Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė. Kai į mūsų duris pasibels Kalėdų Senelis iš Artimųjų Rytų

Ar, pažvelgę per durų akutę, užrakinsime duris, užkišime kaminą, kad tas nekviestasis, neduok Dieve, kokiu nors būdu neįsiveržtų į mūsų namus? Ar vis tik svetingai atlaposime namų duris, plačiai išskėsdami rankas, kad galėtume apkabinti tą mielą, nors ir egzotiškai atrodantį, storulį, kuris, priešingai nei Senelis iš Laplandijos atlekiantis šiaurės elnių tempiamomis rogėmis, atkeliaus baldakime, nešamame kupranugarių?

Istoriškai Lietuva nebuvo homogeniška valstybė. Juk nemaža šimtmečių buvo viena valstybe su Lenkija, turėjome prancūzų, italų, vengrų kraujo valdovus. Vytauto Didžiojo laikais siekėme Juodąją jūrą, kur gyveno slavų tautos. Ir to pačio valdovo laikais į Lietuvą atsikraustė karaimai ir musulmonai totoriai, kurie Lietuvoje gyvena iki šiol. Tad atrodytų, kad kitataučiai nėra jau tokie svetimi ir atgrasūs mums, o mes neturėtume būti šalti ir nesvetingi.

Tačiau ar iš tiesų esame svetingi? Kad atsakytume į šį klausimą, dar kartą pažvelkime į statistiką.

Lietuvoje imigracija šiame istoriniame laikmetyje vis tik naujas fenomenas, taip pat kaip ir kaimyninėje Lenkijoje. 2014 m. į Lietuvą imigravo apie 24 tūkst. asmenų. Įvairūs šaltiniai teigia, kad 80 proc. visų imigrantų sudarė į Lietuvą sugrįžę lietuviai, 17 proc. – trečiųjų šalių piliečiai, daugiausia – NVS šalių gyventojai (didžiuma iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos), 3 proc. – ES piliečiai.

Paskaičiuokime, kokį procentą imigrantų sudarytų 1105 pabėgėlis? Palyginus su 2014 m. statistika, tai būtų apie 4-5 proc. visų imigrantų Lietuvoje, tad bent 3 kartus mažiau nei imigrantų iš NVS valstybių. O skaičiuojant procentą nuo Lietuvos gyventojų skaičiaus, tai mažiau nei 1 proc. Ar tikrai tai taip baisu?

Dėl fenomeno naujumo Lietuva turi mažai patirties priimant migrantus ir pabėgėlius, tiek politinė, tiek įstatyminė bazė nestokoja spragų. Pavyzdžiui, 58 proc. JAV ekspatriantų, dirbantys Lietuvoje išsakė savo nuomonę, kad imigracijos sistema čia yra žemo ir labai žemo lygio (www.baltic-course.com/eng/analytics/?doc=111293). O 2014 m. migrantų integracijos politikos indeksas Lietuvoje buvo 38 (iš 100 balų) ir tolerancija migrantams 39 balai.

2015 m. spalio pabaigoje – gruodžio pradžioje Kauno technologijos universiteto (KTU) tarpdisciplininio mokslo klasterio tyrimų grupė „Tarptautinė migracija“ atliko tyrimą apie Lietuvos gyventojų požiūrį į pabėgėlius. Respondentams buvo pateikiami teiginiai apie pabėgėlius, suformuluoti pagal žiniasklaidoje skleidžiamą informaciją. Tyrime dalyvavo 508 respondentai nuo 13 iki 74 m. amžiaus. 286 respondentai tyrime dalyvavo iki teroro išpuolių Paryžiuje, o 249 – po jų.

Apžvelgiant tyrimo rezultatus, matome, daugiau nei 58 proc. apklaustųjų neigiamai žiūri į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų ir nėra pasiruošę jiems padėti bei pusė apklaustųjų nenorėtų, kad šalia jų gyventų pabėgėliai. Beveik 65 proc. respondentų jaučia grėsmę, galinčią kilti iš pabėgėlių, daugiau nei 53 proc. respondentų mano, kad dėl pabėgėlių padaugės smurto ir nusikaltimų šalyje, daugiau nei 52 proc. mano, kad pabėgėlių gimstamumas bus didesnis nei lietuvių. 47 proc. apklaustųjų nepatinka, kad dauguma pabėgėlių yra musulmonai, ir 56 proc. jų mano, kad pabėgėliai pradės populiarinti savo religiją.

