Architektūra už regėjimo ribų: kaip mūsų pojūčiai keičia erdvės suvokimą

Kaip galime kurti jautresnes, įtraukiančias ir prasmingas erdves? Kokią įtaką architektūrai daro technologijos ir kaip sugrąžinti žmogui pilnavertį miesto patyrimą?

Apie tai kalbamės su menotyrininku dr. Justinu Kalinausku ir architekte Rasa Chmieliauskaite, kurie savo tyrimais ir praktika siekia atverti naujus būdus, kaip pažinti ir suvokti aplinką ne vien per vizualinius aspektus, bet ir per kitus pojūčius.

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF) kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vasario mėnesį jie vedė kūrybines dirbtuves architektūros studentams „Ar gali architektūra būti ne vizuali?“, o šiandien mums pasakoja apie architektūros daugiasluoksniškumą, jos poveikį žmogaus patyrimui bei tai, kaip bendradarbiavimas su neregių bendruomene padeda atrasti naujus erdvės suvokimo būdus.

– Kaip kūrybinis duetas, bendradarbiaudami su neregių bendruomenėmis, jau beveik dešimtmetį dirbate su aplinkos pažinimo tema, vedate kūrybinius užsiėmimus. Pristatėte ir parodą, analizuojančią taktilinę (liečiamą) miesto fotografijos praktiką, kuri leidžia užfiksuoti aplinką tiesioginiu – taktiliniu būdu, liečiant ir spaudžiant įvairius randamus objektus. Papasakokite kokią reikšmę jis turi miesto erdvėje bei mūsų aplinkos suvokime?

– Justinas Kalinauskas (toliau – Justinas): Miestas yra sudėtingas socialinis, kultūrinis, architektūrinis organizmas, kuriame susipina daugybė skirtingų sluoksnių – nuo fizinių objektų, tokių kaip gatvės ir pastatai, iki socialinių – gyventojų, žmonių, bendruomenių, bei kultūrinių aspektų, kaip miesto istorija, identitetas, kultūrinė savimonė.

– Rasa Chmieliauskaitė (toliau – Rasa): Skirtingi paviršiai kartais atspindi ir skirtingas kultūras – jie pasakoja, kokia tai vieta, kokia kultūra mus supa. Šios vietos turi savitus taktilinius kodus, ir kai išdrįstame paliesti paviršių, atsiveria visai kitos istorijos, sukeliančios įvairias emocijas. Fizinis atsakas dažnai būna stiprus – paviršius gali būti šaltas, aštrus ar nemalonus. Kaip ir regėjimas, lietimas gali būti tiek paviršutiniškas, tiek giluminis. Tai priklauso nuo to, kaip suvokiame aplinką – gaunama informacija reikalauja gebėjimo ją skaityti, lygiai taip pat kaip ir matant.

Justinas: Reikia atsižvelgti ir į istorinį dėmenį: pavyzdžiui, skirtingos architektūrinės epochos turėjo savitą estetiką ir medžiagiškumą, kurios byloja skirtingą charakterį – gotikinės plytos, kai konstrukciją galime apčiuopti, renesansinis tinkas, modernizmo lygūs paviršiai.

Mes juos galime ne tik matyti, bet ir jausti, galime suprasti tiesioginį ryšį, kaip medžiagos veikia supančią erdvę, iš ko ji gimsta, kaip formuojasi. Skirtingai mūsų patirtį veiks gotikinis skliautuotas rūsys, arba tradiciniai mediniai pastatai, kuriuose esame paveikiami ne tik taktiliškai, bet ir akustiškai ar kvapu.

– Ar visuomet turime tokias pačias galimybes patirti mus supančią aplinką? Ar miesto suvokimas keičiasi atsiradus technologijoms, ypač mobiliesiems telefonams?

– Rasa: Iš tikrųjų pastebėjau, kad keičiasi ne tik žmogaus suvokimas, bet ir pats miestas stengiasi prisitaikyti prie naujų technologijų bei besikeičiančio naudotojų elgesio. Pavyzdžiui, ant grindinio montuojami LED šviesoforai pėstiesiems padeda orientuotis nenukeliant akių nuo telefono, kai žvilgsnis būna nukreiptas žemyn.

sum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.

Tačiau tokiu atveju lieka tik vizualinė, dažnai sukuruota, informacija – prarandamas erdvės pojūtis: kaip joje jautiesi, kaip ji skamba, ką gali paliesti. Visi šie sensoriniai aspektai dažnai lieka pamiršti.

