Mados inžinerijoje dirbanti mokslininkė apie tai, kaip keičiasi drabužių tendencijos: nuo liemenių šarvams iki odos iš grybienos

Mados inžinerija – tai sritis, kurioje technologinės inovacijos susipina su kūrybiškumu, todėl ji nuolat kinta ir sparčiai vystosi. KTU alumnė, Mados inžinerijos studijų programos dėstytoja Jurgita Domskienė pasakoja, jog studijas rinkosi praktiškai: „dar kadaise norint pasipuošti, tekdavo laukti ilgas eiles pas siuvėją, arba išmokti siūti pačiai“.

Pasak dėstytojos J. Domskienės, šių dienų specialistui vien techninio meistriškumo ir siaurų kompetencijų nebepakanka – labai svarbus kūrybiškumas, analitiniai ir socialinio bendravimo gebėjimai. Tokie sukrečiantys įvykiai, kaip pasaulinė pandemija ar karas Ukrainoje, tai įrodo – aprangos gamybos pramonės sritis puikiai demonstruoja savo lankstumą bei gebėjimą greitai reaguoti į kintančią aplinką.

Apie mados prisitaikymą, tvarumą, medžiagą, kuri užauga per kelias savaites ir karjeros kelią, prasidėjusį dar mokykloje, šiame interviu pasakoja J. Domskienė.

– Mados industrija yra itin sparčiai kintanti pramonės sritis. Kaip ji prisitaiko prie labai sparčiai kintančio ir technologijų valdomo pasaulio?

– Turbūt sunku būtų įvardyti kitą tokią dinamišką ir įžvalgią verslo sritį. COVID-19 pandemija visus išgąsdino ir kėlė daug pasipriešinimo dėl priverstinio kaukių dėvėjimo – tik ne mados versle. Veido kaukės, respiratoriai, ar net dujokaukės gerokai iki sukrečiančių 2020-ųjų podiumuose puošė aukštosios mados kolekcijas. Dar 2014 m. dizainerė Irene Luft panaudojo stilizuotas dujokaukes pristatydama išgyvenimo kolekciją. Verta prisiminti ir 2019 m. dizaino dienose pristatytą KTU studentės Sigitos Venčaitytės kolekciją, kurioje buvo panaudoti veido kaukės elementai.

Prasidėjusi pandemija pareikalavo dizainerių kūrybiškumo siūlant kasdienai skirtus veido kaukės modelius. Medžiagų specialistų ir aprangos technologų komandos kūrė ne tik patrauklius ir funkcinius kvėpavimo takų apsaugos sprendimus, bet siūlė integruoti ir papildomas funkcijas, tokias kaip kūno temperatūros indikatoriai. Tyrėjai ieškojo sprendimų, kaip suderinti maksimalią apsaugą nuo virusų neuždengiant veido tiems, kuriems veido mimikos yra bendravimo pagrindas. Šio laikotarpio idėjos, naujai sukurti produktai, ar net pradėti verslai ir toliau plėtojami, prisidedant prie visuomenės gerovės augimo.

Pastarųjų metų tendencijos paskatino gamybinės skaitmenizacijos procesus – visuotinė pandemija padrąsino persikelti į virtualią aplinką ir pademonstravo jos potencialą. Mados kūrėjai ir gamybos įmonės suskubo įsisavinti virtualius drabužių projektavimo įrankius, kurie leidžia pirkėjams pasiūlyti virtualias kolekcijas, o gamyboje atsisakyti eksperimentinių pavyzdžių gamybos ar bent jau mažina jų poreikį ir tai padeda ne tik komunikuoti skirtingose šalyse įsikūrusiems užsakovams ir gamintojams, bet ir prisideda prie gamybos tvarumo procesų.

– Kokius ryškiausius pokyčius pastebite per pastaruosius dešimtmečius tiek gamybos procese, tiek vartotojų kultūroje?

– Tokie sukrečiantys įvykiai, kaip pasaulinė pandemija ar karas Ukrainoje, dar kartą įrodo ir gamybos įmonių lankstumą bei gebėjimą greitai reaguoti į kintančią aplinką: pandemijos metu įmonės nestokojo darbo, nes tradicinius užsakymus pakeitė daugkartinių kaukių gamyba. Siekiant prisidėti prie pagalbos Ukrainai įmonės ėmėsi gaminti liemenes balistiniams šarvams.

