Rytis Krušinskas. Būti žaliems – neapsimoka finansiškai. Gerbiamieji skeptikai, ar tikrai?

Svarbiausios | 2021-11-22

Rytis Krušinskas, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Finansų profesorius

Dalis verslo bendruomenės teiginį, esą siekis būti žaliems ir pasiekti finansiniai rezultatai nekoreliuoja tarpusavyje, priima kaip aksiomą – teiginį, nereikalaujantį įrodymų. Nesiimsiu spręsti, gerai tai ar blogai, jeigu verslo sprendimų priėmėjai, žvelgdami į konkrečios įmonės finansinius rezultatus, laikosi tokios nuostatos.

Juolab, negaliu pasakyti, kiek gausi yra taip mąstančio verslo dalis, ypač Lietuvoje, kuri, kaip ir visa Europa, integruojasi į „Žaliojo kurso“ diktuojamą ambicingą strategiją tapti klimato kaitai neutralia ekonomika.

Manau, įsitikinimas nuostoliu nėra atsiradęs „iš oro“, jį sakantis asmuo rastų argumentų jam pagrįsti. Vis dėlto, aiškumo diskutuojant panašiomis temomis reikėtų daugiau, o jo įnešti padeda skaičiai.

Pastaruoju metu ypač daug abejonių išsakoma dėl siekio mažinti anglies dvideginio (CO2) emisiją. Nuogąstaujama, ir veikiausiai ne be pagrindo, kad jo mažinimo iššūkiai yra kritiniai, ypač pramonėje. Sutartinai skamba nuomonė, esą  tai ne tik išjudins nusistovėjusius procesus, vers toliau ieškoti naujų technologijų, jas diegti, keisti įprastą elgseną, bet ir pareikalaus gausybės investicijų.

Kadangi esu mokslininkas, pagrindine savo misija laikau ne siekį įsikibti į teiginius, bet kelti hipotezes ir jas tikrinti, ieškant atsakymų į aktualius visuomenės, verslo, pramonės vystymosi kontekste kilusius klausimus. Dar daugiau – džiaugiuosi, jeigu panašių atsakymų ieško ir mano kolegos. Be abejonės, mes, mokslininkai, privalome dalintis gautomis žiniomis.

Daugiausia abejonių – dėl anglies dvideginio mažinimo

Pasaulyje galima rasti jau atliktų mokslinių tyrimų, teigiančių, kad įmonės su mažesniais CO2 emisijos kiekiais turi aukštesnį pelningumą ir kapitalo apyvartumą. Tiesa ta, kad panašių tyrimų duomenų imtys kol kas nėra didelės. Taip pat atsiranda įrodymų, kurie pagrindžia, jog įmonės, prisidedančios prie anglies dvideginio mažinimo savo veiklose, palankiau vertinamos gaunant ilgalaikes finansines paskolas aplinkosauginiams („žaliesiems“) projektams.

Vis dėlto,  garsiai skamba ir argumentai iš kitos pusės. Esą įmonių pastangos tapti „žalesnėmis“ reikalauja papildomų investicijų, kas mažina trumpalaikį pelningumą, viliantis, jog tai turėtų generuoti grąžą ilguoju laikotarpiu.  Diskutuojama ir apie tai, kad dėl tokio neužtikrintumo bei nežinomybės dėl ateities įmonės vangiau imasi žaliųjų iniciatyvų. Neretai panašaus pobūdžio diskusijose pateikiami faktai, pagrindžiantys išvadą, kad „labiau taršios“ įmonės pasižymi geresniais finansiniais veiklos rezultatais.

Įkvėpti tokios požiūrių įvairovės, kartu su kolegomis iš Groningeno universiteto (Nyderlandai) Robin van Emous ir Wim Westerman atlikome tarptautinį tyrimą, kuris atsakytų  į apsibrėžtą klausimą – ar deklaruojamas įmonių išmetamo anglies dvideginio mažėjimas turi sąryšį su įmonių finansiniais rezultatais? Jeigu dar paprasčiau suformuluotume, tai skambėtų maždaug taip: ar apsimoka įmonėms būti „žaliomis“?

Atsižvelgdami į aktualumą, pabandėme koncentruotis į galimų gauti duomenų imtį, jau iki šiol atliktų tyrimų paieškas ir pateikti sąlyginai naujausius rezultatus. Tyrimo metu pavyko surinkti 9 265 stebinius, t.y. beveik 2000 daugiau nei ankstesniuose artimos srities tyrimuose.  Eigoje buvo tirtas 2004 – 2019 m. laikotarpis, apimantis 1 785 įmonių iš 53 šalių duomenis. Tad jeigu paprastai – viena įmonė atitiko vieną stebinį per metus, analizuoto laikotarpio eigoje. Tyrimui buvo surinkti duomenys iš „Thomson Reuters Eikon“ ir „World Bank“ duomenų bazių.

Į tyrimo duomenų imtį pateko 39 šalys, kurias reprezentavo 20 ir daugiau įmonių. Tarp šių šalių rikiuojasi, pavyzdžiui,  Austrija, Belgija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Airija, Italija, Nyderlandai, Norvegija , Lenkija, Portugalija, Ispanija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė Karalystė. Be minėtų Europos šalių , taip pat analizuotos: Australija, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinijos Liaudies respublika, Indija , Japonija, Meksika, Pietų Afrikos Respublika ir kt.

