Pasauliui skęstant plastike mokslas ieško alternatyvų: ką reikėtų žinoti apie biopakuotes?

Vis didėjant suvokimui, kad kiekvienas privalome rūpintis mus supančia aplinka, plastikinės pakuotės vis dar išlieka viena dažniausiai naudojamų pakuotės rūšių. Skaičiuojama, kad metinėmis plastiko atliekomis būtų galima net keturis kartus apjuosti Žemę. Net kelis šimtus metų yrančioms pakuotėms iš plastiko nuolat ieškoma alternatyvų, viena jų – biopakuotės.

Tiesa, pasak Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) tyrėjo Pauliaus Pavelo Danilovo, terminas „biopakuotė“ kol kas yra labai neapibrėžtas.

„Nėra aiškių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima priskirti pakuotes būtent šiai kategorijai, – pažymi jis. –Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, jog biopakuotė yra tiesiog „draugiška aplinkai“, tačiau ir šį kriterijų ne taip paprasta įvertinti“.

Mokslininkas pateikia pavyzdį: tarkim, popierinė pakuotė gali būti priskirta prie nekenksmingų aplinkai pakuočių, nes yra gauta iš atsinaujinančių išteklių ir greitai suyranti gamtoje, kai tuo tarpu polietileną laikome „aplinkai nedraugišku“, nes matome, kokias baisias pasekmes atneša gamtoje pasklidusios nebioskaidžios, t. y. nesuyrančios, pakuočių atliekos.

„Atrodytų, jog popierinė pakuotė yra kur kas „draugiškesnė aplinkai“, tačiau jos gamybos metu į aplinką išskiriama keletą kartų daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei gaminant pakuotę iš polietileno“, – atkreipia dėmesį P. Danilovas.

Be to, popierinės pakuotės yra didesnės masės, o dėl mažesnio atsparumo aplinkos poveikiui pakartotinai panaudojamos mažiau kartų. „Taigi, gamybos ir naudojimo aspektais, polietileninis maišelis nurungtų popierinį maišelį „draugiškumo aplinkai“ konkurse“.

Vietoj įprasto plastiko – bioplastikas

Dėl plataus plastiko naudojimo sukeliamų problemų atsirado terminas „bioplastikas“, iš kurio pagaminti gaminiai yra mažiau kenksmingi aplinkai negu įprasto plastiko gaminiai. Bet ir šis terminas, anot KTU CTF tyrėjo, nėra apibrėžtas.

„Bioplastikams priskiriami ne tik gamtoje suyrantys, vadinami bioskaidūs, plastikai, bet ir iš atsinaujinančių šaltinių pagaminti nebioskaidūs plastikai“, – sako jis.

Rinkoje egzistuoja plastikinių pakuočių, ant kurių nurodyta, jog šie pagaminti iš atsinaujinančių išteklių, pavyzdžiui, cukrašvendrių. Dažnai šie gaminiai žymimi ženklu su užrašu „bio-based“ (liet. biologinis arba bio-kilmės).

„Galima pagalvoti, jog toks gaminys gamtoje ir suyra. Tačiau atidžiau patyrinėjus pakuotės ženklinimą, tokios informacijos nerasime ir galiausiai išsiaiškinsime, jog ši pakuotė pagaminta iš polietileno, – pasakoja P. Danilovas. – Kyla klausimas, kaip galima šį plastiką priskirti bioplastikams? Taip yra dėl to, kad polietileno gamybai naudojamos žaliavos gali būti gautos ne tik iš naftos, tačiau ir iš atsinaujinančių žaliavų“.

Mokslininkas pastebi, kad toks polietilenas pasižymi lygiai tokiomis pačiomis savybėmis, kaip ir iš naftos gautas polietilenas, o jo draugiškumas aplinkai pasireiškia tik tuo, jog galiausiai suiręs ar sudegintas biokilmės polietileno gaminys išlaisvins į atmosferą tik tą anglies dioksido kiekį, kurį cukrašvendrės iš atmosferos buvo pasisavinusios augimo metu, vykdant fotosintezę.

Tuo tarpu bioskaidūs plastikai gali būti pagaminti tiek iš atsinaujinančių, tiek ir iš neatsinaujinančių išteklių.

„Jų draugiškumas aplinkai pasireiškia tuo, jog veikiant natūraliems aplinkos veiksniams, pavyzdžiui, mikroorganizmams, gaminiai suskaidomi kur kas greičiau nei įprasti sintetiniai plastikai“, – teigia KTU CTF tyrėjas.

Galima pagaminti ir iš atliekų

Mokslininkas pasakoja, kad bioskaidžių pakuočių gamybai naudojamų žaliavų spektras labai platus: panaudojami tiek iš augalų išskirti polimerai (pvz., krakmolas, celiuliozė), tiek gyvūninės kilmės stambiamolekuliniai dariniai (pvz., baltymai: kolagenas ar keratinas), taip pat biokilmės ar iš naftos produktų gauti monomerai, tokie kaip pieno rūgštis.

