Olesia Les: Nėra tobulos vietos gyventi – ją kuriame patys

Ar link to, ką darote ir turite dabar, visada ėjote kryptingai?

Taip. Nuo vaikystės piešiau, kūriau kostiumus lėlėms ir išgalvodavau žaidimus, susijusius su aprangos kūrimu. Ketvirtoje klasėje paklausta, kuo noriu būti užaugusi, atsakiau, kad manekene arba modeljeriumi (taip tada buvo vadinami dizaineriai). O dešimtoje klasėje žinojau, kad išlaikiusi egzaminus pereisiu į Visagino technologijų ir verslo profesinio mokymo centrą mokytis drabužių siuvimo ir dizaino ypatumų. Visa tai buvo pasiruošimo universitetui laipteliai – į universitetą norėjau ateiti su specialybinių žinių kraičiu. Kauno technologijos universitete baigiau Aprangos mados inžinerijos magistrantūrą. Taigi mano kelias buvo gana kryptingas.

Ar šeima neskatino rinktis kitokios specialybės?

Augau tik su vyresne seserimi ir mama. Sesė visada įkvėpdavo mane, į ją norėjau lygiuotis. O mama visada palaikydavo mano menines išraiškas, skatindavo visapusiškai ugdytis ir tobulėti kaip kūrėją. Prisimenu, kaip ilgai įkalbinėjo lankyti dailę, bet aš vis nenorėdavau… Galiausiai, kai mama pavargo su manimi kovoti, nuėjau ir įstojau į meno mokyklą savarankiškai. Ji tada labai džiaugėsi.

Kokia ta aprangos kūrėjo kasdienybė?

Įvairi ir nenuspėjama. Stengiuosi planuoti, skirstyti laiką, dirbti pagal tam tikrą režimą, tačiau aplinkybių ir įkvėpimo nesuvaldysi. Tad kasdienai turiu planą, bet būnu pasiruošusi netikėtumams. Kartais suplanuotą darbą tenka dirbti ir naktimis, bet man tai patinka. Naktį man lengviau susikaupti ir išlaisvinti kūrybinį mąstymą. Nuo kovo mėnesio turiu studiją Kaune, tad namuose dabar būnu itin retai. Dėl to net katę pasiimu su savimi, kad ji neliūdėtų viena namuose (šypsosi – red. past.).

Kaip manote, kas yra svarbiausia jaunam dizaineriui siekiant sėkmės ir pripažinimo?

Kūrybingumas ir pasiaukojimas. Konkurencija milžiniška, tu ir tavo idėjos turi būti išskirtinės. Be to, dizainerio kelias nėra lengvas, jis reikalauja daug laiko, įgūdžių, finansinių investicijų. Aš kalbu ne apie verslininkus, kurie vieno kirpimo suknelę parduoda tūkstantiniu tiražu (nors tai irgi talentas, tačiau ne dizainerio). Kalbu apie tikrus kūrėjus, kurie gali už paskutinius pinigus nusipirkti mados istorijos knygą arba nuvažiuoti į parodą, kurie pamiršta pavalgyti, kai būna įsitraukę į kūrybinį procesą, kurie jaučia nuolatinį poreikį tobulėti ir kurie lavins visuomenę savo kūriniais.

Neseniai „Kūrybos podiumo“ renginyje, be kitų nuostabių rūbų, pristatėte tris visiškai neįprastas vestuvines sukneles. Ar lietuvės pakankamai drąsios jas vilkėti?

Tikiu, kad Lietuvos žmonės labai įvairūs ir tarp jų atsirastų šeimininkė kiekvienam modeliui. Aš stengiuosi pristatyti žmonėms kažką naujo, ateities tendenciją, o ne jau egzistuojančios mados krypčių interpretaciją. Tad dažnai būna, kad mano kūriniai suranda šeimininkę po metų, pusantrų, kai tos tendencijos atkeliauja į Lietuvą ir tampa labiau matomos žmonėms. Manau, su šiomis suknelėmis gali atsitikti taip pat. Aš pademonstravau, ką sugebu, kokia kryptimi juda mano kūryba ir kaip aš vaizduoju moterį, dabar kiekvienas gali „pasimatuoti“, ar mano braižas jam tinka, ar ne. Kasmet sulaukiu vis daugiau nuotakų, kurios renkasi įdomesnę vestuvinės suknelės interpretaciją.

Jūsų per vestuves vilkėta vestuvinė suknelė, kaip pati sakėte, buvo šaltai minimalistinė. Kodėl nesirinkote ko nors panašaus į neseniai pristatytas sukneles?

