KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ vėliava – net už poliarinio rato

V. Dapkevičius ir A. Gadeikis – nėra tipiniai programuotojai, ne tik ilgas darbo valandas, bet ir laisvalaikį leidžiantys prie kompiuterio. Tiek minėti ąžuoliečiai, tiek verslo konsultantu šiuo metu dirbantis P. Kemėšis, kaip susitarę tvirtina, jog kelionės – jų gyvenimas, be jų specialistai savęs neįsivaizduoja.

Sudėtingos ir daug jėgų reikalaujančios kelionės į Šiaurę – tai ne tik sniego ir ledo sukurti bekraščiai horizontai, Šiaurės pašvaistės, pakrantes išraižę įstabaus grožio fiordai ar poliarinė žūklė, bet ir būdas pailsėti, pabūti bendraminčių gretose, pamąstyti, skirti laiko sau.

Pirmieji lietuviai, perėję užšalusią Botnijos įlanką

Ąžuolietis V. Dapkevičius, baigęs KTU gimnaziją, o 2009-iais magistrantūrą KTU Informatikos fakultete (IF),  praėjusių metų žiemą leidosi į ekspediciją per Baltijos jūrą. Nors kelionė vyko prieš beveik metus, įspūdžiai apie žygį slidėmis per Baltijos jūros šiaurėje esančią Botnijos įlanką gyvi ir nei kiek neprimiršti.

V. Dapkevičius prie organizacijos prisijungė dar būdamas gimnazistu: „Mano tėvas buvo vienas iš „Ąžuolo“ įkūrėjų, todėl su džiaugsmu tęsiau šeimos tradicijas. Nors Universitetą baigiau jau gana seniai, širdyje vis dar esu ąžuolietis. Ši ekspedicija taip pat buvo su „Ąžuolo“ vėliava.“

Kartu su V. Dapkevičiumi keliavo dar vieno Lietuvos universiteto žygeiviai Saulius Damulevičius, kuris taip pat yra Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas, bei Algimantas Kuras. Vyrai iki Estijos keliavo automobiliu, tuomet persikėlę keltu, žygį slidėmis pradėjo Oulu mieste, o baigė pasiekę Švedijos miestą Luleå. Žygeiviai per dieną vidutiniškai nueidavo apie 25-30 kilometrų.

„Ąžuolo“ organizacijos nario teigimu, užšalusią Botnijos įlanką tėra perėjusios šešios žygeivių komandos, o jų trijulė – pirmoji iš Lietuvos. „Iššūkis buvo didelis – teko daug ir ilgai gilintis į rastus lenkų, ispanų keliautojų aprašymus, kaip jiems sekėsi šiose ekspedicijose“, – sakė V. Dapkevičius.

Jis pasakoja, kad turėjo labai tikslų tų vietovių jūrlapį, net kelis GPS ir stiprią palaikymo komandą Lietuvoje. Geografines sistemas išmanantys kolegos kiekvieną vakarą atsiųsdavo žygeivių koordinates, pateikdavo ledo dreifo, oro, vėjų prognozes.

„Taip pat turėjome ledlaužių ir kitų laivų maršrutus. Remdamiesi jų koordinatėmis, žinojome tikslias jų buvimo vietas ir pagal tai nuspręsdavome, kur stoti nakvynei, – kalbėjo KTU absolventas. – Ledo properšos buvo kasdienybė. Jūra, skirtingai nei ežeras, žiemą netampa vientisu ledo luitu. Užšalęs jūros vanduo juda, dreifuoja, jo paviršių keičia plaukiojantys laivai. Neretai properšas tekdavo apeiti, o kartais ir palaukti kol užšals, praplaukus ledlaužiui.“

Miegojo ant atviros užšalusios jūros

V. Dapkevičius pasakoja, kad visą mantą žygeiviai buvo susikrovę į ekspedicines roges: „Jose tilpo palapinės, apranga, maistas, įranga ir net pripučiama baidarė. Turėjome pasiėmę ir specialų jūrinį fakelą, kurio liepsna siekė 10-12 metrų aukščio, signalinę raketą, raciją, kuri leido klausytis laivų pokalbių.“

Ąžuoliečio teigimu, ekspedicijos metu žygeivių mityba buvo įprasta. Pusryčiams – įvairios košės, kava, arbata, pietums – lašiniai, sūris, šokoladas, vakarienei taip pat buvo dažnai verdama košė. Pasak V. Dapkevičiaus žiemos ekspedicijos pasižymi tuo, jog valgoma noriai ir daug, skirtingai negu vasarą kalnuose. Dėl minusinių oro temperatūrų vyrai rinkosi nešąlančius bei papildomo svorio nepridedančius maisto produktus.

