai tai pat, kaip, pavyzdžiui, rasinės neapykantos skleidimas“, – teigia Š. Paunksnis.
Todėl debatai dėl to, kur brėžiama riba tarp pačio „atšaukimo“ ir patyčių vyksta jau seniai. Nors daugiausiai „woke“, o kartu ir „atšaukimo“ kultūros pavyzdžių galime pastebėti užsienyje, o ypač – JAV, anot Š. Paunksnio, netrukus juos išvysime ir mūsų gimtinėje.
„Lietuva neegzistuoja vakuume, esame nuolatos veikiami globalių idėjų srautų, taigi manau, jog „lietuviškų“ pavyzdžių tikrai bus“, – įspėja KTU profesorius.
