KTU sociologė apie COVID 19 ir kitų reiškinių skeptikus: tai išprovokuoja kompleksinės problemos

Aistė Balžekienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menu fakulteto docentė, mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ pagrindinė tyrėja

Kiekvienam mūsų gyvenime tenka sutikti skeptikų arba net patiems išreikšti skeptišką požiūrį vienu ar kitu klausimu. COVID 19 yra nepavojingas! Klimato kaita – išsigalvojimas! Betrūksta pridurti: žemė – ne rutulys, o plokščia! Tokie teiginiai tarsi peilis perpjauna visuomenę į kelias dalis, kurių viena garsiai juokiasi, o kita – karštai gina įsitikinimus.  

Rodos, kas čia baisaus? Na, gal pasišaipys kažkas iš tokių skeptikų, pavyzdžiui, kaip Andrius Tapinas iš Lietuvos įžymybių, gal apsipyks kas šeimoje, draugų rate, socialinėse medijose. Blogiausiu atveju, kažkas susirems kardais politikos arenoje ir viskas tuo baigsis. Bet ar tikrai tik tiek?

Paprastai tariant, skepticizmą provokuoja krizė. Toks yra dalies visuomenės atsakas, kurį iš esmės lemia tai, kaip žmonės vertina tų problemų pasekmes sau asmeniškai, savo bendruomenei ir pasauliui, kiek nerimo jaučia, kiek pasitiki mokslu ir valdžia bei jų gebėjimais valdyti krizes. Mintis aiški – skepticizmą maitina nepasitikėjimas.

Mokslininkų žiniomis, paprastai skeptikų gretos išauga tada, kai susiduriama su sudėtinga, kompleksine ir sunkiai įveikiama problema. Kas jau kas, o COVID 19 pandemijos ir klimato kaitos reiškiniai būtent tokie ir yra: persipynę ir sunkiai prognozuojami.

Be abejonės, tai turi savo kainą, nes gyventojai, kurie skeptiškai priima grėsmės rimtumą ar perdėm optimistiškai žiūri į pasekmes, nėra linkę imtis veiksmų šioms problemoms spręsti ar įgyvendinti valdžios rekomendacijų. Tokiu atveju skepticizmas lemia neefektyvų visuomenės atsaką į grėsmes ir dar labiau apsunkina krizių suvaldymą. Realus pavojus atsiranda tada, kai individualus skepticizmas palaipsniui perauga į radikalius kolektyvinius ir net destruktyvius veiksmus, kurių padarinius ilgainiui pajunta visa visuomenė.

Kokio tipo skeptikas būsite?

Skeptiškos visuomenės reakcijos ir elgsenos tyrimai itin išplėtoti tiriant klimato kaitą. Pavyzdžiui, vokiečių klimatologas ir okeanografas Stefan Rahmstorf iš Klimato kaitos tyrimų instituto Potsdame, kalbėdamas apie visuomenės abejojimą mokslu ir moksliniu konsensusu klimato kaitos klausimais, išskyrė tris klimato kaitos skeptikų tipus: tendencijos, pobūdžio ir poveikio skeptikus.

Tendencijos skeptikai (angl. trend sceptics) apskritai neigia klimato kaitos kaip reiškinio egzistavimą.  Šio požiūrio besilaikantys gyventojai mano, kad klimato šiltėjimo tendencijos, kurias fiksuoja meteorologinės stotys, yra klaidingos. Pavyzdžiui, kad ir dėl to, kad esą dauguma tų stočių yra urbanizuotose vietovėse.

Pobūdžio skeptikai (angl. attribution sceptics) klimato kaitos reiškinį pripažįsta, tačiau nepripažįsta žmogaus veiklos kaip klimato kaitos priežasties. Šio požiūrio besilaikantys mano, kad  klimato atšilimas vyksta dėl natūralių priežasčių, arba kad CO2 emisijos nelemia klimato atšilimo.

Trečiasis klimato kaitos skeptikų tipas – poveikio skeptikai (angl. impact sceptics) mano, kad klimato kaitos poveikis bus nereikšmingas arba netgi teigiamas.

Tendencijos ir pobūdžio skeptikų argumentai grindžiami mokslinių tyrimų kritika arba interpretacijomis, o poveikio skeptikų argumentai dažnai yra emociniai ir siejasi su tuo, kad klimato atšilimas, neva, gali turėti teigiamą poveikį, pavyzdžiui, turizmo sektoriui arba žemės ūkio derlingumo padidėjimui.

Apskritai, gyventojų nuomones apie tokias kompleksines problemas ir grėsmes dažnai formuoja emocinis efektas ar kylantys jausmai, labiau susiję, pavyzdžiui, su vizualiniu žiniasklaidos turiniu, o ne mokslininkų nuomone, ypač kai ši grindžiama sunkiai suprantamais moksliniais terminais.

Klimato kaitos skeptikai Lietuvoje ir pasaulyje

Kalbant apie klimato kaitos skeptikų tipus, Lietuvoje mažiausiai yra tendencijos skeptikų. Remiantis 2018 m. KTU užsakymu atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenimis, tik 5,4 proc. gyventojų mano, kad nėra tokio reiškinio kaip „klimato kaita“.

Lietuvoje ryškesni yra pobūdžio skeptikai – 10,4 proc. pritaria teiginiams: „klimato kaitą daugiausiai sukelia natūralūs procesai“ ir „klimato kaitą sukelia vien tik natūralūs procesai“. Panašiai tiek yra klimato kaitos poveikio skeptikų: 9,6 proc. į klausimą koks bus klimato kaitos poveikis atsakė „vien tik teigiamas“ arba „labiau teigiamas nei neigiamas“.

