KTU tyrėja: mokytojo profesijos prestižas yra tarsi ant žemės nukritęs brangus daiktas

Mokytojo profesija yra viena svarbiausių visuomenės gyvenime. Būtent jie formuoja jaunąją kartą, ugdo vertybes, perduoda žinias ir atveria duris į ateitį. Tačiau tai, kaip mokytojas matomas visuomenės akimis ir kaip jis pristatomas žiniasklaidoje, kuria kitokį šios profesijos įvaizdį.

2017 m. Lietuvoje iškeltas ambicingas nacionalinės politikos tikslas – iki 2025-ųjų paversti mokytojo profesiją prestižine. Prie ne itin sėkmingo šio tikslo įgyvendinimo prisidėjo ne tik mokytojų atlyginimai ir darbo sąlygos, paskatinusios streikuoti, bet ir tai, kaip apie mokytojus kalbama žiniasklaidoje. O pastaroji vaizduoja juos dvejopai: kaip kovotojus, kurie drąsiai stoja ginti savo teisių, ir kaip aukas – nuvargintus sistemos, bejėgius pasipriešinti vis didėjančiam krūviui ir nuolatinėms reformoms.

Švietimas žiniasklaidoje – nesibaigianti krizė

Lietuvos naujienų portalų analizė rodo aiškią tendenciją – švietimas pateikiamas kaip krizė. „Dominuoja švietimo problemos, iššūkiai, bėdos ir nesėkmės, tačiau labai nedaug dėmesio skiriama tam, kaip mokyklos sprendžia šias problemas, kokias išeitis atranda, kokių sėkmės istorijų gali papasakoti. Viskas toli gražu nėra taip blogai. Tyrimai ir praktika rodo, kad mokytojai turi daug lyderystės, iniciatyvumo ir bendruomeniškumo, kurie lieka nepastebėti“, – teigia mokytojų įvaizdžio žiniasklaidoje tyrimus atliekanti KTU tyrėja Ieva Zdanavičiūtė.

Iš 1598 tyrėjos analizuotų naujienų portalų publikacijų dauguma pabrėžia švietimo trūkumus ar politikų nesutarimus dėl sisteminių problemų sprendimo. Toks informacijos pateikimas turi įtakos formuojant visuomenės požiūrį – jei apie mokyklas ir mokytojus kalbama neigiamai, natūralu, kad vis mažiau jaunų žmonių svarsto rinktis pedagogo karjerą, o dirbantiems mokytojams ima stigti motyvacijos.

Mokytojų balsas girdimas mažai

Pasak tyrėjos, mokytojams tenka nuolat veikti opozicijoje su politine valdžia, nes Švietimo ministerija ir mokytojai mokyklose skirtingai supranta švietimo sistemos iššūkius ir nėra lygiaverčiai partneriai, vieningai priimantys ir įgyvendinantys sprendimus.

„Lietuvoje pedagogai vis dar matomi ne kaip aktyvūs sistemos formuotojai, bet kaip pasyvūs nurodymų vykdytojai. Mokytojai vis dar laikomi objektais, kuriuos reikia kontroliuoti nurodant, ką ir kaip daryti, nesuteikiant pakankamai laisvės ir galimybių patiems prisidėti bei kartu kurti švietimo sistemą, kaip pabrėžiama Europos Komisijos švietimo politikos gairėse“, – pastebi I. Zdanavičiūtė.

Naujienų portalai gilina šią opoziciją – viešojoje erdvėje daugiau girdimi politikai nei švietimo ekspertai ar patys mokytojai. Švietimas – viena iš aktualiausių visuomenės temų, tačiau su vaikais realiai dirbančių pedagogų balsas dažnai lieka neišgirstas.

„Švietimo tema aktuali didelei visuomenės daliai, todėl neretai tampa priešrinkiminių debatų ir politinių diskusijų objektu, siekiant pritraukti rinkėjų palankumą ir švietimo bendruomenės palaikymą. Vis dėlto, efektyvių ir iš esmės situaciją keičiančių pasiūlymų nesistengiama pateikti. Nors mokytojas, kaip ir mokinys, yra esminė švietimo sistemos dalis, jo vaidmuo vis dar suprantamas ribotai, neišnaudojant viso pedagogų turimo potencialo“, – dalijasi tyrėja.

Mokytojo darbas nuolat kinta

Šiandien mokytojas yra ir turi būti ne tik savo dalyko ekspertas, bet ir ugdyti kitas kompetencijas, susijusias su įvairove: kultūrų, kartų, lyčių, socialinių sluoksnių ir jų įtrauktimi, empatija, vertinimu bei pagarba.

Šis projektas, finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis, skatina ne tik kalbų mokymąsi, bet ir tarpkultūrinį supratimą bei įvairių tautų ir kultūrų įtrauktį. Tai – pavyzdys, kaip mokytojai prisideda prie visuomenės įvairiapusiško ugdymo ir tarpkultūrinio dialogo stiprinimo.

Profesijos prestižo link

Mokytojo profesijos patrauklumas visuomenėje vertinamas nevienodai, jis kinta priklausomai nuo respondentų amžiaus, lyties, religijos, išsilavinimo ir šeimyninės padėties. „Žmonės linkę mokytojo profesiją vertinti pagal tai, kas jiems yra svarbu ir kaip artimai jie patys susiję su švietimo sritimi. Pavyzdžiui, pastebima, kad mokytojo profesijos prestižas geriau vertinamas vyresnių žmonių ir yra kur kas žemesnis jaunesnės visuomenės akimis“, – sako I. Zdanavičiūtė.

Pasaulinio mokytojų indekso (angl. Global Teacher Index) duomenimis, 35-iose pasaulio valstybėse iš 14-os profesijų mokytojas vidutiniškai reitinguojamas 7-oje vietoje. Artimiausia mokytojo profesijai, respondentų nuomone – socialinio darbuotojo veikla.

Toks palyginimas leidžia teigti, kad mokytojo darbe akcentuojama atjauta, rūpestis bei pagalba kitam, tačiau ne mažiau svarbiu veiksniu renkantis karjerą tampa finansai. Tyrimai rodo, kad mokytojo profesija pasaulyje nelaikoma nei gerai apmokama, nei itin gerbiama, o Lietuvoje šie rodikliai dar žemesni.

„Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis – 50 metų (vieni vyriausių tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EPBO) šalių), 85 proc. sudaro moterys. Tokie vertinimai leidžia plisti stereotipams, kurie neišvengiamai kuria neigiamą mokytojo profesijos įvaizdį ir neprisideda prie jos patrauklumo renkantis ar reitinguojant šią profesiją tarp kitų“, – sako tyrėja.

Norint kelti mokytojo profesijos prestižą, svarbu keisti ir komunikaciją apie mokytojus žiniasklaidoje.

„Realistiškam situacijos pristatymui žiniasklaidoje svarbu, kad švietimo tema daugiau pasisakytų edukologai ir pedagogai praktikai, realiai dirbantys su vaikais, išmanantys švietimo iššūkius ir gebantys siūlyti sprendimus, o ne politikai, siekiantys įtikti rinkėjams ir pasikelti politinius reitingus skambiais lozungais bei deklaracijomis“, – pažymi I. Zdanavičiūtė.

Svarbu ne tik kalbėti apie švietimo iššūkius, bet ir skleisti žinią apie mokytojus, kurie kasdien dirba ugdydami jaunąją kartą, laužydami stereotipus ir kūrybingai spręsdami įsisenėjusias problemas mokyklose, o taip pat įsitraukdami į netradicinio ugdymo projektus.