Thomasas Bryeris: kai pradedi nuo tikslo, taisyklės ar procedūros – nesvarbios

„Kūrybingumas atsiranda, kai visos taisyklės, kurios varžo tavo judėjimą netenka galios, net jeigu tai nutinka tik tavo mintyse“, – įsitikinęs Thomasas Andrew Bryeris, Kauno technologijos universiteto (KTU) ir Centrinės Floridos universiteto (JAV) Viešojo administravimo fakulteto profesorius. T. Bryeriui menas suteikia ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet ir įkvepia naujiems dėstymo metodams.

„Viename iš savo dėstomų dalykų aš studentams duodu tokią užduotį: jie turi pasirinkti meno kūrinį – paveikslą, muzikos kūrinį ar fotografiją – ir pristatyti jį savo kurso draugams kaip savo ideologinių vertybių ir įsitikinimų atspindį“, – paaiškina prof. T. Bryeris.

Jo teigimu, menas ne tik suteikia galimybę susikalbėti skirtingos aplinkos ir kultūros žmonėms, bet ir didina savitarpio supratimą.

Žemiau pateikiamame interviu prof. T. Bryeris kalba apie savo profesinius pasirinkimus, apie vieną iš svajonių darbų – JAV ambasadoriaus Lietuvoje postą – savo lietuviškas šaknis ir dvigubo laipsnio studijų programą tarp KTU ir Centrinės Floridos universiteto, kuri prasidėjo nuo tikslo pakeisti globalios švietimo sistemos veidą.

– Kai jūsų paprašo apibūdinti save, kas pirmiausia ateina į galvą?

– Pirmiausia pagalvoju apie savo vaidmenį visuomenėje – esu universiteto profesorius. Vaidmuo yra svarbus, nes jis apibrėžia, kaip mes bendraujame su pasauliu aplink mus, ir kaip pasaulis bendrauja su mumis. Mano vaidmuo taip pat susijęs su mano indėliu, su mano „palikimu“. Nors mano vardas tikėtina išliks tik negausiuose moksliniuose tekstuose, kurie galbūt bus aktualūs ateinančioms porai ar trejetui kartų, man malonu galvoti, kad idėjos, apie kurias aš rašau ir kurias stengiuosi skleisti dėstydamas, gyvuos ilgiau. Tai – mano ambicija tam, kas esu, ir kuo siekiu būti.

– Kiek ir kaip jūsų „aš“ susijęs su jūsų profesiniu lauku?

– Mano studijų ir tyrimų sritis – viešasis sektorius. Mano specializacija – piliečių įtraukimas bei organizacijų, kurios padeda kurti pilietiškai sveikas visuomenes, kūrimas. Nors „tradiciškai“ akademiniame lauke veikiantis tyrėjas turi atsiriboti nuo tiriamojo objekto, kad išliktų objektyvus, man toks požiūris nepriimtinas. Tiek savo tyrimais, tiek dėstydamas siekiu įgalinti ir keisti piliečius ir bendruomenes. Esu mokslininkas, kuris imasi veiksmų.

Stengiuosi gyventi pagal tas idėjas, kurių mokau: savanoriauju, užduodu svarbius klausimus įstatymų leidėjams, kritikuoju elgesį ir požiūrį, kuriame atsispindi diskriminacija ir neteisybė. Kartais man pasiseka elgtis taip, kaip teigiu, kad reikėtų elgtis. Kita vertus, aš visada stengiuosi būti sąžiningas sau, besistengdamas suprasti, kaip ir kodėl tą ar kitą kartą nepavyko atitikti „idealaus piliečio“ įvaizdžio.

– Kaip susidomėjote viešuoju administravimu?

– Studijuoti viešąjį administravimą pasirinkau, nes susiradau darbą, kuriame buvo siūlomos galimybės to mokytis. Tuo metu apie šią sritį žinojau nedaug (na, gal šiek tiek daugiau nei paprastai žmonės žino). Norėjau studijuoti teisę, tačiau vietoj to pasirinkau dirbti valstybės tarnyboje. Tame darbe sutikau dėstytojų ir mokslininkų dirbančių viešojo administravimo srityje ir įstojau į viešojo administravimo magistro programą.

Visada buvau pasišventęs piliečių įsitraukimo į valstybės valdymą tematikai, o mano doktorantūros vadovas padėjo suprasti, kaip galiu mokslo darbe suderinti savo turimus skirtingus interesus.

