„Z karta vadinama sunkiai suprantama: nors jie nebijo darbo, yra kūrybingi, nori būti labai nepriklausomi, vyresnei kartai atrodo visiškai priešingai – kad tai savanaudžiai, nenorintys dirbti ir paskendę technologijose žmonės“, – apibūdindama šiuolaikinius vaikus kalbėjo socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.
Z karta – tai žmonės, kuriems dabar 16-22 metų. Kadangi ji užaugusi technologijų prisotintame pasaulyje, jų elgsena ir mąstymo būdas skiriasi nuo ankstesnių kartų. Dėl to ypatingai svarbus tampa mokinių ugdymo procesas – keliamos idėjos, kad, atsižvelgiant į skirtumus, būtina peržiūrėti ne tik į mokymo metodikas, bet ir į vertinimą.
„Toks vertinimas, koks yra šiandien – nebeatliepia šiuolaikinės visuomenės poreikių. Ir reitingai, ir egzaminų rezultatai, ir kiti veiksniai rodo, kad visi šitie dalykai jau nebėra efektyviausia, kas gali būti“, – tikina A. Landsbergienė.
Ieško didesnės prasmės gyvenime
Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros profesorė Rosita Lekavičienė pastebi, kad Z kartos žmonės pakankamai entuziastingi, egocentriški ir individualistiški, greitai analizuojantys informaciją ir vienu metu galintys daryti daugybę darbų.
„Dėl to atsiranda nesutarimai tarp tėvų ir vaikų, tarp vaikų ir mokytojų, nes tėvams ir mokytojams atrodo, kad darbas bus atliktas kokybiškai tik tada, kai vienu metu atliekamas konkretus darbas: jei rašai rašinėlį, tai tik jį ir rašai. Dabar vaikai klauso muzikos, kalba per „Skype“ su draugu ir rašo rašinėlį vienu metu“, – R. Lekavičienės žodžius patvirtino A. Landsbergienė.
Psichologė pažymi, kad Z karta įjungia vaizduotę ir geriausių rezultatų pasiekia tik tada, kai jaučiasi komfortiškai.
„Komfortas šiai kartai pasiekiamas, kai yra įdomu ir kai yra aiškiai suprantama, kam to reikia. Tai juos motyvuoja“, – teigia R. Lekavičienė.
Tuo tarpu A. Landsbergienės nuomone, motyvacija sunkiai apčiuopiamas dalykas, priklausantis nuo paties žmogaus, o išorinė motyvacija – tik trumpalaikė. Nei tėvai, nei mokytojai, nei darbdavys negali motyvuoti, nes su vidine motyvacija kiekvienas turi dirbti asmeniškai.
Tačiau tiek R. Lekavičienė, tiek A. Landsbergienė tikina, kad Z karta ieško didesnės prasmės gyvenime, o atlikdami bet kokias užduotis nori suprasti, kam tai bus naudinga.
Iššūkis mokytojams – surasti bendrą kalbą
„Tyrimai rodo, kad šiuolaikinio jaunuolio galvoje yra įstatytas tarsi 8 sekundžių filtras: tai dažniausias laiko tarpsnis, per kurį skiriamas dėmesys naujai informacijai. To laiko jaunam žmogui turi užtekti ir susidomėti, ir suprasti, kas man čia yra kišama, rodoma, duodama ir panašiai“, – pasakoja psichologė R. Lekavičienė.
Dėl to dažnai kyla iššūkiai mokytojams, įvairiais būdais bandantiems sudominti moksleivius. Pasak profesorės, mokytojai neturi apkrauti vaikų dideliu informacijos kiekiu, nes jie tiesiog jos nesiklausys ar neskaitys.
„Žodinė informacija Z kartos žmogui turi tilpti į 25 žodžius. Negali būti ilgų, ištisinių tekstų ir aiškinimų tą patį per tą patį. Ruošiant rašytinę informaciją, reikėtų stengtis pateikti trumpus ir aiškius punktus“, – sako ji.
A. Landsbergienės nuomone, mokytojai turi suprasti, kad laikai keičiasi ir ne viskas yra taip, kaip anksčiau, bei tai, jog vaikai nuolat tobulėja.
„Tai, ko anksčiau mokėsi pirmokai, dabar vaikai išmoksta darželyje: anksčiau 
pirmokams būdavo neįveikiamos užduotys, kurias dabar kaip riešutus jau gliaudo darželinukai“, – sako ji.
Dar vienas iššūkis mokytojams – Z kartos noras viską paversti į šou. R. Lekavičienė sako, kad taip yra dėl to, kad vaikai, augę technologijų aplinkoje, nuo mažų dienų pripratę prie spalvų, gražių paveikslėlių ir greitų pokyčių.
„Kai reikia pradėti mokytis, jie ir toliau nori, kad viskas būtų tokiame pavidale, o mokytojas taptų tam tikru šoumenu“, – teigia psichologė.
