Pereiti prie turinio

Dario Martinelli: „Oskarai“ gali nepatikti, bet blogi filmai jų negauna

Svarbiausios | 2016-02-29

„Į „Oskarus“ žiūriu taip: vis geriau nei gauti į dantis!“, – perfrazuoja žinomą italų posakį Dario Martinelli, Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinio semiotikos instituto direktorius, monografijos „Šviesa, kameros, au!“ (2015) autorius, studentams skaitantis keletą kursų apie kiną.

Kokio garsaus režisieriaus filmas pirmauja visų laikų geriausiųjų sąraše, o jis pats niekada negavo „Oskaro“, kurių įteikimo ceremonija vyks vasario 28 d.? Kodėl kiną vis dėlto galima laikyti atskira meno rūšimi? Kokia krizė ištiko Holivudą? Kurios šalies kinas klesti šiandien? Ir, galiausiai, – gaus ar negaus šiemet „Oskarą“ Leonardo DiCaprio?

KTU profesorius D. Martinelli pasakoja apie filmus, kuriuos rekomenduotų pažiūrėti studentui iš Marso, filmus, kurie paveikė keletą kartų ir atspėjo pasaulio istorijos įvykius, filmus, kuriuos žiūri pats, ir tuos, kuriuos privalo pažiūrėti kiekvienas save gerbiantis kino „fanas“.

– Kas yra geras filmas?, – paklausėme D. Martinelli.

– Geras filmas – tai daugelio faktorių visuma. Paminėčiau bent penkis iš jų: techninė kokybė ir atlikimas (gal ir akivaizdu, bet kuo profesionaliau ir geriau sukurtas filmas, tuo geriau); meninė kokybė ir konceptualumas (puiku, kai niekas nepaliekama atsitiktinumui ir kiekvieno, net paties mažiausio objekto pasirodymas, kiekvienas, net ir trumpiausias, dialogo žodis yra pagrįstas); ryšys su visuomene (kai kuriems filmams tiesiog pasiseka pagauti, o kartais – net ir numatyti, istorinio laikotarpio ar tam tikro socialinio reiškinio esmę); įtaka (yra tokių filmų, kurie laikomi atskaitos tašku ir yra cituojami daugybėje vėlesnių filmų); ir, galiausiai, taip, populiarumas (jeigu daug žmonių, o dar svarbiau – ištisos jų kartos – žavisi tam tikru filmu, negalima to ignoruoti.

Kalbant apie populiarumą, pabrėžčiau žodį „karta“: „50 pilkų atspalvių“ buvo labai sėkmingas filmas, tačiau po dviejų savaičių niekas apie jį nebešnekėjo (bent jau iš teigiamos pusės), „Vėjo nublokšti“ taip pat buvo labai sėkmingas filmas, apie kurį, praėjus 70 metų, vis dar kalbame kaip apie šedevrą.

Prisiminkime, pavyzdžiui, Charlie‘o Chaplino „Didįjį diktatorių“. Jame Ch. Chaplinas ir kaip aktorius, ir kaip režisierius pasirodė bene geriausiai per visą savo karjerą, filmas turėjo pasisekimą ir tarp žiūrovų, ir tarp kritikų, jis tapo nepaprastai įtakingas (praktiškai nėra nė vieno filmo apie nacizmą ar Antrąjį pasaulinį karą, kuriame nebūtų aliuzijų į „Didįjį diktatorių“).

Be to, filmas taip pataikė į laikmetį, kad net gebėjo iš anksto numatyti tai, kas tapo aišku tik vėliau – nufilmuotas 1939-aisiais ir išleistas 1940-aisiais, jis jau tada atskleidė Hitlerio keliamą grėsmę ir numatė holokaustą. Pats Ch. Chaplinas yra pasakęs, kad, jei jis būtų žinojęs, kad savo parodija pataikys taip tiksliai, iš pagarbos žydų tautai būtų filmo neišleidęs.

– Kas filme svarbiausia: scenarijus, idėja, operatoriaus, režisieriaus ar aktorių darbas?

– Kai atsirado kinas ir kai juo domėtis pradėjo vis daugiau žiūrovų ir mokslininkų, vienas iš didžiausių klausimų buvo: ar kinas yra „nauja“ meno forma, ar tai tik daugelio jau egzistuojančių formų kombinacija? Proza ir vaidyba – teatras, garso takelis – muzika, scenarijus – literatūra, ir taip toliau. Galiausiai buvo nuspręsta, kad filme unikalus dalykas yra montažas, todėl kinas tapo savarankiška meno rūšimi.

Tačiau, netgi tokiu atveju, manau, kad filmo kokybė priklauso nuo daugelio kūrėjų pastangų – kiekvienas iš jų gali jį išgarsinti arba sužlugdyti. Galbūt režisierius turi truputį daugiau galių nei kiti, kaip kad orkestrui – dirigentas ar komandai – treneris. Režisierius yra projekto centre, koordinuoja visas jo dalis. Aktorius gali atlikti savo darbą taip ir nesusidurdamas su, pavyzdžiui, garso takelio kompozitoriumi, operatorius tikriausiai išgyvens nesusitikęs su grimuotoju ir taip toliau. Tačiau režisierius turi suprasti kiekvieno indėlį ir matyti „visą paveikslą“.

