KTU profesorius Dario Martinelli: vegetarizmas – ne mada, o klasika

Nors D. Martinelli tiki, jog jo pasirinktas gyvenimo būdas daro pasaulį geresnį, jis nepamokslauja: „Yra milžiniškas skirtumas tarp jautimosi „geresniu žmogumi“ ir manymo, jog esi „geresnis nei kiti žmonės“.

Gruodžio 7 d. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas kviečia į pirmąją Lietuvos akademinėje istorijoje veganizmo ir vegetarizmo dieną „VeGandhi“. Jos metu patirtimi (ir receptais) dalinsis šį gyvenimo būdą pasirinkusios Lietuvos pramogų ir meno pasaulio įžymybės, visuomenės veikėjai.

„Noriu pabrėžti, jog „VeGandhi“ skirtas NE TAM, kad įtikintume ką nors pasirinkti mūsų gyvenimo būdą, – sako vienas iš šventės organizatorių D. Martinelli. – Juo siekiame informuoti tuos, kurie nori būti informuoti“.

Gerąja šio pasirinkimo patirtimi dalinsis ir muzikantai Jurgis Didžiulis, Erica Jennings, juvelyrė Jurga Lago, atlikėjas Edgaras Lubys, gyvūnų teisių aktyvistės Brigita Kymantaitė, Gabrielė Vaitkevičiūtė.

– Ne tik pats propaguojate vegetarišką gyvenimo būdą, tačiau ir tikite, jog jis gali būti naudingas daugeliui. Kodėl?, – paklausėme D. Martinelli.

– Veganiškasis gyvenimo būdas vienu metu išsprendžia kelias problemas. Pirmoji: žmonės per metus nužudo 170 milijardų gyvūnų vien dėl jų mėsos. Tai gerokai viršija bet kokį pateisinamą žmogaus elgesį su gamta. Gyvūnų teisių gynėjai dažnai vadinami „ekstremaliais“, tačiau kas galėtų būti ekstremaliau už mano minėtus skaičius?

Antra problema: aplinka. Mėsos gamyba yra viena iš labiausiai teršiančių bei atsakingų už miškų išnykimą industrijų. Atsisakyti mėsos reiškia apskritai padėti planetai. Įsivaizduokite – tam, kad būtų pagamintas 1 kilogramas mėsos, aplinka užteršiama tiek, kiek automobiliu važiuojant 100 kilometrų.

Trečioji: badas pasaulyje. Jei atsisakytume mėsos, liktų daugiau maisto badaujantiems – tam, kad pagamintume 1 kg jautienos, reikia daugiau nei 30 kv. m žemės, 1 kg kiaulienos – 20 kv. m, 1 kg vištienos – panašiai tiek pat. Tam, kad užaugintume 1 kg vaisių, 1 kg bulvių, 1 kg javų ir 1 kg kitų daržovių, IŠ VISO tereikia vos 5 kv. m žemės.

Na ir, žinoma, jei nenori daryti to dėl gyvūnų, planetos ar kitų žmonių, gali tai daryti dėl savęs. Veganizmas yra visuotinai pripažintas sveikas gyvenimo būdu – neseniai Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad visoje mėsoje, tiek rūkytoje, tiek kitaip paruoštoje, greičiausiai yra kancerogenų.

Aš, asmeniškai, šio gyvenimo būdo laikausi ne tiek dėl sveikatos – tiek prieš tai, tiek ir dabar savo sveikata nesiskundžiu – kiek dėl etinių paskatų.

– Kaip jūs pasirinkote šį gyvenimo būdą?

– Tai darau dėl gyvūnų, nes mes su jais elgiamės žiauriai ir neteisingai. 170 milijardų per metus reiškia beveik 500 milijonų per dieną, 20 milijonų per valandą, 320 tūkstančių per minutę ir gerokai daugiau nei 5 tūkstančiai per sekundę. Paskaičiuokim: praėjo viena sekundė – nebėra 5 tūkstančių, 2 sekundės – 10 tūkstančių, 3 sekundės – 15 tūkstančių… Tai tiesiog šokiruoja. Mažiausia, ką galiu padaryti – tai pasistengti, kad mano vardas nebūtų su tuo siejamas.