– Kiek tai, kas esate dabar, atitinka jūsų įsivaizdavimą apie save kai, sakykime, buvote 20-ies?

– Jei persikelčiau laiku atgal ir pabandyčiau iš to meto perspektyvos numatyti, kur būsiu praėjus 22 metams… Užteks pasakyti, kad mano tuometinis įsivaizdavimas nė iš tolo neatitinka to, kas esu dabar. Tuo metu mano politikos mokslų bakalauro studijos ėjo į pabaigą ir aš rengiausi pradėti dirbti advokato padėjėju. Mano tikslas buvo teisės mokykla, darbas Jungtinių Valstijų kongrese; sulaukęs 40-ies jau planavau būti išrinktu politiku. Buvau jaunas ir ambicingas, save mačiau kaip sėkmingą politiką, laikui bėgant skiriamą į vis aukštesnius ir aukštesnius postus.

– Tačiau šiandien jūs – ne politikas, o akademikas. Kaip dėl to jaučiatės?

– Niekada neabejojau pasirinkęs kitą kelią nei planavau iš pradžių. Sėkmė ir atsitiktinai atsiradusios progos man atvėrė naujus kelius. Buvo tokių, kurie niekur nevedė (bent kol kas), buvo ir tokių, kurių nesirinkau sąmoningai (kai atsiranda šeimos ir finansinių įsipareigojimų pasirinkimai tampa atsargesni). Buvo ir tokių kelių, kuriais būčiau ėjęs, bet tuo metu jie buvo uždaryti.

Kaip ten bebūtų, jei šiandien sakyčiau, kur save matau po 20-ies metų, tikriausiai tame vaizdinyje nematau savęs kaip politiko. Tačiau, jei kalbėtume apie „svajonių darbus“, vienas iš jų galėtų būti JAV ambasadoriaus Lietuvoje postas.

– Turite lietuviškų šaknų. Kiek tai turėjo įtakos tam, kad šiandien esate KTU profesorius, kuruojantis jungtinę KTU ir Centrinio Floridos universiteto (UCF) studijų programą?

– Pasirinkęs akademiko kelią atsiradau UCF, kur savo karjerą pradėjau kaip docentas 2007-aisiais. 2011-aisiais man pasiūlė direktoriaus pareigas Viešojo ir pelno nesiekiančių organizacijų valdymo centre. Taip mano aistringas siekis pertvarkyti aukštojo mokslo institucijų funkciją ir identitetą įgavo pagrindą – turėjau pareigas, išteklius ir galią.

Kartą konferencijoje Vašingtone sutikau du Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto atstovus. Kadangi esu kone 100 proc. lietuvis, paklausiau, ar jie man aprodytų Lietuvą, jei atvykčiau. Jie sutiko.

Šis susitikimas tapo nuostabios partnerystės pradžia – tapau Fullbright mokslo stipendininku KTU trejiems metams, kartu su Universitetu sudarėme sutartį Erasmus+ rėmuose, paleidome į gyvenimą dvigubo laipsnio studijų programą tarp KTU ir UCF. Ilgainiui tapau KTU profesoriumi, o mano vadovaujamas projektas tyrinėjantis emigraciją gavo Lietuvos mokslo tarybos finansavimą.

– Kokia yra lyčių pusiausvyra jūsų atstovaujamoje srityje? Koks santykis tarp „kietųjų“ ir „minkštųjų“ mokslų?

– Viešojo administravimo studijas, tiek Lietuvoje, tiek JAV labiau renkasi merginos (jų dalis sudaro apie 60 proc.). Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad daugelis viešojo administravimo sektoriuje dirbančių vadovų yra vyrai. Ši situacija tiesiog atspindi, kaip vystėsi viešojo administravimo profesinis laukas.

Viešajam administravimui tampant oficialia specialybe, kurios specialistus rengia studijos, jį buvo linkstama apibrėžti per iš vadybos mokslo atėjusias praktikas (planavimas, biudžeto sudarymas, apskaita) ir rodiklius, tokius kaip efektyvumo matavimas. Šis „kietųjų“ mokslų idėjų akcentavimas vėliau buvo teisinamas tuo, jog turėtų egzistuoti aiški atskirtis tarp politikos/įstatymų leidybos ir administracijos – šį reiškinį įprasta vadinti politikos-administracijos dichotomija.

