KTU psichologė dr. Milda Perminienė: „Nėra stebuklingų metodų, padedančių „sutvarkyti“ santykius“

„Dauguma mūsų vis dar tiki, kad nėra kito konfliktų sprendimo būdo kaip tik kova ar prisitaikymas. Konfliktai „išspręsti“ naudojant prievartą, gimdo naujus konfliktus. Nugalėtasis nepripažins pralaimėjimo kaip nuolatinio, o laimėtojas bijos prarasti tai, ką išlošė. Abu ruošis sekančiam raundui”. (Dreikurs, 1971).

Kai išgirsti žodį „konfliktas“, turbūt pagalvoji apie neigiamas emocijas, tokias kaip: pyktis, nepasitenkinimas, liūdesys, nerimas, nusivylimas. Tikriausiai įsivaizduoji vieną ant kito šaukiančius žmones, kovojančius dėl savo tiesos, poreikių, norų ir įsitikinimų. Nors konfliktas yra visiškai normalus reiškinys ir gali turėti teigiamų pusių, jis dažnai skatina suabejoti santykių tvirtumu, verčia jaustis vieniša, emociškai atsiskyrusia nuo partnerio.

Ginčai gali sugadinti nuotaiką, o jiems užsitęsus net sugriauti santykius. Taigi, galiausiai, žmonės ima jų vengti, o kilus konfliktui yra linkę atsitraukti, nusileisti ar, veikiant gynybiniams mechanizmams, siekti bet kokia kaina įtvirtinti savo tiesą. Vis dėlto, tinkamas konfliktų sprendimas nėra ginčų vengimas, tai gebėjimas išlikti santykyje, mokėjimas klausytis, suprasti, valdyti pyktį ir bendradarbiauti.

Kartu: fiziškai ar emociškai?

Nesvarbu kokie artimi žmonės, jų interesai ir tikslai gali nesutapti. Net ir labai tarpusavyje derančios poros susiduria su konfliktais. Kaip teigė psichologas Aaron Beck: “Nors meilė yra galinga jėga skatinanti vyrus ir moteris padėti vieni kitiems, paremti, padaryti vieni kitus laimingais ir sukurti šeimą, ji, pati savaime, nesukuria santykio turinio – asmenybės savybės ir įgūdžiai yra kritiškai svarbūs siekiant išlaikyti ir vystyti santykius”.

Kai pora susiduria su daug konfliktų, artimumas blėsta ir poros pradeda vengti bendrų veiklų. Net tada, kai ką nors kartu (fiziškai) veikia, emociškai jie nėra kartu, jie jaučia įtampą, yra perdėtai jautrūs, nuolatos ieško potencialių besiartinančio konflikto ženklų, ir vengia daryti bet ką, kas išprovokuotų neigiamą partnerio reakciją. Taigi, du žmonės ima ignoruoti vienas kitą ir su pasauliu bendrauja vieni net tada, kai jų draugas ar draugė, vyras ar žmona sėdi kitoje stalo pusėje ar šalia guli lovoje.

Kilus konfliktui, partneriai dažnai linkę kaltinti vienas kitą. Konfliktui intensyvėjant ir priešiškumui didėjant, daugėja nesusipratimų ir žmonės nebemato teigiamų partnerio savybių. Jie net gali pradėti abejoti santykiais. Pagrindinė problema – ta, jog du žmonės įsitraukia į kovą, tam tikras grumtynes, o ne žiūri į konfliktą kaip į bendrą abiejų problemą, kurią reikalinga spręsti kartu.

Sveikos konfliktų sprendimo strategijos yra tokios, kurios įtraukia kompromiso ieškojimą ir teikia svarbą abiejų partnerių poreikiams ir norams. Neigiamos strategijos remiasi gėda, baime ir siekiu priversti partnerį elgtis taip, kaip tu nori.

Psichologas Rudolf‘as Dreikurs‘as teigė, kad sėkmingas konfliktų sprendimas susideda iš šių 4 žingsnių: 

1. Norint sėkmingai išspręsti konfliktą turi egzistuoti abipusė pagarba. Jei nėra abipusės pagarbos – neįmanoma tinkamai išspręsti konflikto.
2. Reikalinga įvardinti tikrąją problemą, kurią siekiama išspręsti, tačiau jei nėra abipusės pagarbos, įvardinti pagrindinę problemą sunku.
3. Būtina išsiaiškinti ką kitas žmogus galvoja, o ne tik kalbėti apie save.
4. Svarbu teikti atgalinį ryšį, dalintis jausmais. Geras atgalinis ryšys yra greitas, nuoširdus ir paremiantis. Paremiantis reiškia, kad tai nėra tiesmukas, žeidžiantis nuoširdumas, o atsargiai išsakyta nuomonė, jausmai.