V. Dapkevičius su bendražygiais naktimis miegojo palapinėse: „Šalčiausią naktį oro temperatūra nukrito iki -16 °C, bet kitas, ekspedicijoje praleistas naktis temperatūra svyravo nuo 0 iki -10 °C. Daugiau sunkumų kėlė šiltesnės dienos, stiprus vėjas ir drėgmė.“

Pirmą naktį V. Dapkevičius su bendražygiais miegojo nedidelėje salelėje. Anot jo, tolumoje pamačius į salą atplaukiančio laivo šviesas jūroje, net ir esant seklumoje buvo šiek tiek nejauku, tačiau bendrakeleiviai netruko priprasti prie laivų eismo ir miego atviroje jūroje.

„Esant viduryje jūros, neįmanoma nesigrožėti bekraščiais horizontais, neįprastais vaizdais aplinkui. Žiema atrodo bekraštė, – į prisiminimus nusikelia žygeivis. – Užšalusi jūra yra poliarinių kelionių „klasika“. Būnant toliau nuo kranto, beribė sustingusi jūra primena dykumą, kurios baltą horizontą paįvairinta tik retkarčiais praplaukiantys laivai, tarsi karavanai“, – patirtus įspūdžius prisimena Universiteto absolventas.

Paklaustas, ką galėtų patarti žmonėms, kurie susidomės kelione per užšalusią Baltijos jūrą, V. Dapkevičius atsako: „Prieš leidžiantis į kelionę labai svarbu gerai atlikti namų darbus, t.y. išstudijuoti laivų maršrutus, situaciją jūroje bei turėti gerą palaikymo komandą krante, kuri stebėtų ledo properšas, nes ledas yra labai dinamiškas – kartais jis kinta ne dienomis, o valandomis. Kalbėdamas apie palaikymo komandą, turiu omenyje  profesionalius geografus, kurie dirba su orų prognozėmis. Tai, jog jie turėjo pakankamai informacijos buvo mūsų stiprybė.“

Per 3 savaites slidėmis įveikė 400 km

Dar vienas KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ narys ir KTU absolventas Antanas Gadeikis pavasarį kartu su dar penkiais bendražygiais išsiruošė į didžiausią pasaulio salą – Grenlandiją, kur praleido tris savaites ir slidėmis čiuožė nuo Karsuto iki Ilulisato, įveikdami beveik 400 km. Judėdami vakarine salos puse, Kanados kryptimi, bendrakeleiviai ėjo palei pakrantę: fiordais, ledynais, kalnais.

„Iš mūsų šešių, trys vyrai jau buvo aplankę Grenlandiją, kur prieš 5 metus leidosi į žygį iš vieno salos kranto į kitą, per salos ledo kepurę. Tuo tarpu aš Grenlandijoje buvau pirmą kartą, – pasakojo A. Gadeikis. – Prieš tai teko keliauti į Islandiją, Sajanų kalnus Sibire, Norvegijos salyną Šiaurėje, Laplandiją. Atstovaudamas „Ąžuolo“ organizacijai, prie kurios prisijungiau dar trečiame kurse, į poliarinę ekspediciją su šia komanda leidausi jau penktąjį kartą.“

Į ekspediciją Grenlandijoje išsiruošę žygeiviai turėjo tik labai senus, 1960-1970 m. žemėlapius: „Orientuotis padėjo kompasai, GPS, bet nuokrypis yra labai didelis – 15-20 laipsnių – nes Grenlandija yra arti magnetinio poliaus. Mobilus ryšys veikia tik 2 km atstumu nuo atskirų gyvenviečių.“

Pasak KTU absolvento, studijų metais prisijungus prie „Ąžuolo“ organizacijos, labai sužavėjo kalnai ir Šiaurė. A. Gadeikio nuomone, į kalnus keliauti šiltuoju metų laiku yra net sunkiau negu žiemą, nes vasaros dienomis spigina kaitri saulė, o naktimis būna labai šalta. Didžiausias žygeivio priešas yra ne šaltis, o drėgmė, kurios Šiaurėje yra kur kas mažiau.

A. Gadeikis pasakoja, kad kelionėje teko praeiti ir keletą miestelių, išsibarsčiusių palei pakrantes. Pagrindinės susisiekimo priemonės tarp šių gyvenviečių yra šunų kinkiniai, sniego rogės, sniego motociklai, mažieji lėktuvai, sraigtasparniai.

Kaip ir ąžuolietis V. Dapkevičius, keliaudamas užšalusia Baltijos jūra, taip ir A. Gadeikis su savo komanda naktimis miegodavo palapinėse. „Pirmąsias naktis oro temperatūra buvo apie -20 °C, vėliau – gerokai atšilo ir siekė apie -10 °C, – prisimena pašnekovas. – Po dviejų savaičių įvyko didžiulis atlydys: lijo, temperatūra net pasiekė pliusą. Keliaujant Šiaurėje, idealiausia temperatūra žmogui yra -10 °C.“

Iš slidžių lazdos pasigamino meškerę

A. Gadeikio teigimu, einant su slidėmis žygeiviams pavyko išvengti nelaimių, tačiau vienas iš ekspedicijos narių buvo įlūžęs į ledą iki pusės, esant -20 °C temperatūrai. Ąžuolietis spėja, kad bendražygis pataikė ant ruonio eketės.