Justinas: Manau, kad aplinkos suvokimas – tai ir dėmesio klausimas. Per dieną mus atakuojanti informacija yra labai paviršutiniška, bet jos kiekis yra nepaprastai didelis, ir, žinoma, dėl to kenčia mūsų įsitraukimo kokybė bei mūsų žvilgsnis: kiek mes turime laiko apžvelgti tą aplinką, tiesiog atsisėsti ir stebėti kažkokius reiškinius.

Šiomis dienomis tai tampa per didele prabanga, o šį įprotį daugelis mūsų jau esame praradę. Ir to paties vizualaus žvilgsnio dažnai neužtenka: svarbu patirti, suvokti, aprėpti mus supančią erdvę, pabandyti suprasti, kaip ten jaučiamės, kaip tą būseną galime plėsti. Tam yra metodai.

– Kokie tai galėtų būti metodai?

– Justinas: Svarbu perlipti tuos barjerus, kuriuos esame užsiauginę, ir pažvelgti į aplinką labai paprastai, tiesmukai, be išankstinių nusistatymų, bandant savęs paklausti: ar aš suprantu, kaip šis reiškinys man atsiveria, ar tik paviršutiniškai apžvelgiu akimis ir galvoju, kad suprantu. Ir jei mes perlipame tuos dėmesio barjerus, tuomet ta aplinkos informacija, slypinti skirtinguose sluoksniuose, žmonėms daug lengviau atsiskleidžia – tai panašu į svogūno lukštenimą, palaipsniui atveriant, kas slepiasi paviršiuose, medžiagose, akustikoje.

Pavyzdžiui triukšmas nėra tiesiog triukšmas – tai informacija, kurios dar nesame išmokę girdėti. Kuo labiau laviname gebėjimą klausytis, tuo daugiau atskirų informacinių linijų girdime, suprantame ir priimame. Tas pats galioja ir lytėjimui – kuo daugiau liečiame, lyginame ir patiriame – tuo daugiau suprantame ir patiriame taktiliniame pasaulyje.

Žinoma, dažnai save apribojame ir kultūriškai – vadovaudamiesi etiketo normomis mokomės neliesti, nelipti, neragauti. Tai skurdina mūsų vidinę sensorinę biblioteką.

– Savo tyrimus atskleidėte parodoje, kurioje pristatėte savo kurtą nevizualaus aplinkos dokumentavimo – taktilinio fotografavimo metodą. Bet juk fotografija tradiciškai yra vizualus menas. Kaip jūs interpretavote fotografiją, kad ji taptų taktilinė? Ar buvo siekiama išplėsti fotografijos ribas, ar suteikti jai visiškai naują funkciją?

Justinas: Žodis „fotografija“ kilęs iš graikų kalbos – phōs (šviesa) ir graphē (piešimas, rašymas)  ir reiškia „piešimą šviesa“. Šiandien šį žodį vartojame gerokai plačiau – kaip gebėjimą pastebėti detales ir jas užfiksuoti, atkartoti tai, kas matoma. Jei tradicinėje fotografijoje fiksuojame šviesą, šešėlius, kontūrus ir dėmes, tai taktilinėje fotografijoje fiksuojame paviršius, kuriuos liečiame galvoje kurdami vaizdą. Tai konceptuali prieiga – kitokia jungtis tarp siuntėjo ir suvokėjo.

Rasa: Turėjome poreikį atrasti būdą dalintis taktiliniu įspūdžiu, jį užfiksuoti ir vėl perteikti taktiliniu paviršiumi. Nuotraukose (tradicinėje fotografijoje) slypi labai daug vizualinės informacijos – skirtingi gyliai, spalvos, detalės, kontekstai. O taktilinis vaizdavimas padeda sukurti patirtį, kuri vienodai suprantama tiek nuotraukos kūrėjui, tiek ją patiriančiam žmogui.

Mūsų tikslas buvo rasti visiškai švarų, aiškų būdą, kaip perteikti liečiamą paviršių. Tai – pirmas kartas, kai pristatėme šią idėją ir pradėjome kalbėti apie fotografiją, kurią galima ne tik matyti, bet ir liesti.

– Jūsų projektai reikalauja gana gilios refleksijos apie žmogaus patirtį. Kas jus įkvepia tokiems projektams ir idėjoms? Kaip jūs išmokstate įsijausti į nevizualią aplinką – ar tam naudojate specialius metodus, ar šį pajautimą reikia išsiugdyti?