Gynyba

„Prieš keletą dienų turėjau konfliktą. Jis kilo dėl nesusipratimo. Tikriausiai, todėl, kad ieškodama užslėptų motyvų netinkamai sureagavau. Kai dabar galvoju, gal tiesiog reikėjo išsakyti savo nuogąstavimus, o ne užsipulti. Visai tikėtina, kad mano pirmas spėjimas buvo klaidingas”.

Konfliktai kyla ir vystosi dėl tam tikrų klaidingų įsitikinimų ir gynybinių mechanizmų, kuriuos esame linkę naudoti ginčų su partneriu metu. Išugdžius didesnį sąmoningumą ir išmokus atpažinti klaidingus įsitikinimus, gebėsi geriau juos kontroliuoti, tinkamiau reaguoti ir konflikto metu neizoliuoti savęs nuo partnerio.

Kai kurios mūsų sąmoningai ar nesąmoningai tikime, kad galime skaityti partnerio mintis, atspėti ką jis „iš tiesų“ galvoja. Mes nepasitikime tuo, ką jis sako ir mėginame atspėti „užslėptą“ prasmę. Dažniausiai priežastį ar paaiškinimą jau turime galvoje, todėl skirdamos perdėtą dėmesį neverbalinei kalbai, atskiriems žodžiams bei sakiniams patvirtiname išankstinį nusistatymą. Kita vertus, konfliktas būtų efektyviau sprendžiamas jei kilus abejonei tiesiog paklaustum.

Šalia tikėjimo, kad galime skaityti kitų mintis ir įspėti slaptus ketinimus, egzistuoja kitas gynybinis mechanizmas – informacijos filtravimas. Filtravimas, tai – elgesio ir mąstymo būdas, kada girdime tik tuos dalykus, kuriuos norime girdėti. Pvz., galime pastebėti signalus, rodančius partnerio pyktį, nerimą, bet „išjungti“ dėmesį tada, kai jam viskas gerai. Dar vienas elgesio būdas, apsunkinantis konfliktų sprendimą poroje yra vidinis poreikis greitai išspręsti kito problemas, teikti patarimus. Turiu pripažinti, kad ir aš turiu šią problemą nors ir stengiuosi būti sąmoningesnė jos atžvilgiu. Pvz., kalbėdamasi su draugu ar drauge apie sunkumus ir problemas, jaučiuosi atsakinga už jo/jos savijautą, lyg turėčiau tuojau pat padėti viską pakeisti. Kita vertus, dažniausiai draugas, vaikinas ar vyras to iš mūsų nesitiki – žmonės tiesiog nori būti išklausyti.

Kilus stresui santykiuose, siekdami psichologiškai pabėgti nuo įtampos, kai kurie žmonės pradeda juokauti. Vienas mano pažįstamas dažnai naudoja šią strategiją. Jis ima kalbėti daugiau nei paprastai, šaržuoti situaciją. Tai mane nepaprastai erzina, nes atrodo, kad tai, apie ką kalbame jam yra nerimta ir nesvarbu. Taigi, humoras konflikto metu ne visada yra tinkamiausia strategija įtampai mažinti.

Klausymasis

Tada, kai ne tik girdime, bet ir esame dėmesingi, tada mes klausomės. Klausyti savo partnerio yra sunku, daug lengviau atsiskirti, galvoti apie tai, ką jam atsakyti, ieškoti elgesyje pavojingų ženklų ar rinkti įrodymus savo nuomonei ir teisumui pagrįsti. Klausymasis reiškia ne tik tylėjimą, kai partneris kalba. Tikrasis klausymasis vyksta tada, kai iš tiesų nori suprasti savo partnerį.

Pasak psichologų, klausymasis yra svarbiausias komunikavimo įgūdis, sukuriantis ir palaikantis intymumą poroje. Kai klausaisi, geriau supranti kitą, išlieki glaudžiame ryšyje. Klausymasis reikalauja įsipareigojimo, supratimo ir atjautos, savų interesų, poreikių atidėjimo į šalį ir pažvelgimo į santykius partnerio akimis. Be to, klausymasis yra tam tikras komplimentas sakantis – „tu man rūpi, noriu sužinoti daugiau apie tai, kaip tu jautiesi, ką galvoji, ko tau reikia“.

Pykčio valdymas

Jausmai nėra tik teigiami ar neigiami, svarbiausia – kaip juos reiški, ką darai. Pykčio raiška per agresiją neigiamai veikia santykius ir trukdo sėkmingai spręsti konfliktus. Pyktis priverčia žmones jaustis atitolusiais ir vienišais. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys, pasižymintys aukštesniu pykčio lygiu dažniau skiriasi.

Nors psichoanalitikas Sigmun‘as Freud‘as tikėjo, kad pykčio slopinimas gali auginti įtampą, kol galiausiai ji prasiveržia. Šiandien psichologai tvirtina, kad žmonės, išreiškiantys pyktį tampa dar piktesni ir agresyvesni. Priežastis ta, jog išliejus pyktį, sustipriname neigiamus jausmus, prisimename neigiamas partnerio savybes ir kito konflikto metu esame labiau linkę orientuotis į tai, kas bloga.

