KTU profesorius Dario Martinelli: „Garso takelis padeda užmegzti papildomą dialogą su vaizdu“

Dario Martinelli, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių ir menu fakulteto profesorius, Muzikos technologijų programos dėstytojas, semiotikas

Kine atsiradus garsui, prodiuseriams atsivėrė nauja galimybė – pardavinėti ne tik kino bilietus, bet ir muziką. Dar iki vaizdajuosčių ar DVD plokštelių atsiradimo, filmo garso takelių įrašai bei jų natų knygos buvo reklamuojami ir pardavinėjami, naudojantis filmo populiarumu. Filme dažnai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vienai dainai, siekiant, kad žiūrovai ją įsimintų ir norėtų nusipirkti plokštelę.

Kai kurios žinomiausios rinkinio „Didžioji Amerikos dainų knyga“ (angl. The Great American Songbook) dainos buvo parašytos išskirtinai filmams, pavyzdžiui, „Mano mažučiui rūpiu tik aš“ (angl. My Baby Just Cares for Me) filmui „Whoopee!“, ir kitos.

Vėliau ši strategija dar patobulėjo. Puikus to pavyzdys – filmo „Jamesas Bondas“ dainos, kurių publika laukia ne mažiau nei filmo. Filme apie legendinį agentą 007 dainas visada atlieka tuo metu populiarūs atlikėjai: Carly Simon (1977 m.), „A-Ha“ (1987 m.), Adele (2011 m.), Billie Eilish (2020 m.). Tačiau kiek muzika išties yra reikalinga papasakoti istorijai?

Šiandien filme trūksta originalių istorijų

Kalbant apie tendencijas kine, reikėtų žvelgti plačiau, t. y. ignoruoti išimtis. Taigi, pirmiausia tenka pastebėti, jog istorijų pasakojimo kontekste, filmo industriją ištiko originalumo krizė. Statomi perdirbiniai, tęsiniai, atpasakojami tikri įvykiai, kuriamos adaptacijos iš kitų laikmenų (net ir video žaidimų!), kuriuose pasirodo tie patys elementai, siužetai. Tokia situacija labai skiriasi nuo kino aukso amžiaus, kai pirmiausia buvo kuriamos originalios istorijos ir dekonstruojamas įprastinis naratyvas, kas atsikartojo skirtingose kultūrose: nuo prancūzų naujosios bangos nouvelle vague iki naujojo Holivudo ir italų neorealizmo.

Antra, atsižvelgiant į estetiką, mes grįžtame prie vizualinio manierizmo, būdingo tokiems režisieriams kaip Visconti, Bergmanas ar Kubrickas. Kalbu apie Wesą Andersoną, Paolo Sorrentino, Zhangą Yimou, Terrence’ą Malicką ir keletą kitų. Kai kuriems žmonėms toks požiūris nepatinka, teigiama, kad skiriamas pernelyg didelis dėmesys formai, kuri užmaskuoja esmę. Tačiau man asmeniškai, tas perdėtas rūpestis detalėms, spalvoms, simetrijai yra priimtinas. Kinas perteikia daugiajutiminę patirtį, čia vizualai atlieka itin svarbų vaidmenį. Juk kartu su daiktavardžiu „filmas“, naudojame veiksmažodį „žiūrėti“, o ne „klausytis“, „patirti“, „skaityti“. Be to, man patinka, kad režisierius yra pastebimas – ne visada, tačiau dažnai, rinkdamasis filmą, pirmiausia domiuosi, kas jo režisierius. Tai man turi daugiau įtakos nei pati istorija, aktoriai ar žanras.

Trečia ne ką mažiau svarbi tendencija – tokių platformų kaip „Netflix“, „Amazon Prime“ atėjimas į kino industriją, atnešęs ir naudos, ir žalos. Be abejo, kino patirtis savaime galbūt prarado tam tikrą žavesį, tačiau autoriai įgijo daugiau laisvės – nejaučiamas tam tikrų formatų suvaržymas ar rinkodaros taisyklės. Kai filmas yra internete, juo galima mėgautis bet kada ir bet kokioje aplinkoje, todėl autoriams nereikia prisitaikyti prie tam tikrų suvaržymų. Kai kuriuos geriausius ir originaliausius pastarųjų metų filmus sukūrė „Netflix“ – „Roma“, „Airis“ (angl. Irishman) – ir tai yra itin reikšmingas faktas.