Kasmet susitinkame su programos absolventais ir kalbame, kaip keičiasi pramonė, darbo reikalavimai, ką galime pritaikyti atnaujinant studijų procesą. KTU absolventė Loreta Skrinskaitė prieš daugiau nei penkerius metus svarstė, kodėl dar nėra ruošiami virtualios mados dizaineriai. O štai, 2022 m. pasipylė dizainerių žinutės apie NFT kolekcijas. Meta kolekciją, pavadintą „Lime Glam“, pasiūlė ir greitosios mados prekės ženklas „Zara“, kurios kolekcijos naujus drabužių modelius galima rasti tiek virtualioje „Zepeto“ aplinkoje, tiek ir fizinėse parduotuvėse.

Pastaruosius penkerius metus labai į priekį pasistūmėjo aprangos gamybos procesų robotizavimas. Tikimasi, kad greitu laiku įmonėse bus galima atsisakyti iki 70 proc. žmogaus rankų darbo. Bandymų automatizuoti siuvimą buvo daug, tačiau tikri pokyčiai šioje srityje prasidėjo 2016 m., kai Steve Dickerson (Softwear Automation, Džordžijos technologijos institutas) sukūrė automatinę siuvimo mašiną, dirbančią su pneumatine roboto ranka pavadinimu sewbot. 2017 m. „Softwear Automation“ pristatė automatizuotą marškinėlių siuvimo liniją, kurioje pritaikius vakuuminę detalių transportavimo sistemą vien automatais per keturias minutes buvo pasiuvamas visas gaminys, o proceso našumas – 800 tūkst. gaminių, vienų marškinėlių gamybos kaina – 0,33 Eur.

– Tvari mada – tai vis aktualesnė ir populiarėjanti tema mados industrijoje. Kaip mada tampa tvari?

– Visuomenė susirūpinusi dėl mados verslo tvarumo. Daug kritikos sulaukia žinomi prekių ženklai, kad teršia aplinką chemikalais, eikvoja natūralius gamtos išteklius energijai imliuose gamybos procesuose, neparduotais ir jau dėvėtų drabužių kalnais užverčia atliekų surinkimo aikšteles. Biotechnologijų mokslas susilaukia itin daug dėmesio ir siūlo realius sprendimus mados verslui.

„Piñatex“ natūrali neaustinė medžiaga iš ananasų lapų pluošto yra naudojama kaip alternatyva tekstilės bei odos gaminiams, o jos kūrėjai bendradarbiauja su 43 tarptautiniais prekių ženklais – nuo smulkių gamintojų iki atpažįstamų visame pasaulyje, tokių kaip „Hugo Boss“, ar „H&M“. „MyloTM“ kompanija grybienos medžiagai suteikė panašų į natūralios odos pavidalą, o jos medžiaga itin domisi dizaineriai. Rankinė iš medžiagos, kuri užauga per kelias savaites, buvo pristatyta Paryžiaus mados savaitėje 2022 (Paris Fashion Week Stella McCartney SS22 Collection). „Zoa“ – tai mokslininkų grupės „Modern Meadow“ genų inžinerijos pagrindu iš kolageno užauginta natūrali oda – dar viena alternatyva, skirta pakeisti mados pramonėje naudojamą gyvūnų odą. O štai „Nanollose“ Australijoje įsikūrusi kompanija siūlo keisti medvilnės laukus į daugiaaukščius bakterinės celiuliozės fermentavimo gamybos pastatus. Jų sukurtas dirbtinis pluoštas „Nullarbor FibreTM“ yra ekologiška medvilnės ir viskozės alternatyva, kuriai kaip žaliava naudojama bakterinė celiuliozė.

– Esate ne tik medžiagų inžinerijos specialistė, bet ir KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentė. Kas paskatino rinktis dėstytojo kelią?

– Specialiai tokios karjeros neplanavau. Gilinantis į mokslinius tyrinėjimus magistrantūroje, doktorantūroje, o vėliau ir ruošiant naujus studijų modulius teko ne kartą su nuostaba pripažinti, kad labai įdomią ir plačią sritį pasirinkau. Mokslininko ir dėstytojo darbas nėra lengvas, esi priverstas nuolat domėtis naujovėmis ir pats mokytis, tačiau jis tikrai nėra nuobodus, visada esi tarp smalsių studentų ir verčiančių pasitempti kolegų.