Tačiau, pyktis yra pasirinkimas ir jo raišką galima kontroliuoti. Kognityvinės psichologijos atstovai teigia, kad kontrolė galima per iracionalių minčių, įžiebiančių pyktį suvokimą ir jų pakeitimą kitomis mintimis. Įsisąmoninti iracionalias, pyktį skatinančias mintis galima pildant tokią lentelę:

Egzistuoja kelios taisyklės, kurias kognityvinės psichologijos atstovai siūlo apsvarstyti siekiant keisti iracionalias mintis: 1) Vengti globalių apibūdinimų, tokių kaip „visada“, „niekada“. Pvz., žmonės gali būti neatsakingi vienose situacijoje, tačiau kitose jie gali būti labai atsakingi, 2) Nedaryti išvadų prieš tai neišsiaiškinus ar tikrai yra taip, kaip atrodo. Pyktį dažnai paskatina sprendimas, jog partneris siekia neigiamų tikslų, nori mus įskaudinti, pakenkti. Jei kyla abejonių, geriau – paklausti, 3) Mintys, kurios savyje integruoja „turi“, „privalo“ dažniausiai sukelia pyktį, nes esame įsitikinę, kad partneris elgiasi ne taip kaip privalėtų. Kita vertus, kiekvienas turi pasirinkimo laisvę. Tavo partneris – taip pat.

Jei jauti, kad kyla nerimas, įtampa ir pyktis, padėti nurimti gali mintyse kartojamos frazės:

• Pyktis nepadės
• Niekas nėra nei teisus ar neteisus, mes tiesiog turime skirtingus poreikius
• Atsipalaiduok, neįsitempk
• Naudok tik neutralius žodžius
• Nešauk, kalbėk ramiu tonu
• Nieko nelaimėsi, jei pulsi kaltinti

Psichologai taip pat tvirtina, kad konflikto metu pyktis yra paviršinė emocija už kurios slepiasi kiti jausmai, tokie kaip – nusivylimas, skausmas, liūdesys. Jei sugebi įvardinti šiuos jausmus ir apie tai pasikalbėsi su partneriu, tai gali padėti neatitrūkti, išlikti santykyje ir sėkmingiau spręsti problemas.

Vieta teigiamiems santykiams

Siekdami atsakyti į klausimą – kaip išlaikyti teigiamą santykį su partneriu ir net kilus konfliktui būti geranoriška ir pozityvia, psichologai Alan Furzzeti ir Marsha Linehan pasiūlė namuose sukurti vietą teigiamiems santykiams. Jie siūlo atrasti vietą, kuri būtų patogi ir saugi. Tai gali būti mielas ir mylimas fotelis, sofa, jauki supamoji kėdė arba tiesiog kambarys, kuriame jautiesi gerai. Psichologai siūlo kartą per dieną ten nueiti ir teigiamai pagalvoti apie partnerį, vyrą, draugą, susitelkti ties pozityviosiomis jo pusėmis. Ši vieta galiausiai turėtų tapti – santykių vieta, kuri siesis su teigiamais jausmais ir teigiamomis mintimis apie mylimąjį. Vien nuėjusi į šią vietą, prisiminsi teigiamus dalykus ir jausiesi jam artimesnė.

Trys tikslai santykiuose

Psichologas A.Beck tvirtino, kad trys pagrindiniai tikslai, kurių reikėtų siekti norint užtikrinti laimingą partnerystę ir santuoką yra:

1. Siekis suformuoti tvirtą pasitikėjimo, ištikimybės, pagarbos, saugumą pamatą. Suvokimas, kad vyras (ar žmona) yra svarbiausias artimasis, kuris žvelgia į tave kaip į įsipareigojusį sąjungininką, paramos teikėją, rėmėją.

2. Švelnios, mylinčios santykių pusės puoselėjimas: jautrumo, rūpestingumo, supratimo rodymas.

3. Partnerystės stiprinimas, bendrų problemų sprendimas per bendradarbiavimą ir kompromiso siekį.

Vis dėlto, nėra greitų sprendimo būdų ar stebuklingų metodų, padedančių „sutvarkyti“ santykius ir išspręsti konfliktus. Reikalinga nuolatinė praktika, bandymai, klaidos ir mokymasis iš jų. Be to konfliktai nėra jau taip blogai. Kai pati apie juos galvoju dažnai prisimenu tai, ką prieš trejus metus man sakė viena JAV šeimų terapeutė: “Jei pora pykstasi, vadinasi, yra – viltis, vadinasi, jie vienas kitam rūpi. Daug sunkiau kurti santykį, kai konfliktų nebėra.”

KTU SHMMF dr. Milda Perminienė, „Konfliktų sprendimas poroje”, žurnalas „Moters psichologija”, 2015 m.