Apie trečdalis apklaustųjų Lietuvos piliečių mano, kad pabėgėliai gali pradėti dominuoti šalyje, kad dėl jų pradėsime jaustis kaip užsienyje, kad jie negerbia moterų ir jų moralė yra žemesnė nei Lietuvių.  Tačiau reikėtų pastebėti, kad panaši dalis respondentų mano būtent priešingai ir apie trečdalis neturi nuomonės šiais klausimais.

Prisiminkime, kad pagal priėmimo kvotą, pabėgėliai Lietuvoje nesudarys daugiau nei 1 proc. gyventojų, tad sunku įsivaizduoti, kad jie pradės dominuoti ir vers mus jaustis svetimais. Visgi, negalime atmesti galimybės, kad lietuvių demografinei situacijai nesikeičiant (didelė emigracija ir mažas gimstamumas), o imigrantų gimstamumui esant aukštam ir darant prielaidą, kad Lietuva taptų patrauklia šalimi jiems, jų skaičius gerokai išaugtų ir tautinė šalies situacija pakistų panašiai, kaip Belgijoje, Islandijoje, Anglijoje ar Vokietijoje.

Grįžtant prie KTU tyrimo, matome, kad beveik 50 proc. respondentų nepritaria, kad visi teroristai yra musulmonai, tačiau visgi ketvirtadalis apklaustųjų (25 proc.) šiam teiginiui pritaria. Džiugu, kad palyginti nedaug respondentų (mažiau nei 8 proc.) mano, kad tamsesnės odos asmenys yra nešvarūs. Tačiau visgi matome, kad šio tyrimo rezultatai taip pat parodė neigiamą respondentų nuomonę į pabėgėlius.

Po teroro išpuolių atsakinėję respondentai mažiau linkę manyti, kad Europos Sąjunga elgiasi teisingai priimdama pabėgėlius, nes jiems reikia pagalbos, labiau mano, kad pabėgėlių krizė pakenks ES vienybei, kad iš pabėgėlių gali kilti terorizmo grėsmė, kad dauguma pabėgėlių pasiliks Lietuvoje ir nesistengs išvykti i turtingesnes valstybes, kad pabėgėliai pradės užimti kvalifikuotas darbo vietas Lietuvoje.

Be to, pastebėtina, kad ši respondentų grupė labiau linkusi pritarti ir tokiems teiginiams, kaip kad visi teroristai yra musulmonai, kad tamsesnės odos asmenys yra nešvarus, kad pabėgėliai iš Rytų nevertina ir negerbia moterų nei respondentai atsakinėję į klausimus iki Paryžiaus išpuolių, įvykusių 2015 m. lapkričio 13 d.

Kodėl mes taip priešiškai nusistatę ir netolerantiški imigrantų atžvilgiu? Juk patys bėgame iš Lietuvos, esame vadinami emigrantų tauta. Mums atrodo normalu, kad išvykstame ieškoti geresnio gyvenimo svetur, kad ten privalome gauti socialinę paramą. Bet kai į mūsų duris beldžiasi svetimtaučiai, mes piktinamės ir skubame jas užtrenkti.

Kas kaltas? Mūsų postsovietinis reliktas, kai  50 metų gyvenome gana uždarai? Nors ir tuo metu sulaukdavome svečių ir gyventojų iš likusių 14 broliškų su skirtingomis kultūromis ir religijomis respublikų. Ar žiniasklaida, kuri kasdien trimituoja apie esamą, galimą ir neretai net perdėta grėsmę ir blogį, tykančią iš imigrantų? Šis klausimas telieka sociologams bei psichologams, o mes visgi matome, kad artimiausiu metu bent pusė mūsų neatvers savo durų į jas pasibeldusiam Kalėdų Seneliui iš Artimųjų Rytų.

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė yra Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė, tarpkryptinės tarptautinės migracijos tyrimų grupės vadovė.