O kaip mes atrodome tarptautiniame kontekste? 2016-2017 metais Europos socialinis tyrimas atliko Europos šalių gyventojų apklausą apie klimato kaitos priežastis ir pasekmes. Daugiausiai teigiančių, kad klimatas greičiausiai nesikeičia, arba tikrai nesikeičia yra Rusijoje (17,8 proc); Izraelyje (13,7 proc.), Lietuvoje (11,3 proc. ) ir Čekijoje (11,1 proc.). Poveikio skeptikų daugiausiai Izraelyje, Arijoje, Nyderlanduose. Lietuvoje 12,1 proc. gyventojų mano kad klimato kaitos poveikis bus labiau teigiamas nei neigiamas.

Įdomu pastebėti, kad poveikio skeptikų pasiskirstymas pagal Europos šalis ir regionus skiriasi nuo tendencijos ir  pobūdžio skeptikų pasiskirstymo. Klimato kaitos reiškinio ir jo antropogeninių priežasčių neigimas labiau būdingas Centrinės ir Rytų Europos šalims, tuo tarpu klimato kaitos poveikio teigiamas vertinimas nėra vyraujantis šiame regione.

Pandemijos skeptikų argumentai

O dabar vėl grįžkime prie COVID-19 pandemijos reiškinio. Nors daugėja tyrimų rezultatų apie COVID-19 grėsmes, pasekmes, karantino laikymąsi, perspektyvų vertinimą įvairiose pasaulio šalyse, tačiau dar nėra pakankamai visuomenės nuomonės tyrimų, kurie galėtų atskleisti, kokia visuomenės dalis pasižymi vienais ar kitais skeptiškais pandemijos vertinimais.

Kol kas tegalime pasitelkti analogiją ir bandyti išvesti paraleles tarp visuomenės požiūrio į klimato kaitą ir koronaviruso grėsmės.

Pačioje pandemijos pradžioje neretai išgirsdavome tendencijos skeptikus, kurių argumentai skambėdavo, esą koronavirusas yra „tik lengvas gripas“. Iš esmės tokių skeptikų gretos abejojo pačiu reiškiniu ir jo rimtumu.

Šiuo metu labiau matomi pobūdžio skeptikai, abejojantys reiškinio kilme. Koronaviruso atveju šis abejojimas gana gajus viešojoje erdvėje, su juo susijusios įvairios sąmokslo teorijos, kad virusas yra sukurtas laboratorijose, virusas yra specialiai paskleistas išsivysčiusiose šalyse ir panašiai.

Poveikio skeptikai yra tie, kurie mano, kad poveikio vertinimas yra perdėtas, šioje gyventojų grupėje vyrauja tokios nuomonės, kaip „nuo gripo miršta daugiau žmonių“; „šis virusas pavojingas tik vyresnio amžiaus žmonėms“, „valdžia ir žiniasklaida kelia per daug panikos“.

Beje, skeptiškumas neapsiriboja tik diskusijomis, o vėlesniuose etapuose dažnai virsta įvairaus pobūdžio protesto akcijomis. Vienas pavyzdžių – visai neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose vykęs protestas prieš karantino suvaržymus ir griežtas socialinės distancijos taisykles. Be abejonės, nepasitenkinimo apraiškų būta it kitose šalyse.

Susiję labiau negu atrodo

Įdomu tai, kad dabartinis visuomenės atsakas į koronavirusą atskleidė bendrų bruožų tarp klimato kaitos neigėjų ir tų, kurie abejoja pandemijos rimtumu.

Pavyzdžiui, „The Guardian“ balandžio 25 d. paskelbtoje analizėje įžvelgiama, kad tie patys visuomenės veikėjai, kurie viešojoje erdvėje buvo aktyvūs klimato kaitos neigėjai, šiuo metu stengiasi sumenkinti koronaviruso pasekmių rimtumą bei priešinasi socialinės distancijos priemonėms.

Kaip pastebi John Cook, klimato kaitos komunikacijos ekspertas, Jungtinėse Amerikos Valstijoje skepticizmą atspindintys požiūriai yra glaudžiai susiję su politinėmis pažiūromis. Konservatyvių pažiūrų rinkėjai dažniau prioritetą teikia individualioms teisėms, o ne kolektyvinei atsakomybei, todėl jie dažniau priešinsis kolektyviniams veiksmams, reikalingiems tiek COVID-19, tiek klimato krizei suvaldyti.

Reikšmingas įžvalgas daro ir šveicarų mokslininkas Arthur Whyns, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) patarėjas klimato kaitos klausimais. Balandžio 2 d. Pasaulio ekonomikos forumo svetainėje paskelbtoje ataskaitoje jis sugretina koronavirusą ir klimato kaitą. Pasak A.Whyns, šios dvi grėsmės reikalauja trijų dalykų: pirma –  globalių sprendimų, įgyvendinamų lokaliai; antra –  ilgalaikės, mokslu grįstos strategijos siekiant apsaugoti labiausiai pažeidžiamas gyventojų grupes; trečia –  politinės valios fundamentaliems pokyčiams, kai susiduriama su egzistencinėmis krizėmis. Po tokių žodžių man belieka pridurti – tegu tai būna palinkėjimas ir orientyras mums visiems.

Straipsnyje aptarti duomenys apie Lietuvą yra pateikti iš mokslo tyrimo „Lietuvos gyventojų požiūriai į klimato kaitą ir energijos gamybos šaltinius”. Išsamesni rezultatai pateikiami trumpojoje tyrimo rezultatų ataskaitoje, kurią galima rasti https://www.ebooks.ktu.lt/eb/1519/lietuvos-gyventoju-poziuriai-i-klimato-kaita-ir-energijos-gamybos-saltinius-trumpoji-tyrimo-rezultatu-ataskaita/