Na, o iš pateiktos informacijos matyti, kad šis mano sprendimas naudingas ne tik gyvūnams, bet ir aplinkai bei sprendžia pasaulinio bado problemą.

Kadangi esu gyvūnų teisių gynėjas, manęs dažnai klausia: „Argi ne geriau būtų pasirūpinti žmonėmis?“ Būtent.

– Kiek metų esate vegetaras?

– Labai gerai prisimenu tą dieną, kai atsisakiau mėsos ir žuvies – 1994-ųjų liepos 14 d. (man buvo 20). Taip gerai prisimenu datą dėl to, kad tai buvo kita diena po pasaulio futbolo čempionato pusfinalio rungtynių, kuriose Italija, rezultatu 2:1, laimėjo prieš Bulgariją.

Tuo metu dar gyvenau gimtajame Trani Pietų Italijoje. Apie tapimą vegetaru galvojau keletą mėnesių, labai domėjausi gyvūnų teisėmis. Tą vakarą, grįžęs namo po rungtynių peržiūros su draugais, sukirtau visą skardinę sūdytos jautienos, ir, kažkodėl, negalėjau jos suvirškinti. Supratau tai kaip ženklą, kad man reikia atsisakyti mėsos, tad taip ir padariau – iš karto, ne palaipsniui (kaip paprastai rekomenduojama).

Buvo ir juokingų atsitikimų – pavyzdžiui, kitą dieną tapus vegetaru, mama paruošė spagečių su tunu (dar niekam nebuvau pranešęs apie savo sprendimą), o juokingiausia buvo, kai, praėjus kelioms dienoms, pats pamiršau, jog esu vegetaras. Su bičiuliu mes, kaip visada, traukdami link Trani uosto pakeliui nusipirkome bandelę su dešrele (turiu pripažinti – jos būdavo visai neblogos). Po keleto kąsnių nustojau valgyti ir sušukau: „Giuseppe! Juk aš… vegetaras!“

– Su kokiais sunkumais susiduriate, būdamas vegetaras?

– Gana greitai supratau, kad mano naujasis gyvenimo būdas tapo visų kitų problema. Visi kiti (tuo metu, tame mieste „visi kiti“ iš tiesų tą ir reiškė) mano sprendimui nenuilsdami priešinosi: kai kuriems rūpėjo mano sveikata (pavyzdžiui, mamai, kuri netrukus norėjo patikrinti geležies lygį mano kraujyje), tačiau daugumai jis tiesiog nepatiko.

Jau nepamenu kiek kartų esu girdėjęs tokius ir panašius komentarus bei juokelius: „Žmonės iš prigimties medžiotojai!“, „Tai ką gi tu valgai?“, „Dievas mus sutvėrė viršesnius už kitus gyvūnus“, „Kodėl tau nerūpi „tikros“ problemos?“, „Gyvūnai auginami specialiai maistui“, „O kaipgi liūtai ir gazelės?“ (kažkodėl visada prisimenami būtent šie plėšrūnai ir jų grobis), „Nagi, čia tik žuvis!“, „Gyvūnai juk nejaučia skausmo“ ir taip toliau. Kažkodėl komentatoriams atrodo, kad aš tai girdžiu pirmą kartą ir, tai sakydami, jie labai originalūs.

Laikui bėgant ėmiau ramiau reaguoti į tokius komentarus, o kartais – patiems įkyriausiems – pasakydavau, kad vegetaru tapau dėl sveikatos (niekas nedrįsta ginčytis su gydytojais).

Kokia tai buvo gyvenimo mokykla! Šiandien suprantu, kad atsakinėdamas į tuos klausimus, gindamas savo pažiūras, klausydamasis žmonių nuomonių, tyrinėdamas jų priešiškumo priežastis, aš po truputį ėjau akademinių tyrimų, susijusių su gyvūnais, o tiksliau – gyvūnų ir žmonių santykiais – link.

– Kaip pasikeitė visuomenės požiūris per tuos metus, kai esate vegetaras?