Esu KTU absolventė, pasilikusi dirbti mados inžinerijos srityje tiek pedagoginį, tiek ir mokslinį darbą. Taip jau susiklostė, kad teko dalyvauti nuolatinio pokyčio sūkuryje – stojau į Lengvosios pramonės fakultetą, baigiau Dizaino ir technologijų fakultetą, dabar dirbu Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete. Pabaigti teko studijų programą, kurios ne tik pavadinimas, bet ir kvalifikacinis laipsnis keitėsi – 5 metų inžinieriaus kvalifikaciją suteikiantis laipsnis buvo prilygintas magistro laipsniui.

Profesinę karjerą sparčiai augančioje, vienoje pirmųjų tarptautinių aprangos produkto vystymo kompanijų Lietuvoje, iškeičiau į dar vienas magistrantūros studijas universitete, o jau doktorantūros metu pradėjau dėstyti.

– Studijas rinkausi labai pragmatiškai – kad ir kaip keisis mūsų gyvenimas, neapsieisime be maisto ir drabužių. Močiutė buvo siuvėja, dar vaikystėje lėlėms drabužius iš puošnių suknelių atraižų teko siūti kojine „Singer“ siuvimo mašina, o sagų dėžutės buvo įdomiausias žaidimas. Norint pasipuošti tekdavo laukti ilgas eiles pas siuvėją, arba išmokti siūti pačiai. Taip dar mokykloje prasidėjo pirmieji kūrybiniai bandymai.

Tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo daug tekstilės ir siuvimo įmonių, stojimo konkursas į KTU Lengvosios pramonės fakultetą buvo pats didžiausias. Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai, bet itin patiko tikslieji mokslai – matematika, fizika. Esu iš inžinierių šeimos, taigi, inžinerinės krypties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Vis dėlto, nesitikėjau, kad pasirinkau tokią daugialypę sritį.

Jau studijų metu tapo aišku, kad kūrybiškumo reikia labai daug, o ir pats objektas – apranga – reikalauja gilinimosi į kompoziciją, estetiką, mados tendencijas, gamybą ir medžiagas. Ieškant geriausių technologinių sprendimų, visus šiuos elementus tenka įvertinti kaip visumą, o uždavinys tampa dar sudėtingesnis, kai tenka suderinti dizaino sprendimus su technologinėmis masinės gamybos galimybėmis, tvarumo reikalavimais ir užtikrinti kokybę bei konkurencingas gamybos sąnaudas.

Globalūs mados pramonės pokyčiai, gamybos lankstumo ir kokybės valdymo iššūkiai, skaitmeninės transformacijos, virtualioji realybė, dirbtinis intelektas – visa tai aktualu mados technologijų srityje ir visada galima atrasti naujų domėjimosi temų, tik gaila, kad pritrūksta laiko.

– Su kokiais iššūkiais ar nusistovėjusiais stereotipais susidūrėte rinkdamasi tokį karjeros kelią?

– Kažkada mano specialybės pasirinkimas buvo labai tradicinis, o apie iššūkius ir stereotipus lengviau komentuoti remiantis dabartinių studentų mintimis. Dauguma studentų jau pirmame kurse pabrėžia, kad pasirinkdami Mados inžinerijos studijas sulaukia nemažai nustebusių aplinkinių klausimų. Studentai didžiuodamiesi pabrėžia, kad siekia giliau pažinti mados gamybos sritį ir techninis išmanymas padės jų profesinėje karjeroje, nes technologijų žinios ir galimybė dalį studijų modulių rinktis individualiai padeda studentams įsidarbint ir sėkmingai vystyti savo karjerą. Šių dienų specialistui vien techninio meistriškumo ir siaurų kompetencijų nebepakanka – labai svarbus kūrybiškumas, analitiniai ir socialinio bendravimo gebėjimai, nes visi įdomiausi projektai ir inovacijos atsiranda bendradarbiaujant komandose, dalinantis savo srities ekspertinėmis žiniomis ir ieškant netradicinių ir unikalių sprendimų.