– Justinas: Mano indėlis šiuose tyrimuose grindžiamas menotyriniu žvilgsniu ir gebėjimu analizuoti informaciją bei pritaikyti skirtingus metodus. Žinoma, visose srityse būtinas platus požiūris – o ir šiuo atveju, erdvė bei aplinka nėra tik vienos disciplinos prerogatyva ar veiklos laukas. Už aplinką ir infrastruktūrą atsakingi ne tik architektai ar urbanistai – čia susilieja daugybė įvairių veiksnių ir skirtingų žmonių indėlis.

Rasa: Mano motyvacija kilo iš profesinės pusės – iš tam tikro nusivylimo. Architektūra nėra vien vaizduojamasis menas, tačiau dažnai ji apsiriboja paviršutiniška vizualika. Kaip jaunai architektei, man kilo daug klausimų, į kuriuos buvo sunku gauti atsakymus.

Nuo architektūrinės idėjos iki jos įgyvendinimo ir įsiliejimo į miesto audinį yra ilgas procesas su daugybe veiksnių, o architektų kuriama objekto vizualizacija komunikuoja tik sustabdytą, idealią akimirką – kruopščiai parinktą perspektyvą su harmoningai įkomponuotais žmonėmis, oro balionais ar kitais idiliškais elementais. Tačiau realybėje tai tik fragmentas laike, o architektūra visgi yra ne dviejų ir net ne trijų dimensijų – ji yra dinamiška – kinta laike, reaguoja į aplinką ir naudotojus, įgauną papildomas prasmes istoriniame kontekste.

Supratau, kad ši iliuzija manęs netenkina – man trūko atsakymų į klausimus, kaip valdyti erdvės patyrimą, jos taktiliškumą, akustiką. Galiausiai ši paieška mane atvedė į bendradarbiavimą su neregių bendruomene.

– Vasario mėnesį kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga KTU SAF architektūros studentams vedėte kūrybines dirbtuves „Ar gali architektūra būti ne vizuali?“. Studentai turėjo galimybę įsijausti į nematomą pasaulį – jie išbandė neregių akinius, naudojosi baltąja lazdele, o vėliau kūrė taktilinius maketus, vadovaudamiesi universalaus dizaino principais. Ypač įdomūs buvo asociacijos atstovo Povilo pastebėjimai – pavyzdžiui, kad nuo gimimo aklieji nežino, kas yra juoda spalva, o tokie žodžiai kaip „čia (ateik čia)“ jiems apskritai neturi prasmės. Ką jums patiems atskleidė bendradarbiavimas su neregių bendruomene apie suvokimą ir architektūros vaidmenį jame?

– Rasa: Tai buvo tarsi vienintelė auditorija, su kuria galėjau kalbėti apie architektūrą be vizualaus faktoriaus – ne tik apie jos prieinamumą, bet apie estetinį patyrimą. Šis praktinis dialogas su neregių bendruomene – pokalbiai, dirbtuvės – leido iš tiesų suprasti, kaip veikia toks erdvės suvokimas. Pavyzdžiui, pirmasis pojūtis, patiriamas erdvėje, iš tikrųjų nėra taktiliškumas – tai erdvės akustinis fonas, tai, kaip mes girdime erdvę.

Tuomet erdvių tyrinėjimui mes pradėjome taikyti echolokacijos principus. Taip po truputį, remdamiesi sukauptomis patirtimis, plėtėme savo supratimą apie aplinką ir dalijomės šiomis žiniomis su kitais.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti architektams, kad jų kuriamos erdvės taptų jautresnės žmogaus patyrimui?

Rasa: Suprantu, kad architektams tenka didžiulė atsakomybė – projektavimo metu reikia įvertinti daugybę aspektų. Kai kuriuos iš jų galime išmatuoti labai aiškiai, tačiau kitiems dar neturime tikslių metodų – juos galima suvokti tik per patirtį.

Ir visada – palaikyti dialogą su naudotojais, stebėtojais ir specialistais. Tad galvokite apie save kaip apie vertėjus – profesionalus, kurie ne tik supranta visą kontekstą, bet ir geba jį paversti potyriais, apimančiais tiek funkcionalumą, tiek emociją.

Kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir studentų sukurtus maketus kviečiame patirti Kauno menininkų namuose birželio 18 d. 18 val. KTU Architektūros mokyklos organizuojamoje parodoje apie tvarumą. Joje siūlysime pažvelgti į šį reiškinį plačiau – kaip į švelnų, jautrų ryšį – su istorija, žmonėmis ir mus supančia erdve. Parodoje eksponuojami darbai kvies patirti architektūrą kaip gyvą procesą, atskleidžiant naują požiūrį į architektūros ir gamtos ryšį, miestų socialinę atsakomybę ir praeities išsaugojimą pritaikant ją ateičiai. Paroda veiks visą mėnesį iki liepos vidurio.