Per brangios mūsų ir dujos, ir elektra

Milžiniški nuostoliai

Pernai gruodį simboliškai įjungtos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Politikai džiūgavo, esą tai užtikrins energetinį saugumą elektros srityje. Ir kartu priėmė sprendimą neberemti termofikacinėse elektrinėse gaminamos energijos VIAP lėšomis. Mat tikimasi elektrą pigiai importuoti naujosiomis jungtimis, o dalį rezervo gamina Elektrėnų elektrinė.

„Jei rezervą užtikrintų termofikacinės elektrinės, net jei ir toliau dideliu pajėgumu veiktų Elektrėnų elektrinė, vartotojai galėtų sutaupyti apie 36 mln. eurų per metus. Kodėl? Todėl, kad termofikacinės elektrinės šildė Vilnių, Panevėžį ir Kauną, o ne tik gamino elektrą. Kai nebešildys, tai ir reikės papildomų išlaidų šilumai gaminti. O Elektrėnai gamina elektrą ir šildo ežerą“, – „Vakaro žinioms“ paaiškino buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Buvęs ministras sakė nesuvokiantis tokio keisto dabartinės valdžios sprendimo ir teturi versiją. „Turbūt norėta nubausti „Vilniaus energiją“. Bet juk nubausti vilniečiai“, – tvirtino A.Sekmokas.

Neįžvelgia skaidrumo

Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Ričardas Sargūnas, nors ir priklauso valdančiajai daugumai, irgi nesuvokė tokio savo kolegų poelgio.

„Aš irgi nesuprantu, kodėl norima šildyti ne miestus, o ežerą. Gal kad ešeriai užaugtų dideli? O jei rimtai, tai Energetikos komisija, sužinojusi, kad bus naikinamos kvotos termofikacinėms elektrinėms, premjerui Algirdui Butkevičiui parengė raštą, ragindama įvertinti visus šituos dalykus, įvertinti tai, kad jungtys su Lenkija dar tėra testuojamos, kad jungtys su Švedija dar irgi testuojamos. Mes prašėme įvertinti, ar užteks vidinių rezervų. Su termofikacinėmis tikrai paskubėta. Ir iš viso nemanau, kad pasirinktas geras kelias. Kažkodėl pasirinkta valstybinė įmonė ir jai suteiktos visos privilegijos. Neatrodo skaidru. Be to, manau, būtina užsitikrinti rezervą, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti“, – dėstė R.Sargūnas.

Pasak jo, negana to, kad galime pralošti ekonomiškai, nukentėsime dar ir socialine prasme. „Visose termofikacinėse elektrinėse dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai, turintys specifinių žinių. Kur jiems reikės dėtis?“ – svarstė Seimo Energetikos komisijos pirmininkas. Jo teigimu, nelogiška kad, pavyzdžiui, neberemiama gamyba Panevėžio elektrinėje, nes už ją dar net bankui galutinai neišsimokėta. „Iki 2020 m. bankui kasmet dar reikės atiduoti po 1,87 mln. eurų“, – akcentavo R.Sargūnas.

Atiduosime kitiems

Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas dr. Valdas Lukoševičius irgi neslėpė nuostabos dėl sprendimo mažinti elektros gamybą Lietuvoje.

„Sprendimas gamybą pakeisti importu yra keistas visų pirma makroekonominiu požiūriu. Savo varganus pinigėlius atiduosime lenkams ar švedams. Reikėjo suplanuoti, kad tos elektrinės naudotųsi vietos kuru – biokuru, durpėmis, atliekomis, kad pinigai

 už elektrą liktų Lietuvoje. Reikia mąstyti plačiau. Jei būtų naudojami vietiniai ištekliai, kaip elgiasi mūsų protingesni kaimynai, išloštų ekonomika, net ir brangiau gaminant kiltų pragyvenimo lygis. O atiduoti pinigus, kurių neturi arba kurių labai mažai turi, už elektrą ar kurą elektrai gaminti – koks čia energetinis saugumas ir energetinė nepriklausomybė? Kas iš to, kad mes dabar esame techniškai saugūs, bet neturime iš ko už tai susimokėti?“ – kraipė galvą V.Lukoševičius.

Nėra strategijos

Jį stebina, kad Lietuva pasirinko elektros importuotojos kelią, tačiau nebaigia kalbų apie naujos atominės elektrinės statybas.

„Tai kam tada mums reikėjo suskystintų gamtinių dujų terminalo? Jei pastatysime atominę elektrinę, dujų poreikis dar labiau sumažės, jau ir dabar yra didžiulis jų perteklius. Tada dujų terminalo išlaikymo išlaidas reikėtų išdalinti dar mažesniam vartotojų skaičiui. O kuo mažesnis vartotojų skaičius, tuo išlaidos jiems didesnės. Mūsų strategai, deja, nesielgia taip, kaip danai ar kiti, kurie energetikoje viską susidėliojo iki 2050 metų. Jie viską susiplanavo: kokiais būdais gamins elektrą, šilumą, kad nepadarytų beprasmių brangių investicijų, dėl kurių turėtų ne naudos, o problemų. O pas mus sprendimai priimami netvarūs, trumpalaikiai. Todėl ir susiduriame su įvairiomis problemomis“, – sakė V.Lukoševičius.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius konstatavo, kad naujosios elektros jungtys, kuriomis taip džiaugiasi politikai, energetinės nepriklausomybės nedidina.

„Apie kokią nepriklausomybę kalbame, jei naikiname savą gamybą ir nusprendėme beveik visą elektrą importuoti? – stebėjosi M.Nagevičius. – Kai nieko negaminame ir tik importuojame, auga rinkos kaina. Štai pirmos šių metų savaitės elektros kaina, palyginti su pirmąja praėjusių metų savaite, biržoje yra trečdaliu didesnė. Nes padidėjo importas. O importas padidėjo iš dalies dėl šalto oro, iš dalies – kad nebeveikia Vilniaus elektrinė. O elektros kainą visai likusiai elektrai formuoja paskutinis brangiausias importuotojas. Iš jo gali nepirkti tik jei pats gamini elektrą.

Supaprastintai paaiškinsiu. Pavyzdžiui, yra du gamintojai. Vienas parduoda penkias dalis energijos, kitas – irgi penkias dalis. Vienas yra pasiruošęs megavatvalandę parduoti už 30 eurų, kitas – už 50 eurų. Jei mums reikia šešių dalių, vadinasi, nuperkame visą pigią ir dar reikia pirkti iš to brangaus gamintojo, užuot pasiėmus iš savo rezervo.“

Kodėl elgiamasi priešingai, jis turi du paaiškinimus.

„Primityviai galvojama, kad, nebeskiriant VIAP lėšų, vartotojai sutaupys. Bet juk tada kitos dalys pabrangsta, rinkos kaina išauga. Skaičiuojama tik žingsniu į priekį. Be to, nuspręsta eiti nacionalizacijos keliu: dujas, šilumą, elektrą norima paimti po „Lietuvos energijos“ vėliava. Matyt, taip norėta nubausti „Vilniaus energiją“. Bet ne ji nubausta, o paprasti žmonės“, – reziumavo M.Nagevičius.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“