A. Landsbergienė akcentuoja būtinybę vaikams paaiškinti, kad taip nėra. „Vaikus reikia auklėti, kad mokytojas ir dėstytojas nėra kažkoks klounas, kuris turi kiekvieną dieną linksminti ar šou parodyti“, – teigia A. Landsbergienė, patardama tėvams ir mokytojams susėsti kartu su vaikais ir padėti jiems tai suprasti.
Technologijomis grįsta mokymo metodika
A. Landsbergienė sako, kad požiūris į vaikus kaip į masę, kaip į klasę, kuo toliau, tuo mažiau pasiteisina. Kiekvienas vaikas nori dėmesio sau.
„Ugdymo ir ugdymosi procesas jau šiandien turi būti diferencijuojamas ir gali būti, kad ateityje bus iš viso individualizuojamas, kai tik turimos technologijos ir priemonės leis“, – pasakoja socialinių mokslų daktarė.
Tuo tarpu R. Lekavičienė pažymi, kad Z karta geriausiai sugeria informaciją, kai ji yra pateikiama piešinių, komiksų ar kažkokių kitokių ženklų forma. Jos įsitikinimu, nereikia versti šitos kartos vaikų atlikti nuobodžias užduotis ant popieriaus. Būtina naudoti kuo įvairesnes technologijas, nes tai jiems kelia susidomėjimą.
„Anksčiau mokytojas vienintelis galėdavo išdėstyti medžiagą, o informacija buvo kaip išskirtinis mokyklos dalykas. Dabar to nebėra – įvairios informacijos vaikai patys gali susirasti internete“, – pastebi A. Landsbergienė.
Ji siūlo taikyti flip classroom (liet. „apverstos klasės“) mokymo metodą: kai vaikai naują medžiagą išsiaiškina namuose, o atėję į klasę – diskutuoja apie tai, ką jie perskaitė ir sužinojo; daugiau supratę aiškina mažiau supratusiems. Tokiu būdu pateisinamas ne tik žinių, bet ir socializacijos poreikis.
Tinkama šiuolaikinių vaikų vertinimo sistema lieka neaiški
Abiejų pašnekovių nuomone – šiandieninė vertinimo sistema pamažu turėtų keistis, nes nebeatliepia šiuolaikinio ugdymo proceso.
„Vaikai gali pateikti darbus kaip savo, falsifikuodami žinias, todėl tie vertinimai praranda prasmę. Kartais mes negalime patikrinti, ar mokinys atliko užduotis, atliko projektą, ar nuo kažkur nusirašė, pasinaudodamas internetu“, – sako R. Lekavičienė.
Pasak R. Lekavičienės, vertinimai turėtų būti retesni, o užduotys formuluojamos taip, kad būtų vertinamos naujos, kad ir nelabai didelės įžvalgos, gautos sujungus turimas žinias ir vaikų kūrybiškumą. Be to, darbas turėtų būti komandinis, kartu lavinant socialinius įgūdžius, kuriuos vaikai praranda bendraudami virtualioje erdvėje.
A. Landsbergienė pastebi, kad vis dažniau kalbama apie suminius pažymius, kelerių metų vidurkių vertinimus, tačiau kol kas nėra sugalvotos jokios aiškios sistemos, kuri būtų patikrinta. Apie visišką bet kokios vertinimo sistemos atsisakymą, pasak jos, greitu metu taip pat negalima galvoti.
„Jeigu mes visiškai atsisakysime vertinimo, kas tada? Kaip tada stojimai į universitetus? Kol kas tai yra viso švietimo grandis, kurios tarpusavyje yra susijusios. Keisdamas vieną, tu iškart turi keisti kitą ir visa tai apgalvoti kaip apie visumą“, – pasakojo A. Landsbergienė.
Mokytojams būtina ugdyti savo kompetencijas
Šiandieniniame pasaulyje ugdydami vaikus mokytojai turi ne tik išmanyti savo dėstomus dalykus, bet ir nuolat tobulinti savo paties asmenybę. Tai svarbu, norint rasti bendrą kalbą su vaikais, suprasti, kaip patraukti jų dėmesį.
„Mokytojo asmenybė tikrai labai svarbi: kiek jis geba bendrauti, kiek jis turi žinių, kiek jis pats neatsilikęs nuo mokinio technologijų supratimu, kaip arti mokinio jis geba prieiti“, – sako R. Lekavičienė.
Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai, spalio 4 d., Kaune bus surengtas „Mokytojų festivalis“. Šia proga miesto universitetai, mokyklos, muziejai ir kitos organizacijos festivaliui atvers savo erdves, kuriose vyks kūrybinės dirbtuvės, interaktyvūs užsiėmimai, paskaitos, ekskursijos ir meistriškumo pamokos. Kaip partneris, prie renginio įgyvendinimo prisideda ir KTU.
„Mokytojų festivalio“ ašinė tema – kūrybiškumo ugdymas ir ugdymas kaip kūrybinis procesas, todėl visi užsiėmimai ir renginiai bus ne tik įdomūs, bet ir lavinantys mokytojų įgūdžius. Visa aktuali informacija ir registracija į renginius: http://mokytojufestivalis.lt/lt/.