„Net ir kai kurių rūšių bakterijos pačios geba susintetinti bioskaidžius plastikus. Pastaroji bioplastikų rūšis ypatingai įdomi ir aktuali studijuojantiems, tarkim, pramoninės biotechnologijos studijų programoje KTU“, – tikina P. Danilovas.

Be to, sekant žiedinės (beatliekės) ekonomikos principais, pastebima bendra tendencija bioplastikų srityje – jų gamybai kaip žaliavas panaudoti įvairių pramonės šakų, ypatingai žemės ūkio kilmės, atliekas.

Visgi bioskaidžios pakuotės yra mažiau atsparios aplinkos poveikiui, todėl tinka ne visų produktų pakavimui. Ypatingai, jei produkte yra pakuotės irimą spartinančių junginių, pvz., rūgščių.

„Kai kurios bioskaidžios pakuotės, tarkim, pagamintos iš krakmolo, yra neatsparios drėgmei, todėl netinkamos didelį kiekį vandens turinčių produktų pakavimui, – pastebi KTU CTF tyrėjas. – Apskritai, bioskaidžių pakuočių naudojimas ilgą galiojimo laiką turinčių produktų pakavimui kol kas yra labai ribotas“.

Per kiek laiko suyra biopakuotės?

P. Danilovas atkreipia dėmesį – nors bioskaidūs plastikai suyra veikiant natūraliai aplinkai, būtų klaidinga manyti, jog juos galima neatsakingai mėtyti gamtoje. Šie plastikai taip pat turi būti tinkamai utilizuojami, pavyzdžiui, kompostuojant.

„Kompostavimo standartą atitinkantys plastikai žymimi ženklu su prierašu „compostable“ (liet. kompostuojamas) ar „ok compost“ (liet. tinkamas kompostavimui)“, – pažymi tyrėjas.

Jis tikina, kad žmonės dažnai klausia, per kiek laiko suyra bioskaidus plastikas. Tačiau vienareikšmio atsakymo nėra – irimo greitis priklauso nuo plastiko sudėties ir nuo irimo sąlygų, aplinkos, kurioje patalpintas plastikas.

„Įprastų plastikų irimas gali trukti šimtus metų. Tuo tarpu bioskaidžios pakuotės suyra per „protingą laiko tarpą“, skaičiuojamą mėnesiais, išskirtiniais atvejais – metais“.

Pasak P. Danilovo, kompostavimo sąlygomis gaminys suyra per kelis mėnesius, tačiau tai nereiškia, jog vandenyje ar žemės paviršiuje jis suirs per tą patį laiką. Toks bioskaidus plastikas pasklidęs gamtoje iki suirimo taip pat keltų ekologinį pavojų.

„Todėl lygiai taip pat kaip ir su įprastais plastikais, bioskaidžius plastikus reikėtų utilizuoti atsakingai ir tik iš anksto numatytomis sąlygomis“, – teigia KTU CTF tyrėjas.

Būtina didinti vartotojų sąmoningumą

Nors bioskaidžios pakuotės vis sparčiau skinasi kelią į rinką, P. Danilovo nuomone, labai abejotina, jog jos visiškai pakeistų įprastus šiai dienai plačiai vartojamus plastikus.

„Biologiškai suyrančių pakuočių žaliavos yra brangesnės, be to, neretai ir jų gamybos technologija sudėtingesnė. Taip pat gamybos procesai dar nėra iki galo išvystyti globaliu mastu, kad būtų galima atpiginti gamybą“, – sako jis.

Taigi šiuo metu bioskaidžių plastikų pakuotės brangesnės už įprastų plastikų. Tačiau su laiku rinkoje įsitvirtinančių bioskaidžių plastikų savikaina, anot KTU CTF tyrėjo, turėtų mažėti, tobulėjant jų žaliavų gavybos ir produktų gamybos technologijoms.

„Vis dėlto reiktų nepamiršti, kad visos atliekos gamtoje ir aplinkoje atsiduria dėl neatsakingo vartotojų elgesio ir nesugebėjimo tinkamai tvarkytis su atliekomis – iš tiesų aplinkai nedraugiški yra ne gaminiai, o neatsakingi vartotojai.

Todėl matant tokią nevaldomą situaciją, tikrai būtina priimti sprendimą naudoti vis daugiau bioskaidžių pakuočių, iki kol įsisąmoninsime, jog bet kokių šiukšlių mėtyti gamtoje nevalia. Tačiau be globalaus žmonių sąmoningumo didinimo, vien bioskaidžios pakuotės neišgelbės pasaulio“, – įsitikinęs P. Danilovas.