Sausio 13-ąją prisimenant: kovodami už laisvę KTU žmonės prisidėjo drąsa ir žiniomis

Šiemet Lietuva skaičiuoja 28-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines. Kauno technologijos universiteto (KTU) bendruomenė kviečiama pagerbti 1991-iais metais gynusius Lietuvą, prisiminti žuvusius, pajusti vienybės jausmą ir pasidžiaugti iškovota laisve. Istorinė atmintis byloja, kad per 1991-ųjų sausio įvykius žuvo KTU studentai Virginijus Druskis ir Rimantas Juknevičius.

Pagarbai išreikšti KTU rengiama simbolinė akcija: nuo sausio 12 iki 14 dienos kiekvienas kviečiamas uždegti žvakelę prie KTU Elektronikos rūmų (Studentų g. 50) viduje esančios atminimo lentos už Lietuvos laisvę žuvusiems Universiteto bendruomenės nariams.

Įvykių išvakarėse tapo savanoriais

„1990 m. pabaigoje iškilo SSRS karinės agresijos grėsmė gležnai Lietuvos nepriklausomybei. KTU akademinė bendruomenė, kaip ir didžioji Lietuvos visuomenės dalis, 1991 m. sausį aktyviai dalyvavo ginant Lietuvos nepriklausomybę“, – primena KTU muziejaus vadovė Audronė Veilentienė.

Dar nepublikuotą monografiją apie KTU parengusi istorikė pasidalijo pasakojimu apie KTU žmones, kuriuos veikti paskatino laisvės troškimas.

KTU studentai, dėstytojai ir darbuotojai autobusais vyko į Vilnių ginti valstybinių objektų, kiti saugojo Kauno televizijos pastatą, savivaldybę, Sitkūnų radijo stotį, Jūragių radijo ir televizijos retransliacijos stotį.

A. Veilentienė apgailestauja, kad informacijos šaltiniuose neišliko išsamių duomenų, kurie padėtų nustatyti visų dalyvių tapatybes ir reikšmingus epizodus, tačiau daug detalių dar išlikę įvykių dalyvių prisiminimuose. Kai kurių KTU žmonių indėlis buvo pagerbtas valstybiniu mastu: Vyčio kryžiaus ordinais, Sausio 13-osios atminimo medaliais.

Lemtingų įvykių išvakarėse pajutę grėsmę piliečiai ėmė vienytis ir organizuoti tuometinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos apsaugą. Pagal istorinius duomenis nustatytas faktas, kad sausio 12 dieną 31 KTU studentas tapo savanoriais.

Prisidėjo kas kaip galėjo

SSRS nenoras pripažinti Lietuvos nepriklausomybę prasiveržė karine agresija, todėl kitą – sausio 13 dieną – Vilniuje sovietų kariuomenė ėmėsi šturmuoti Radijo ir televizijos komitetą, Televizijos bokštą.

Būtent gindamas Televizijos bokštą buvo sunkiai sužeistas tuometinio Mašinų gamybos fakulteto (dabar – Mechanikos inžinerijos ir dizaino) trečiakursis Robertas Gradauskas, kuriam kulkos nutraukė abiejų kojų nervus.

Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto nukentėjo ir „Vibrotechnikos“ vyr. mokslinis bendradarbis, tautodailininkas dr. Julijus Valančauskas. Sovietų tanko paleistas šūvis jam pažeidė klausą.

Už parodytą drąsą R. Gradauskas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu ir Sausio 13-osios atminimo medaliu, J. Valančauskas – Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Vyčio kryžiaus ordino medaliu.

Šių įvykių dalyviais ir liudininkais taip pat tapo doc. Tadas Masėnas, doc. Antanina Navasaitienė, Energetikos fakulteto (dabar – Elektros ir elektronikos) studentas Aušrys Kriščiūnas, 1991 m. vasarą tapęs pirmuoju KTU studentų atstovybės pirmininku.

Iškilus grėsmei slaptos veiklos ėmėsi KTU Radijo klubas. Algio Kregždės vadovaujami Radijo klubo nariai pradėjo palaikyti ryšį su gynėjais Vilniuje, kad iškilus būtinybei, informaciją būtų galima perduoti Vakarams. 15-18 žmonių grupė, kuri kilus neramumams ir gavusi signalą iš Kauno miesto savivaldybės, ėmė nuolat budėti prie radijo įrangos.