Žiūrovai yra linkę labiau pasitikėti muzika, o ne vaizdu

Muzikos svarba kine priklauso nuo konkretaus filmo autoriaus. Nusprendus muzikai priskirti kažkokį vaidmenį, jis gali būti labai svarbus, kartais net ir esminis. Muzika gali komentuoti, apibūdinti, numatyti, prieštarauti, perspėti, skatinti. Garso takelis padeda užmegzti papildomą dialogą su vaizdu, o tai priveda prie prasmingesnio bei gilesnio bendro rezultato. Yra ir pavyzdžių, kai muzika susilieja su filmu, todėl jos nė nepastebi, ji tampa viso produkto dalimi. Kompozitorius Korhanas Futaci kartą pasakė, kad geriausia garso takelio muzika yra ta, kurios negirdi. Ir tame yra daug tiesos.

Kartais muzika tampa pagrindiniu filmo elementu, ir tai – taip pat gerai. Kai kurie geriausi filmai prisimenami dėl juose esančios muzikos. Sunku galvoti apie filmą „Nerūpestingas keliautojas“ (angl. Easy Rider) neprisimenant jo nuostabaus garso takelio, kuriame skamba 1960-ųjų pabaigos dainos. Arba apie italų režisierių Sergio Leone, negalvojant apie italų kompozitorių Ennio Morricone. Ir tai – tik keli pavyzdžiai.

KTU Muzikos technologijų studentams visada sakau, kad muzika filme žiūrovai pasitiki kur kas labiau nei bet kuo kitu. Kodėl? Nes mes tikimės, kad vaizdai ir dialogai mus tam tikra prasme apgaus, ypač jei toks yra filmo sumanymas, pavyzdžiui, jei tai – trileris ar detektyvas. Kita vertus, jei muzika ir vaizdas prieštarauja vienas kitam, mes labiau pasitikėsime muzika. Na, pavyzdžiui – jei ekrane matyti, kaip žmogus suklumpa ir griūna, tačiau šį kadrą lydi komiška, nuotaikinga muzika, mes negailėsime suklupusiojo. Jei muzika sako „komedija“, mes juokiamės, nors įvykis, kurį matome ekrane gali būti liūdnas ir net tragiškas.

Manoma, kad kai kurie muzikos žanrai – labiau tinkami filmams

Šiandien žmonės „žanro“ sąvoką, tiek muzikoje, tiek kine vertina atsargiai. Paklausus atlikėjo ar grupės, kokį žanrą jie groja, jie dažniausiai labai susierzina ir pradeda aiškinti, kad išankstinis „įrėminimas“ bei nuostatos yra blogai, kad jie derina skirtingus stilius, kad „žanrai yra mirę“ ir panašiai.

Žinoma, klausantis kokios nors grupės muzikos, tampa visiškai aišku kokį žanrą ji groja, didelė žanrų įvairovė tampa nepastebima. Vis dėlto istoriškai, filmų muzika visada tam tikro „mėgstamo žanro“, pasikartojusio dažniau nei kiti. Pavyzdžiui, vėlyvo romantizmo simfoninė muzika Amerikos bei Europos kine buvo paklausi dešimtmečius. Na, o prancūzų Naujosios bangos metu išpopuliarėjo džiazas.

Prieš 1960-uosius bei 1970-aisiais miuziklai įnešė naujovių – „Šiurpiojo Rokio šou“ (angl. Hair, Rocky Horror Picture Show), „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (angl. Jesus Christ Superstar) buvo gana artimi Brodvėjaus muzikiniam žanrui. Tikriausiai galima teigti, kad kai kurie žanrai yra labiau tinkami filmams, tačiau manau, kad tas „tinkamumas“ būtent ir atsirado dėl tam tikros mados ir įpročių. Tarkime, filme panaudojama, pavyzdžiui, P. Čaikovskio stiliaus muzika, tas garso takelis tampa populiarus ir imama kartoti tokio tipo muziką filmuose, manant, kad tai – sėkmės formulė, nesistengiant išrasti nieko naujo. Iki kito karto, kol įvyksta kitas lūžis ir kitokio tipo garso takelis tampa nauja sėkmės formule. Inovacijos čia atsiranda po truputį: tokiais lūžio taškais galima vadinti, pavyzdžiui, „Pink Floyd“ ir „Goblin“ sukurtus garso takelius, jei kalbame apie roką, ar Vangelis muziką filmams, kalbant apie elektroninę muziką.

Kita vertus, turime filmų, kuriuose akivaizdi filmo ir garso takelio simbiozė, kai sunku įvertinti, kas yra svarbiau. Minėjau filmo „Nerūpestingas keliautojas“ sąsają su vėlyvųjų 1960-ųjų muzika, tačiau pridėčiau ir „Blaxploitation“ filmus, kuriuose skamba funk fusion. Žinoma, nedera pamiršti Queantino Tarantino, kuris, atrodo, visada randa tinkamą dainų derinį bet kuriai scenai, arba to savotiškai gundančio patoso kuriuo pasižymi visi filmo „Jamesas Bondas“ siužetai ir jų metu skambanti muzika.