„Parlamento vaidmuo užsienio politikos formavime: naujosios demokratijos atvejis“

Autorius, institucija: Sigita Trainauskienė, Kauno technologijos universitetas

Mokslo sritis, kryptis: Socialiniai mokslai, sociologija

Su disertacija galima susipažinti Kauno technologijos universiteto (K. Donelaičio g. 20, Kaunas) ir Lietuvos socialinių tyrimų centro (A. Goštauto g. 11, Vilnius) bibliotekose.

Mokslinis vadovas – prof. dr. Algis Krupavičius (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05S).

Sociologijos mokslo krypties taryba:

Prof. habil. dr. Arvydas Virgilijus Matulionis (Lietuvos socialinių tyrimų centras, socialiniai mokslai, sociologija – 05S) – pirmininkas,

Dr. Vladimiras Gaidys (Lietuvos socialinių tyrimų centras, socialiniai mokslai, sociologija – 05S),

Prof. dr. Jūratė Novagrockienė (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, socialiniai mokslai, sociologija – 05S),

Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Klaipėdos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05S),

Dr. Ainius Lašas (Bath universitetas, socialiniai mokslai, politikos mokslai – 02S),

Oficialieji oponentai:

Prof. habil. dr. Gediminas Merkys (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05S),

Doc. dr. Alvidas Lukošaitis (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, politikos mokslai – 02S).

Anotacija:

Disertacijoje tarpdiscipliniškai, taikant tiek sociologijos, tiek politikos mokslų teorijas, analizuojamas kintantis parlamento vaidmuo Lietuvos, kaip naujosios demokratijos valstybės, užsienio politikos formavime.
Atstovaujamoje demokratijoje parlamentai laikomi pagrindinėmis institucijomis, kadangi jie politinės bendruomenės vardu teikia pritarimą viešosios politikos priemonėms, kurias suformuoja valdantysis elitas. Demokratizacija bendrai siejama su režimo parlamentarizacija. Naujosiose demokratijose, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, parlamentai „pernakt“ iš guminių antspaudų tapo sisteminių pokyčių „ašimi“, pagrindiniais politikos formuotojais. Parlamentas priėmė pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo tarptautinėje erdvėje sprendimus. Priėmus nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją ir atkūrus Prezidento instituciją, pagrindinis vaidmuo užsienio politikoje buvo deleguotas diarchinei vykdomajai valdžiai. Disertacijoje analizuojama vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių sąveika šioje srityje, pasitelkiant „šeimininko-samdinio“ modelį, parlamento vaidmenį interpretuojant kaip vidaus politinių, institucinių suvaržymų dalį politikos lyderių veiksmų laisvei. Disertacijoje remiamasi neoklasikinio realizmo nuostatomis apie sisteminių veiksnių įtaką valstybės užsienio politikai bei „įsiterpiančius“ vidaus veiksnius, demokratijos konsolidacijos bei demokratinio užsienio politikos formavimo („padalytos valdžios“) teorinėmis nuostatomis.