– Paimkime pavyzdžiu Lietuvą: šioje gražioje šalyje lankausi nuo 2005-ųjų, o čia gyvenu nuo 2012-ųjų. Per tą laiką mačiau kaip akyse dauginasi vegetariški ir veganiški restoranai, maitinimo įstaigų meniu atsiranda vis daugiau pasirinkimų vegetarams, o tarp mano draugų ir pažįstamų daugėja besilaikančiųjų šio gyvenimo būdo. Tačiau dar svarbiau tai, jog ne vegetarai vis rečiau į mane žiūri kaip į keistuolį. Man begyvenant Lietuvoje, įvyko įdomi transformacija – restoranų valgiaraščiuose skirsnį „Bulvių patiekalai“ pakeitė „Vegetariški patiekalai“.

Renginio „VeGandhi“ idėja gimė supratus, kiek daug žymių Lietuvos žmonių ne tik yra vegetarai, tačiau ir noriai dalijasi savo nuomone apie šį gyvenimo būdą. Jų žinutė žiniasklaidai ir visuomenei skelbia, jog būti vegetaru yra „normalu“ ir netgi „šaunu“. Be tų žmonių, kurie sutiko dalyvauti, turėčiau paminėti ir tuos, kurie būtų sudalyvavę, tačiau negali dėl kitų įsipareigojimų: Andrių Mamontovą, Gintarę Gurevičiūtę, Živilę Vaškytę. Nuoširdžiai jiems dėkoju.

– Gal galite palyginti Lietuvos ir kitų šalių visuomenes vegetarizmo praktikavimo ir požiūrio į šį gyvenimo būdą klausimu?

– Ką gi, ir vėl galima pradėti nuo faktų ir skaičių. Vidutiniškai Lietuvos gyventojas per metus suvartoja 78 kg mėsos. Tuo esame panašūs į pasiturinčias Europos šalis, tokias kaip Jungtinė Karalystė (80 kg per metus). Pavyzdžiui, Prancūzijoje suvartojama 101 kg per metus žmogui, Japonijoje – 44 kg, o JAV – 125 kg. Derėtų paminėti, jog netgi mėsos vartojimą rekomenduojantys šaltiniai siūlo jos suvartoti ne daugiau kaip 25–30 kg. Tai ne tik reiškia bereikalingą gyvūnų žudymą, bet ir tai, jog vargingesnės šalys moka už mūsų gerovę, o aplinka teršiama labiau nei reikėtų.

Be to, Lietuvoje (kaip, žinoma, ir daugelyje kitų šalių) mėsos vartojimo kultūra stipriai susijusi su mačizmu. Su mėsos vartojimu siejama visa ta buvimo „tikru vyru“ nesąmonė. Ir, būkim teisingi, kalbama ne apie bet kokią mėsą. Tikri vyrai valgo jautieną ir kiaulieną (ir geria alų), virštiena ir žuvis (ir baltas vynas) – moterims. Todėl, nors ir labai džiaugiuosi, jog Lietuvoje yra daug vegetarizmą propaguojančių moterų, mane ypač džiugina „tikri vyrai“ vegetarai, tokie kaip A. Mamontovas, J. Didžiulis, E. Lubys ar alpinistas Vladas Vitkauskas.

– Kokius matote buvimo vegetaru privalumus?

– Man nepatinka sakyti, jog mėsos valgymas kenkia sveikatai ar panašiai. Mano manymu, gyvename pasaulyje, kuriame apskritai parduodama daugiau nuodų nei gerų dalykų. Jei gerai pagalvoji – riebalais aptekusi bulvyčių porcija, kokakolos skardinė, pigaus brendžio butelis, cigarečių pakelis ir kokaino „takelis“ yra veganiški produktai. Ir aš pats, dažniau nei derėtų, „nusidedu“ valgydamas nesveiką maistą.

Kita vertus, negaliu pakęsti, kai „sveikatos“ argumentas atsukamas prieš vegetarus ir man bandoma įrodinėti, jog būti vegetaru nesveika. Pusę gyvenimo nugyvenau nevartodamas mėsos, esu gyvas ir sveikas – ne vaiduoklis ir ne trimatis spaudinys.

Na, o kai vegetarai ar veganai tėvai apkaltinami tuo, jog jie „nusikalsta“ prieš savo vaikus, neduodami jiems mėsos (neseniai tai perskaičiau viename žurnale), tiesiog įsiuntu. Manau, jog ateis laikas, kai tokių pareiškimų autoriai turės atsakyti prieš įstatymą.