Ilgainiui, viešasis administravimas ėmė „minkštėti“. Labiausiai dėl įtakingų moterų socialinių darbuotojų poveikio ėmė prigyti tokios idėjos kaip dalijimasis įtaka ir galia, empatija, emocinis intelektas.

Dirbant piliečių įtraukimo į valstybės valdymą ir jų įgalinimo srityje „minkštieji“ įgūdžiai neabejotinai reikalingi, tačiau būtina suprasti ir „kietųjų“ mokslų kalbą. Demokratijos palaikymas ir piliečių įtraukimas yra sudėtingas, daug laiko užimantis ir potencialiai brangus procesas, kurio sėkmę sudėtinga pamatuoti. Tai yra didžiulis iššūkis žmonėms, kuriems svarbiausia efektyvumas, ekonomiškumas ir aiškios procedūros, apibrėžiančios kiekvieno atskaitomybę.

Galų gale, reikalingi abu požiūriai. Vienas iš jų, „minkštasis“, skatina specialistus ir piliečius siekto to, kuo jie tiki, antrasis užtikrina, kad valstybės tarnyba neeikvoja resursų, veikia skaidriai ir nepiktnaudžiauja galia.

– Šiuo interviu ciklu siekiame parodyti technologijų ir meno, tiksliųjų, socialinių ir humanitarinių mokslų sinergijos svarbą. Kokį poveikį, jūsų nuomone, menas daro žmonėms?

– Visų pirma, menas padeda susikalbėti žmonėms iš skirtingų kultūrų ir visuomenių. Meninė saviraiška suteikia ne tik bendrą kalbą, bet tampa ir išeities tašku naujoms idėjoms ir diskusijoms. Viename savo dėstomų dalykų studentams pateikiu tokią užduotį: jie turi pasirinkti meno kūrinį – paveikslą, skulptūrą, muzikos kūrinį, fotografiją – ir juo remdamiesi pristatyti savo ideologiją ir įsitinimus. Diskutuoti apie šiuos dalykus pasitelkiant meną yra saugiau, nei tiesiog išsakyti savo įsitikinimus ar grįsti juos tam tikra politika ir įstatymais, kas, tikėtina, sukeltų aistringus ginčus.

Antra, menas padeda suprasti skirtingus žmones. Mano aukščiau pateiktas pratimas – taip pat.

Trečia, santykis su menu didina kūrybiškumą. Pavyzdžiui, mane tapybos darbas, esantis viename Kanados muziejų, įkvėpė mintims apie tai, kokius tyrimus norėčiau atlikti, kokius mokymo metodus galėčiau naudoti. (Jei norėsite, galėsiu šiuo paveikslu pasidalinti ir su jumis.) Manau, kad menas gali įkvėpti kūrybiškumui pačiose kasdieniškiausiose, net ir administracinėse veiklose.

– Ką jums reiškia kūrybingumas?

– Kūrybingumas ištinka, kai nekreipi dėmesio į taisykles, kurios riboja tavo judėjimą, net jeigu tai vyksta tik tavo galvoje. Labai lengva elgtis taip, kaip esi įpratęs pagal iš anksto pateiktas taisykles. Pastebėjau, kad kai pradedu nuo tikslo, niekada neklausiu, kokiomis taisyklėmis ar procedūromis turėčiau vadovautis jo siekdamas. Tai išlaisvina mano kūrybingumą. Taip sukuriu naujus būdus ir metodus, o tada imuosi keisti, naikinti, o kartais – ir laužyti taisykles, kad galėčiau pasiekti savo susikurtą viziją.

Vienas iš pavyzdžių – dvigubo laipsnio viešojo administravimo ir pelno nesiekiančių organizacijų vadybos studijų programa, įgyvendinama KTU ir Centrinės Floridos universitetuose. Mes turėjome tikslą pakeisti pasaulinės švietimo sistemos veidą. Tarp manęs ir vizijos įgyvendinimo stovėjo daugybė taisyklių ir barjerų.

Tiksliausiai mano požiūrį apibūdina amerikiečių rašytojas Jamesas Micheneris, sakydamas: „Gyvenime dažnai kyla didelė pagunda svajones supainioti su realybe, tačiau iš tiesų pralaimime tada, kai svajones paaukojame dėl realybės.“ Kurti – tai reiškia susitelkti į svajones ir keisti realybę.