Keletą metų svajojusi studijuoti astronomiją, paskutinę akimirką moteris pasirinko inžinerijos studijas. „Man atrodė, kad čia galėsiu susieti viską – ir tiksliuosius mokslus, ir kūrybą. Mano pasirinkimas pasiteisino su kaupu“, – teigia KTU mokslininkė.
Karjeros kelią nulėmė dėstytojo žodžiai
Įstojusi į „Trikotažo technologiją“ tuomečiame Kauno politechnikos instituto (KPI) Lengvosios pramonės fakultete (dabar KTU, Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetas), D. Mikučionienė įgijo inžinieriaus-technologo kvalifikacinį laipsnį.
„Buvau pirmoji, kuri įstojo į KPI, o baigė KTU! Taip pat esu pirmosios KTU magistrantūros studijų laidos absolventė. Tai buvo nepaprasta – visiškai nauja patirtis pirmą kartą Lietuvoje įgyvendinamame magistrantūros studijų procese“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, tai buvo visiškai kito lygio studijos, kitoks tarpusavio santykis, naujas žvilgsnis į mokslinius tyrimus.
„Pradėjusi studijas universitete tikrai negalvojau, kad jame ir liksiu. Juolab nesiruošiau dirbti akademinio ar mokslinio darbo. Tačiau magistrantūros studijų metu, pristatant fizikos moduliui parengtą referatą, dėstytojas ištarė lemtingus žodžius: „Jūs turėtumėte likti universitete, nes neabejotinai turite dėstytojos gyslelę“. Tada pirmą kartą susimąsčiau, kad gal būtų visai įdomu“, – prisimena Daiva.
Studijuodama doktorantūroje ji pradėjo ir akademinę karjerą – vedė laboratorinius darbus trečiakursiams bakalaurams. Moteriai patiko ir tyrėjos veiklos: galimybė gilintis į dar neatrastus dalykus, planuoti ir numatyti būsimus žingsnius, vedančius galutinio tikslo link.
„Tai nepaprastai dinamiškas ir įdomus darbas, kur kiekvienas uždavinys ir sprendinys yra vis kitokie“, – teigia D. Mikučionienė.
Žavi laisvė rinktis
Nesustabdomai greitėjant gyvenimo tempui, nuolat augant reikalavimams, stiprėjant tarptautinei konkurencinei įtampai, ryžto ir atkaklumo, pasak KTU mokslininkės, darbe reikia nuolat.
„Mokslas ir technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu, tad laiko atsipalaiduoti ir „patinginiauti“ – nėra, jei nori būti tarp tų kuriančiųjų“, – sako pašnekovė.
Paklausta, kokį didžiausią mitą apie mokslininko darbą ar inžinerines studijas norėtų paneigti, D. Mikučionienė atsako: „Kad tai yra labai sunku ir neįdomu“.
Ji įsitikinusi, kad inžinerinės studijos nėra kažkaip išskirtinai sunkesnės nei visos kitos ir yra labai įdomios.
„Pagrindinis privalumas, kad čia susijungia kūryba ir tikslieji mokslai. Tai ypač tinka tiems, kuriems sekasi skirtingi dalykai. Tuo tarpu mokslininko darbo pagrindinis privalumas tas, kad niekada nebūna nuobodu ir kad mokslininkas pats gali rinktis, ką ir kaip darys. Toli gražu ne kiekvienoje profesijoje yra tokia laisvė. Mane tai labai žavi“, – tikina Daiva.
Be to, kadaise buvusi svajonė daug keliauti ir pamatyti šiandien jau viršija lūkesčius: „Bendras darbas su kolegomis iš įvairiausių pasaulio šalių labai praturtina, leidžia daug sužinoti ir pamatyti, nuolat keliauti ir patirti“.
Keičia gyvenimo kokybę
Didelė dalis pašnekovės mokslinės ir akademinės patirties sukaupta kuriant ir tiriant naujas tekstilines struktūras, taip pat vystant medicininę (ypač kompresinę ir šildomą), apsauginę bei e. tekstilę.
Nors daugeliui tekstilė vis dar asocijuojasi su drabužiais, šiandien ši sritis – technologijų, medicinos ir inovacijų laukas. Tad mokslininkės darbo sfera apima itin skirtingas sritis.
„Drabužiai – labiausiai matoma ir visiems suprantama tekstilės dalis, tačiau toli gražu ne didžiausia ir ne įdomiausia. Pradėjus gilintis į tekstilės technologijas mane labiausiai ir sužavėjo tai, kad tekstilė mus supa praktiškai visur, tik mes jos dažnai nematome. Ji atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Medicina, architektūra, aeronautika, pramonė, visos transporto rūšys, sportas, maisto pramonė ir žemės ūkis… Būtų galima vardinti ir vardinti“, – sako D. Mikučionienė.