„Drabužius džiovina ne tik saulė, vėjas, bet ir šaltis, – atkreipia dėmesį A. Gadeikis. – Išnešus drabužį į lauką, esant -15 °C, jis tuoj pat suragės, bet iš audinio per 10 minučių išgaruos apie 60 proc. drėgmės.“

Lietuviai visus daiktus buvo susikrovę į roges, kurias tempė paskui save. Kad galėtų užsikurti ugnį, išsitirpinti vandens, pasišildyti maisto, žygeiviai vežėsi 3 benzinines virykles, palapines, drabužius, įvairius įrankius ir prietaisus, skirtus tokiai ekspedicijai, maisto produktų.

„Žygio metu nereikia bandyti savęs „perauklėti“, kardinaliai keisti mitybą ir bandyti tapti sveikuoliu, jei to padaryti nepavyko namuose, – mano A. Gadeikis. – Didžiąja maisto dalimi apsirūpinome atvykę į Grenlandiją, o Lietuvoje pirkome tik juodą duoną ir rūkytos mėsos gaminius.“

Ąžuolietis prisimena, kad kelionėje teko ne tik ieškoti tinkamų kelių, gamintis maistą, bet ir konstruoti meškeres: „Iš namų buvome pasiėmę keletą ričių, blizgių, valo, o pačia meškere tapo slidžių lazda. Pavyko pagauti keletą menkių, vieną paltusą, jūrų velnių. Išėjo puiki žuvienė.“

Keliaujant lietuviams tekos sutikti ir nemažai vietos gyventojų, kurie pasirodė labai draugiški. Visgi, susikalbėti paprasta nebuvo, nes angliškai kalba tik nedaugelis, o su didžiąja dalimi žmonių teko bendrauti gestais. A. Gadeikis prisimena, kad su vienu sutiktu ruonių medžiotojų, kuris mokėjo apie 10 angliškų žodžių, susikalbėti pavyko gana neblogai.

Pažino samių genties svetingumą

Trečiasis ąžuolietis Paulius Kemėšis pasidalino įspūdžiais iš kelionės dviračiu už poliarinio rato. Vasario mėnesį, pasiėmęs bendrakeleivį, taip pat dalyvaujantį „Ąžuolo“ veikloje, P. Kemėšis nusigavo iki šiauriausia Europos vieta vadinamo taško – Nardkapo. Per 3 savaites praleistas Norvegijoje keliautojai nuvažiavo virš 1200 km.

P. Kemėšis, kaip ir kitu du ąžuoliečiai, save identifikuoja kaip keliautoją. Vyras prieš penkerius metus keliaudamas dviračiu išmaišė visą Pietų ir Centrinę Ameriką, Meksiką, Kubą ir dalį Europos. Kelionė po skirtingus žemynus užtruko apie pusantrų metų.

Pakeliavus po tropinius kraštus, P. Kemėšiui kilo idėja leistis į žygį dviračiu iki Nordkapo, kyšulio šiaurės Norvegijoje. „Norėjome patirti atšiauriausias šiaurinės žiemos sąlygas, pamatyti įspūdingus žiemos vaizdus, – prisimena ąžuolietis. – Kelionę pradėjome Švedijos šiaurėje. Pirmosios dienomis temperatūra siekė vos -2 °C, bet pavažiavus toliau ir pasiekus šalčiausiu vadinamą Norvegijos regiono miestelį Karasjok, termometrai rodė -29 °C.“

„Savo žygį pradėjome Švedijoje, miestelyje Karesuando, įsikūrusiame pasienyje su Suomija. Žemynine dalimi pravažiavome jau minėtą šalčiausią Norvegijos regioną, kur gyvena klajokliai samiai. Teko matyti šios tautos žmones, jų auginamus elnius. Viena samių genties moteris net pakvietė vakarienės“, – pasakojo P. Kemėšis.

Pašnekovas prisimena, jog pamačiusi dviračiais per sniegą atriedančius lietuvius, važiuojančius pro šalį, moteris išbėgo iš savo kiemo, pamojavo ir pakvietė išgerti kavos: „Svečiavomės apie 3 valandas ir per tą laiką mums buvo atneštos trys sumuštinių pilnos lėkštės.“

P. Kemėšis akcentuoja, kad jurtose gyvena tie samiai, kurie užsiima elnių auginimu – jų darbas yra sekti paskui elnių bandas. Visgi, taip gyvena tik turtingieji genties žmonės, galintys sau leisti turėti elnius, juos išlaikyti ir vesti klajoklišką gyvenimą. Kiti samiai gyvena palei fiordus, paprastuose nameliuose. Pasak ąžuoliečio, tame regione, kur gyvena samiai, yra didžiausia Norvegijoje bedarbystė.