Mano suknelė tikrai buvo labai „švari“, be siuvinėjimų, karoliukų ir kitų puošybos detalių, o tai nelabai būdinga vestuvinėms suknelėms. Dažniau matome nėriniuotų, karoliukais siuvinėtų suknelių, turinčių dideles iškirptes nugaroje arba daugybę sluoksnių tiulio ir pan.  Tad mano suknelė irgi buvo kiek nestandartinė. Sukūriau ją tokią, nes ji atspindi mane, su ja jaučiausi savimi. Būtent tokios suknelės ir patarčiau ieškoti kiekvienai, nesvarbu, kokie mados vėjai tada vyrauja… Jeigu gyvenime jaučiatės esanti princesė ar jei tai jūsų slapta svajonė – drąsiai rinkitės pūstą suknelę, o jeigu neįsivaizduojate savęs su žemę siekiančiu sijonu – nesikankinkite, yra nuostabių modelių trumpesniais sijonais (šypsosi – red. past.).

Ar tęsite „Kitokių vestuvinių suknelių“ kolekciją?

Taip, turiu keletą minčių vestuvių tematika. Manau, toliau dirbsiu šia kryptimi ir kitais metais vėl pristatysiu kažką įdomaus.

Kokios šiuo metu vestuvinių suknelių mados tendencijos?

Jų yra išties nemažai. Mano modeliai atspindi šias: juodas akcentas vestuviniame įvaizdyje, dviejų dalių vestuvinis kostiumas, kelnės, kaip vestuvinis drabužis, trumpa vestuvinė suknelė. Be šių, šį sezoną madingos suknelės su rankovėmis, mikado šilko ar standaus atlaso modeliai, pastelinių spalvų (pudros, mėtos, melsvos) suknelės, kišenės suknelėse ir kt.

Kokia vestuvinė suknelė būtų pati neskoningiausia?

Ta, su kuria nuotaka jaustųsi negerai. Kartais pats gražiausias ir madingiausias drabužis atrodo nekaip, jei jo savininkė su juo nesijaučia gerai. Neškite drabužį ir neleiskite drabužiui nešti jūsų – tai svarbi ne tik vestuvinio, bet ir kasdieninio įvaizdžio taisyklė.

Praėjusių metų spalį surengėte įspūdingą kolekcijos „Viršutinės natos“ pristatymą Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Ar ir toliau ketinate stebinti netradiciniais sprendimais?

Kaip jau minėjau, kūryba reikalauja nemažai investicijų, tad nežinau, ar artimiausiu metu pavyks pristatyti naują kolekciją. Tačiau kai planuosiu pristatymą, jis būtinai bus netipinis.

Prie kokios kolekcijos šiuo metu dirbate?

Šiuo metu dirbu prie nuotakų suknelių. Vasara – vestuvių metas, tad iki pat rugsėjo dirbsiu prie asmeninių užsakymų. O rudenį imsiuosi projektų ir idėjų, kurios šiuo metu gimsta ir kaupiasi mano galvoje (šypsosi – red. past.).

Ar drabužių kūrimas pagal individualius užsakymus nevaržo Jūsų kūrybinės laisvės, neatima kūrybinio malonumo?

Kiekvienas užsakovas ateina su savo vizija ir poreikiais. Bet man kiekvienas žmogus yra iššūkis, man labai įdomu sujungti savo idėjas ir žmogaus poreikius, asmeninį stilių. Dažniausiai didelio skirtumo tarp šių dalykų nebūna, nes užsakovas pasirenka kūrėją, kurio kūryba jam artima, bet kartais pasitaiko ir įdomesnių atvejų, kurių rezultatas – staigmena ir man pačiai.

Kaip elgiatės, jeigu moteris labai nori vienokio drabužio modelio, tačiau matote, kad jis visiškai netinka jos figūros tipui?

Aš tai pasakau. Dažniausiai žmogus įsiklauso, bet jeigu kategoriškai nori „kažko“, aš tą „kažką“ stengiuosi padaryti taip, kad atrodytų estetiškai ir jam tiktų. Su įvairiomis proporcijomis, formomis, spalvomis ir raštais galima pasiekti labai netikėtų ir teigiamų efektų.

Kas vienija Jūsų kurtas drabužių kolekcijas?

Mano kolekcijų dar nėra labai daug, kurį laiką ieškojau savo braižo ir jį gryninau. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad pagrindiniai bruožai – geometriniai kirpimai, aiškūs siluetai, medžiagų kontrastas (kaip spalvinis, taip ir faktūrinis) ir metalinės detalės (užtrauktukai, sagos ir kt.).

Koks Jūsų, kaip aprangos kūrėjos, moto?

Nėra nieko neįmanomo.

Kokie drabužiai vyrauja Jūsų pačios spintoje?

