Antrakursio Tomo žinia iš Indonezijos: studentai, nesnauskite ir pasinaudokite KTU mobilumo galimybėmis

Esu dar tik antro kurso studentas, o KTU „Erasmus+“ programa jau spėjau pasinaudoti netgi 2 kartus. Kodėl taip anksti? Kur taip skubu? Žinojau, kad jeigu vis atidėliosiu savo svajones išvykti studijuoti svetur, galbūt nebeturėsiu galimybės to įgyvendinti ir pakartoti.

Pirmai kelionei su šia programa pasirinkau praktikos vietą Maltoje. Stipriau užtvirtinęs anglų kalbos žinias mainų programoje Kroatijoje, nusprendžiau pagaliau palikti Europą bei aplankyti Aziją. To pasėkoje, šiuo metu studijuoju Indonezijoje, Džakartos mieste, KTU partneriniame BINUS universitete.

Laimėjau KTU Judumo stipendijos konkursą, susikroviau lagaminus ir jau kitą dieną mėgavausi Azijietišku maistu vietiniame restorane. Liūdėti, jog esu čia visiškai vienas, tikrai nebuvo ko. Nors praėjo tik mėnesis, jau drąsiai galiu pasakyti, jog tai geriausi mainai, kuriuose esu buvęs, o gal net kuriuose ir būsiu buvęs.

Kokie mano įspūdžiai? Gal pradėsiu nuo to, jog aplink mano bendrabutį pastatytos trys mečetės. Taip, trys mečetės. Ir kiekviena iš jų kas rytą penktą valandą kviesdavo į pamaldas tikinčiuosius bei neleisdavo mums miegoti. Merginų ir vaikinų priestatai buvo atskirti ir stebimi prižiūrėtojų, o miegoti galėdavome tik savo kambariuose.

Bendrabučio kiemelyje turime didelį baseiną, sporto salę, valgyklą su įvairiais kioskeliais ir dvidešimt keturias valandas veikiantį mažą prekybos centrą. Studijuoti nėra per sunku, kaip ir visur, turime grupinių projektų bei atsiskaitymų. Tarptautinis fakultetas, kuriame lankau paskaitas, modernus ir tvarkingas, o dauguma dėstytojų, mano atveju, labai gerai išmano savo mokomus dalykus bei laisvai kalba anglų kalba.

Ne veltui šis universitetas privatus ir laikomas vienu geriausių mieste: mūsų Marketingo tyrimų profesorė dešimt metų praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbdama su įvairiais projektais bei įgavusi doktorantūros laipsnį. Kita dėstytoja, Kainodaros profesorė penkiolika metų praleido naujojoje Zelandijoje. Tarptautinių ryšių personalas taip pat labai draugiškas ir paslaugus, o ypač koordinatoriai atsakingi už europiečius studentus.

Kalbant apie maistą, nors ryžiai tavo mityboje beveik neišvengiami, Indonezija gali pasiūlyti vieną didžiausių bei įvairiausių virtuvių pasaulyje. Patiekalai gan aštroki ir saldūs, čia net pomidorų sultys patiekiamos su sirupu ar cukrumi. Pirmomis savaitėmis išvis buvo patarta nevalgyti greitojo maisto tiekiamo gatvėse, nes šokas organizmui būtų neišvengiamas.

Žmonės čia labai draugiški ir mandagūs, o paprasti vietiniai dar ir labai susidomėję baltaodžiais. Mes esame vadinami „Būlė“ – baltaisiais žmonėmis. Ne kartą einant pro užmiestį teko susidurti su gyventojais, norinčiais kartu nusifotografuoti, kartais net sustodavau, nes pastebėdavau, kad mane bejudantį bando „įamžinti“ telefono kameros pagalba.

Pati Džakarta perpildyta motoroleriais, lūšnomis ir dangoraižiais. Eismas kaip niekur kitur – begalinis ir niekada nesustojantis. Nereiktų stebėtis jei kamščiuose nejudant praleisite net ir porą valandų. Vienintelis dalykas, toks pat didelis kaip Džakarta – joje esantys prekybos centrai. Jie čia milžiniški ir vienas iš jūsų laisvalaikio praleidimo būdų būtinai bus prekybos centrai. Kai kurie savo vidiniuose kiemeliuose net parkus turi.

Gal toks miesto apibūdinimas tikrai nėra tai, ko tikėjotės, tačiau išvykus už miesto bent keliasdešimt kilometrų liksite nustebinti. Gamta tiesiog pasakiško grožio, pilna gaivos ir žalumos. Šventyklos ir architektūra taip pat visiškai skiriasi nuo to, ką galėtum išvysti Europoje. Taigi, nors miestas gal ir nenudžiugins, pati sala gali labai daug ką pasiūlyti.

Štai tokie yra mano pirmieji įspūdžiai, tikiu, kad dar daugiau jų laukia priešakyje. Ši kelionė – tikras permainų laikotarpis visais atžvilgiais ir suprantu, permainos gali gąsdinti, tačiau daug baisiau likti savo komforto zonoje ir neišlysti iš kasdienybės kiauto. Išdrįskite, registruokitės į KTU siūlomas mainų programas ir patirkite naujus nuotykius savo gyvenime!