Iki tikslo – nešini dviračiais

Iki Nordkapo dviračiais žygeiviai keliavo 11 dienų. Norint šį kyšulį pasiekti, reikia pravažiuoti du 6-7 km ilgio po Barenco jūra esančius tunelius.

„Prie Nordkapo priartėjome apie 18 val. vakaro, kai jau buvo pradėję temti, – prisimena ąžuolietis. – Pravažiavus užkardą nuo kurio iki pačio taško dar reikia keliauti 13 km, prasidėjo pūga, tačiau judėjome pirmyn, nes norėjome dar tą pačią dieną pasiekti Nordkapą. Buvo vietų, kai sniegas siekė kelius ir dviratį reikėjo stumti ar netgi nešti.“

Šiauriausia Europos vieta vadinamas taškas yra pažymėtas didžiuliu metaliniu gaubliu, prie kurio privalu nusifotografuoti. „Juk tai įrodymas, kad pasiekei Nordkapą“, – sako P. Kemėšis, pažymėdamas, kad Nordkape lankytojus pasitinka ne tik gražūs vaizdai, bet veikia ir observatorija, muziejus, restoranai, turistų centras ir net koplyčia.

P. Kemėšio teigimu, su dviračiu keliauti iki Nordkapo ryžtasi ne kiekvienas: „Šiaurėje keliavimas automobiliu yra gana sudėtingas dėl didelių sniego kiekių. Į didžiąją dalį savo kelionių leidžiuosi su dviračiu – man toks keliavimo būdas patinka. Kelioninis dviratis – tvirtesnis, atsparesnis. Žygyje į Nordkapą naudojome dygliuotas žiemines padangas.“

Žygeivis patikino, kad keliai iki Nordkapo yra prižiūrimi, reguliariai valomi. „Tose apylinkėse gyvena nedaug žmonių, todėl pagrindinis darbas yra rūpintis susiekimu. Orientuotis nesunku: keliuose gausu ženklų, nuorodų, turėjome pasiėmę GPS, gerai veikė telefono ryšys“, – pasakojo ąžuolietis.

Keliautojai drabužius, miegmaišius, palapinę, kelioninę benzininę viryklę, maistą ir kitus daiktus buvo susidėję į specialius dviračių krepšius. „Kelionės metu rinkomės paprastą, lengvai paruošiamą ir energetiškai stiprų maistą: mėsą, makaronus, avižines košes, grikius. Šiek tiek maisto produktų buvome pasiėmę iš Lietuvos, o atsargas papildydavome miestelių, kuriuos pravažiuodavome, parduotuvėlėse“, – kalbėjo P. Kemėšis.

Klubas veikia daugiau nei pusę amžiaus

Įkurtas prieš daugiau nei 50 metų, 1963-iais, KTU priklausanti organizacija „Ąžuolas“ vienija ne tik Universiteto studentus, bet ir visus, neabejingus žygiams, kelionėms ir gamtai.

Tris savaites atšiaurioje Grenlandijoje praleidusio A. Gadeikio teigimu, KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“ buvo labai „stiprus“ kalnų alpinizme – ypač nuo 2003 iki 2008 metų. Tuomet ąžuoliečiai keliavo į Pamyrą, Lenino (dabar – Avicenos) viršūnę, Kaukazą, Tian Šanį, Tatrus, Sibirą, Kolos pusiasalį, Skandinaviją.

„Potvynių ir atoslūgių „Ąžuole“ buvo visada – kartais nariai netilpdavo į salę, o kartais juos eidavo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jaučiu atsakomybę perduoti organizaciją naujajai kartai geresnę arba bent jau ne prastesnę nei pats radau. Tikiu, kad „Ąžuolas“ gyvuos dar daug metų“, – sakė užšalusią Baltijos jūrą įveikęs ąžuolietis V. Dapkevičius.

Kito organizacijos nario P. Kemėšio įsitikinimu, „Ąžuolas“ KTU yra būtinas ir svarbus: „Labai džiugu, kad žygeivių klubas gyvuoja jau daug metų. Visgi, norėtųsi sulaukti daugiau paramos ir palaikymo iš Universiteto, kad didėtų studentų susidomėjimas ir įsitraukimas į „Ąžuolo“ veiklą“, – mano pašnekovas.

Jo teigimu, prisijungus prie Universiteto žygeivių, ąžuoliečio „štampas“ užsitarnaujamas visam gyvenimui.