KTU radijo klubo vadovas A. Kregždė prisiminė, kad, ypač daug laiko tam skyrė studentai Saulius Pranckevičius ir Česlovas Vizgirda. Prasidėjus Vilniaus televizijos bokšto šturmui informacija anglų kalba mėgėjiško radijo ryšio kanalais tuoj pat buvo perduota į užsienį, per kelias minutes ji pasiekė pasaulines naujienų agentūras. Ruošiantis galimai visiškai okupacijai ir informacinei blokadai KTU Radijo klubas įgyvendino dar kelis projektus, tačiau jais pasinaudoti nebeprireikė.

Žuvo kompiuterį sukonstravęs studentas

Tragiškiausiai likimas susiklostė dviem studentams iš tuometinio Radioelektronikos fakulteto (dabar – Elektros ir elektronikos). Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvo vilnietis Virginijus Druskis (1969–1991) ir marijampolietis Rimantas Juknevičius (1966–1991).

V. Druskis buvo palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, laisvės gynėjų panteone, R. Juknevičius – Marijampolės miesto senosiose kapinėse.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 d. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę V. Druskis ir R. Juknevičius po mirties apdovanoti 1-jojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais ir Sausio 13-osios medaliais.

V. Druskį pažinoję žmonės prisimena jį kaip žmogų, kurį itin domino kompiuterinė technika, jau tais laikais jis pats buvo susikonstravęs kompiuterį.

Vos įstojęs į Kauno technologijos universitetą, buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Grįžęs tęsė mokslus KTU, o 1990 m. vasarą perėjo į neakivaizdinį skyrių. 1990 m. birželio 2 d. vedė Astą Butrimauskaitę, kuri nepraėjus nė metams po vestuvių liko našle.

1991 m. sausio pradžioje R. Druskis budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, o sausio 12-13 dienomis – prie Televizijos bokšto.

„Nieko man neatsitiks…“ – nerimaujančią žmoną paguodė, pridurdamas: ,,Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva“. Virginijus buvo nušautas, pataikyta į krūtinę, į plaučius. Liudytojai sakė, kad Virginijus Druskis buvo pirmoji auka.

Sukniubo ragindamas nesitraukti nė žingsnio

Nuo 1987 m. studijavęs Radioelektronikos fakultete (dabar – Elektros ir elektronikos) marijampolietis R. Juknevičius mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas, pareigingas žmogus. Lemtingą sausį jis su fakulteto draugais važinėdavo budėti į Vilnių.

Liudininkai pasakojo, kad lemtingą vakarą R. Juknevičius buvo persišaldęs, nes iš vakaro visą dieną šaltyje prabuvo kartu su žmonėmis gatvėje. Tą vakarą teta dar paprašė, kad pasirūpintų savo sveikata ir liktų nakvoti, bet jis nepaklausė ir kartu su draugu išvyko prie Vilniaus televizijos bokšto. Čia ir buvo nukautas per SSRS kariuomenės puolimą.

Žuvusiojo vaikino draugai pasakojo, jog prie Televizijos bokšto Rimas buvo gerai nusiteikęs ir drąsino draugus nesitraukti nė žingsnio, tačiau staiga parkrito pakirstas kulkos. Šalia buvęs marijampolietis studentas Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę, tačiau tai jau nebepagelbėjo.

Palaikė kaimyninių šalių universitetai

Po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių KTU Senatas kreipėsi į pasaulio universitetus ir aukštąsias mokyklas, prašydamas paremti Lietuvos žmonių kovą dėl nepriklausomybės.

Kitą kreipimąsi, kuriame buvo smerkiama SSRS kariuomenės agresija prieš taikius Lietuvos gyventojus, Senatas adresavo SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui. Senatas pareikalavo nedelsiant nutraukti karinę agresiją ir išreiškė palaikymą teisėtai išrinktai Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei.

Į KTU kreipimąsi atsiliepė kaimyninių šalių universitetai. Užuojautą ir solidarumą laiške lietuvių kalba KTU pareiškė Talino technikos universitetas. Visuotinio susirinkimo įgaliotas laišką pasirašė prorektorius Valdek Mikkal. Laiške buvo rašoma: „<…> Jūsų tautos didvyriškumas sukelia mumyse pasididžiavimo jausmą. Mes – su Jumis. Baltijos tautos nepalūš! Baltijos tautos iškovos laisvę!“.