Labai įvairūs. Aš esu tas žmogus, kuris vieną dieną gali būti su aukštakulniais, o kitą dieną dėvėti didelį megztinį ir avėti sportbačius. Man patinka būti įvairiai ir taip paįvairinti savo kasdienybę. Tam tikru periodu spintoje labai padaugėjo mano kurtų drabužių, bet dabar, deja, neturiu laiko kurti sau. Labai mėgstu juodą, mėlyną ir tamsiai mėlyną spalvas.

Kokia yra stilinga moteris? Ar būtina laikytis to, ką diktuoja mados dizaineriai?

Visiškai nebūtina. Stilinga moteris – ta, kuri suvokia ir myli savo kūną bei save, kaip asmenybę. Ji tiksliai žino, kas jai tinka ir patinka. Ji nesiblaško, yra laisva ir drąsi.

Kada Jus dažniausiai užklumpa įkvėpimas kurti naujus drabužių modelius?

Būna įvairiai. Vieną savo kolekciją sukūriau važiuodama autobusu. Bet didžiausi idėjų srautai mane aplanko naktį… Kartais net pabundu, nes per miegus kažką sugalvoju.

Kokios kitos veiklos Jums teikia džiaugsmą?

Mėgstu dalyvauti fotosesijose su vyru. Man labai patinka kurti tipažus, parinkti aplinką, sukurti tam tikrą emociją… savotišką mini pasaulį, kuris išlieka tik užfiksuotame kadre. Dar mėgstu skaityti (nors skaitau retai) ir piešti (deja, ir piešimui laiko atsiranda nedažnai). Pastaruoju metu traukia nauja veikla – sodininkystė, šiais metais pasodinau špinatą, baziliką ir ridikėlių.

Ar randate laiko pasilepinti atostogomis? Kokios Jums yra tobulos atostogos?

Atostogauti nebuvau išvykusi jau keletą metų. Tačiau man tai nėra didelė našta, nes mano darbas yra mano mėgstama veikla. Man užtenka kelioms dienoms ištrūkti su draugėmis į Romą ar savaitgaliui nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį. Tobulos atostogos – įspūdžių suteikiančios atostogos, tačiau porą dienų patinginiauti po Italijos ar Prancūzijos saule irgi neatsisakyčiau (šypsosi – red. past.).

Jūsų vyras Gediminas – fotografas. Kaip susikirto Jūsų keliai?

Mes susitikome KTU televizijoje „Kobra TV“. Tada aš buvau reporterė ir tik pradėjau kurti kolekcijas (dirbau prie kolekcijos „Kubas“), o Gedas dirbo operatoriumi-montuotoju ir buvo tik pradėjęs linkti link fotografijos. Ko gero, tai ir patraukė mus vieną prie kito – tobulėjimo poreikis, ambicijos ir siekiai, žinių troškimas. Šiaip mes labai skirtingi, bet kartu ir panašūs. Šis paradoksas, ko gero, ir yra santykių variklis.

Ar abu domitės vienas kito profesine sritimi?

Taip. Mes gyvename bendrą gyvenimą visomis prasmėmis. Gedas žino, kas yra „Haute Couture“, kuo skiriasi siuvimo ir apmėtymo mašina nuo plokščiasiūlės, kas yra Raf Simons bei Tom Ford ir daug kitų dalykų. O aš žinau, koks objektyvas yra plačiakampis, kas yra „full frame“ formatas ir kaip padaryti tam tikrus dalykus su „Photoshopo“ programa. Aš dalyvauju su juo kiekvienoje fotosesijoje, o jis būna kiekvieno mano renginio užkulisiuose. Mūsų veiklų sritys labai susijusios tarpusavyje, tad mes vieną kitą praturtiname.

Ar šeimos sukūrimas turėjo įtakos Jūsų darbinei veiklai? Galbūt sumažėjo laiko darbui?

Kol kas mes neturime vaikų, tad laiko paskirstymas nepasikeitė. Mes abu labai mėgstame savo darbą, dalijamės studija, tad dažnai iš jos išeiname jau sutemus. Ateity, be abejo, gyvenimas keisis, bet taip nutinka kiekvienam iš mūsų… Kaip sakoma, „Dievo keliai nežinomi“, tad kai ateis pokyčių metas, stengsimės priimti tinkamiausius sprendimus.

Ar nė vienam Jūsų nebuvo kilęs noras pabandyti realizuoti savo sumanymus svetur?

Tam tikrais laikotarpiais buvo įvairių minčių. Jų būna ir dabar. Tačiau mes abu įsimylėję Kauną. Be to, abu tikime, kad nėra tobulos vietos – ją kuriame patys, tad kol yra jėgų ir užsidegimo, mes dirbsime Lietuvoje.

Šaltinis: www.lietuvė.lt