Prisimenu pirmąjį savo sūnaus vaikų darželį. Ten buvo tokia auklėtoja, kuri mums mandagiai pasakė, kad ji, asmeniškai, yra prieš vegetariško gyvenimo būdo taikymą vaikams, tačiau kaip profesionalė ji gerbia šį mūsų pasirinkimą. Tuo metu, drįstu priminti, vaikai buvo maitinami bulvėmis ir dešrele. Šiandien dešrelės PSO priskiriamos A grupės kancerogenams.

Laimei, kitose įstaigose su tokiu požiūriu nebesusidūrėme – žmonės buvo supratingesni. Santūrumas dar niekam nepakenkė.

– Na, o kokie praktiniai šio pasirinkimo privalumai?

– Gana paradoksalu, tačiau, atsakydamas į šį klausimą, norėčiau pakalbėti apie sielą. Galbūt esate skaitę Pietų Afrikos rašytojo Johno Coetzee‘s romaną „Elizabeta Kostelo“ – jis apie pagyvenusią universiteto dėstytoją. Kartą ji skaitė paskaitą apie gyvūnų teises. Paskaitai pasibaigus auditorijoje kilo klausimas: „Kodėl esate vegetarė?“ Elizabeta Kostelo atsakė: „Esu vegetarė, nes noriu išgelbėti savo sielą“.

Žinote, pradžioje maniau, kad šis atsakymas nelabai geras (laukiau pagrįstų argumentų prieš gyvūnų prievartą ar panašiai), tačiau dabar manau, kad jis – PUIKUS. Juk kai dalyvauji prievartos akte, kai prisidedi prie žiaurumo, tampi jo dalimi. Visai nesvarbu, kad tavo indėlis nedidelis – ant tavo sielos krenta ši našta. Prievarta, išnaudojimas, žiaurumas slegia sielą. Manau, kad Elizabeta Kostelo siekia to išvengti.

Pasirinkimas nedalyvauti žudyme, aplinkos teršime, neprisidėti prie pasaulinio bado turi praktines pasekmes. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad tai nereiškia, jog žmonės, kurie pasirinko tokį buvimo pasaulyje būdą,yra geresni nei kiti, jo nepasirinkusieji. Yra milžiniškas skirtumas tarp jautimosi „geresniu žmogumi“ ir manymo, jog esi „geresnis nei kiti žmonės“.

– Kartais panašu, kad buvimas veganu ar vegetaru yra savotiška mada – žmonės šį gyvenimo būdą renkasi tam, kad priklausytų tam tikrai „šaunių“ vaikinų ir merginų kompanijai. Ką apie tai manote?

– Manau, kad žmogaus teisės, pasipriešinimas rasizmui, feminizmas, antiaparteidas ir visi kiti judėjimai pradžioje taip pat buvo laikomi „mada“. Man asmeniškai neatrodo, kad bet koks etiniais įsitikinimais pagrįstas judėjimas, kuriuo siekiama pakeisti pasaulį į geresnį, gali būti pavadintas „mada“. Aš tai vadinu evoliucija. Tikriausiai XIX a. Alabamoje būtume atradę žemvaldžių, kurie, susidūrę su istoriniu virsmu, vergovės panaikinimą vadino „kvaila mada“. Šiandien jų proprovaikaičiai eina iš proto dėl Kobe‘s Bryanto, o savo „iPoduose“ klausosi hiphopo ir vaikšto į pasimatymus su afroamerikiečiais.

Esu ne kartą girdėjęs, kad „vegetarizmas – tai tik mada“, ir kad jis vis tiek išnyks. Drįstu nesutikti. Žmonės, kurie taip sako, ignoruoja faktą, kad nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolat auga. Naujausiais mano turimais duomenimis (2014 m.) 375 milijonai žmonių yra arba vegetarai, arba veganai (žinoma, vegetarų vis dar daugiau).

Kalbant apie madą – jei ji tęsiasi ilgiau nei 50 metų, tampa klasika. Taigi, pataisymas: veganizmas – tai ne apsmukusios kelnės ar „hipsteriškos“ barzdelės. Jis panašesnis į tamsiai mėlyną kostiumą su priderintu dryžuotu kaklaraiščiu.