Globalūs skaičiai – ne skeptikų naudai

Šiame tyrime apsibrėžėme analizuoti turto grąžos (angl. return on assets; ROA), nuosavybės grąžos (angl. return on equity; ROE), įmonių pardavimų pelningumo (angl. return on sales; ROS), bendrojo likvidumo (BL), finansinio sverto, metinio pajamų augimo rodiklius.

Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad anglies dvideginio emisijos (CO2) mažėjimas įmonėse turi statistiškai reikšmingą sąryšį su augančia turto grąža (ROA), nuosavybės grąža (ROE), įmonių pardavimų pelningumu (ROS).

Analizuojant statistinius duomenis taip pat buvo pastebėta, jog įmonių, kuriose deklaruojamas anglies dvideginio emisijos mažinimas, ROA rodiklio vidutinė reikšmė buvo beveik 2 procentiniais punktais aukštesnė negu tose įmonėse, kuriose CO2 mažėjimo tendencijos nebuvo (palyginimui – 7,6 ir 5,5 proc.).

Dar didesnis atotrūkis buvo nustatytas ROE rodiklio vertinimo atžvilgiu: tose įmonėse, kurios deklaravo besilaikančios „žaliosios krypties“, ROE vidutinė reikšmė siekė 12,7 proc., kai tuo tarpu nedeklaruojančių mažėjančio CO2 reikšmė buvo  mažesnė – 8 proc.

Pardavimų pelningumas taip pat buvo aukštesnis įmonėse su mažėjančiu išskiriamo anglies dioksido kiekiu – atitinkamai 11,4 proc. ir 7,7 proc. Tuo tarpu bendrojo likvidumo rodikliai reikšmingo skirtumo neparodė. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog aukštesnius aplinkos apsaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos (angl. Environmental, Social and Governance; ESG) rodiklius turinčios, juos deklaruojančios įmonės demonstravo ir aukštesnius ROA rodiklius.

Tyrimo metu nustatyta, kad bendras šalies anglies dvideginio emisijos kiekis ir šalies teisinė bazė (reguliavimas) daro didelę įtaką įmonių veiklai mažinant anglies dioksido kiekius, o tuo pačiu ir keičiant savo finansinę būklę.

Lokali situacija – dar neaiški, bet sprendimai būtini

Kaip ir kiekvienas tyrimas, taip ir šis turi apribojimų. Norint patikimesnių rezultatų, būtų galima ieškoti daugiau duomenų, t.y. didinti tyrimo apimtį. Jis taip pat galėtų būti plečiamas, gilinantis į atskirų šalių taršos reguliavimo ypatumus ir jų poveikį įmonių finansiniams rezultatams. Kitaip tariant, galima ieškoti atsakymų, ar yra specifinių požymių atskirų šalių įmonių veikloje, kurie yra sąlygojami valstybinio reguliavimo ir pačių įmonių valdymo strategijų.

Akivaizdu viena – panašių tyrimų, kurie būtų pagrįsti empiriniais duomenimis, dar labai nedaug. Paaiškinsiu, kodėl taip yra. Visame pasaulyje šios srities tematika, kaip ir daugelis kitų ekonominių ar finansinių bei su įmonių veikla susijusių tyrimų sričių, yra priklausoma nuo duomenų prieigos. Iš esmės reta įmonė savanoriškai pateikia, deklaruoja standartizuotus finansinius duomenis, jeigu jos neįpareigoja išorinė ar vidinė reguliacinė aplinka. Dėl šios priežasties dažniausiai  į tyrimų akiratį patenka stambios, kotiruojamos įmonės, taip pat tos, kurios viešina įvairius veiklos procesų duomenis, taikydamos  gerosios valdymo praktikos principus ir aukštesnius skaidrumo standartus. Būtent dėl duomenų stokos šio tyrimo rezultatų kol kas tiesiogiai susieti su situacija Lietuvoje taip pat negalime.

Darau prielaidą, kad įmonių lygmenyje sprendimų priėmėjų elgsena investuojant į siekį būti „žalesniems“ atitinka klasikinę teoriją, kai galima sugrupuoti į: pionierius – novatorius, pragmatikus – ankstyvąją daugumą, konservatyvius inovatorius – vėlyvųjų daugumą ir sekėjus. Daugeliu atveju tai priklauso nuo iniciatyvos bei strateginio apsisprendimo, rizikos lygio suvokimo, prieinamų finansinių išteklių ir, be abejonės, valstybės paramos.

Žvelgiant iš Lietuvos, o ir tarptautinio verslo perspektyvos, sprendimus vis dar riboja rizika ir nežinomybė. Natūralu, kad investuodamas į naujas, kartu ir žalias inovacijas, verslas dažniausiai tikisi konkrečios ekonominės naudos, kuri koncentruotųsi į augančias ar papildomas pajamas, galimus finansinius sutaupymus. Tačiau, kai priimamo sprendimo pagrindimui duomenų nėra arba jų per mažai, verslui tenka pasiryžti, kuriuo keliu žengti. Ar investuoti rizikuojant ir tikėtis? Ar laukti, kol nežinomybė sumažės? Esant dvejonėms, valstybės priemonės verslui galėtų tapti tuo pagalbiniu, sprendimą drąsinančiu veiksniu, kuris priartintų prie būtinų transformacijos procesų.