– „Auksinio gaublio“, „Auksinės palmės šakelės“, „Oskaro“ laimėjimas filmui lyg ir prideda papildomos vertės. Ką apie tai manote? Jei taip, į kuriuos apdovanojimus pats kreipiate dėmesį rinkdamasis filmą?

– Italų kalboje turime tokį posakį: kai nutinka koks nors ne blogas, bet visai nebūtinai geras dalykas, mes sakome: „Vis geriau nei gauti į dantis!“. Tai reiškia, kad taip, visi skundžiamės, kad kažkas yra pervertinta, kažkas galbūt ne taip gerai, kaip atrodo, tačiau gyvenime atsitinka daug blogesnių dalykų. Toks mano požiūris į bet kokius prizus.

Žinoma, ne visi geri filmai apdovanojami (kai pagalvoji, kad Alfredas Hitchkockas, Stanley‘is Kubrickas ar Davidas Lynchas niekada negavo „Oskaro“ už geriausią režisūrą, nukrečia šiurpas!), tačiau, kita vertus, labai retai apdovanojami blogi filmai. Taigi, galiausiai pasirodo, kad „Oskaras“ reiškia tam tikrą kokybės standartą, tačiau jį gauna toli gražu NE VISI kokybiški filmai.

Na, o man asmeniškai Kanų „Auksinė palmės šakelė“, Berlyno „Auksinis lokys“ ir Venecijos „Auksinis liūtas“ visada buvo geresnis kokybės požymis nei „Auksiniai gaubliai“ ar „Oskarai“.

– Kalbama (ir jūs pats apie tai užsiminėte), jog „Oskarai“ pervertinami. Kuo pagrįsti filmų pasirinkimai ir komisijos sprendimai?

– Nenoriu „Oskarų“ nei ginti, nei jų menkinti, nes, manau, kad svarbu prisiminti socialinį ir istorinį kontekstą, kuriame šie apdovanojimai atsirado – jie yra Holivudo industrijos dalis ir atspindi Holivudo požiūrį į filmų gamybą. Holivudas radosi (ir vis dar yra) kaip pramogų industrija. Be jokios abejonės, čia atsirado daugybė talentingų menininkų, tačiau jų visų tikslas buvo suteikti pramogą žiūrovams: puikiomis istorijomis, neprilygstama vaidyba, vaizdais, emocijomis.

KTU semiotikas Dario Martinelli

Geriausiems Holivudo režisieriams visada sekėsi suderinti pramogą ir meninę kokybę. Kalbu apie Alfredą Hitchcocką, Charlį Chapliną, Martiną Scorsese, Stanley Kubricką. „Oskarai“ atspindi šią filosofiją – apdovanojimai dažniausiai skiriami tiems, kurie pasiūlo šią kombinaciją.

– Panašu, kad šiais metais didžiausia „Oskarų“ intriga yra – gaus ar negaus Leonardo DiCaprio „Oskarą“. Ką manote?

– Turiu prisipažinti, kad filmo, už kurį jis nominuotas, nemačiau, todėl atsakyti negaliu. Tačiau žinau, kad yra vienas žmogus, už kurį šiemet tikrai „sergu“ – tai Ennio Morricone. Tai – dar vienas „Oskarų“ istorijoje nedovanotinai neįvertintas genijus.

Taip, E. Morricone yra gavęs statulėlę už viso gyvenimo nuopelnus prieš kelerius metus, tačiau jis niekada nebuvo apdovanotas už konkretų filmą. Tai – jau šeštoji šio kompozitoriaus nominacija. Įsivaizduokite – yra buvę, kad „Oskaras“, vietoj to, kad atitektų jam, buvo įteiktas kažkokiam Alanui Menkenui už „popsinį“ garso takelį „Disnėjaus“ filmui. Taigi, L. DiCaprio ar ne L. DiCaprio, tikiuosi, kad šie metai bus E. Morricone‘s metai!

– „Hju Glaso legendos“ nematėte, tačiau, matyt, esate matęs kitų Leonardo DiCaprio filmų. Kaip manote, ar jis vertas „Oskaro“? Kaip galėjo atsitikti, kad šis aktorius iki šiol dar jo nėra gavęs?

– L. DiCaprio mokėsi iš vadinamosios „Naujojo Holivudo“ aktorių kartos 1970-aisiais: Dustino Hoffmano, Meryl Streep, Roberto De Niro, Alo Pacino, Roberto Redfordo, Jacko Nicholsono… Pamačius L. DiCaprio vaidybą nejučia pagalvoji apie visus šiuos aktorius. Neatsitiktinai jis tapo vienu iš mėgstamiausių „Naujojo Holivudo“ režisieriaus M. Scorsese‘s aktorių.

Ši savybė yra ir L. DiCaprio stiprybė, ir jį riboja – aktoriui trūksta unikalumo. Kitaip tariant, nors ir įmanoma tam tikroje filmo scenoje ištarti: „Vau, jis suvaidino à la Nicholsonas“, bet nelabai įsivaizduoju situaciją, kur būtų galima pasakyti: „Tai taip à la DiCaprio“.

Man tai panašu į laiką, kai pasirodė „Guns‘n‘Roses“ – be abejonės, nuostabi roko grupė. Tačiau, vėlgi, klausantis „Led Zeppelin“, tampa aišku, kas yra originalas, o kas – pasekėjai.

– Tenka girdėti atsiliepimų, kad filmai vis rečiau nustebina. Kino mėgėjai skundžiasi, kad vis rečiau pamato tikrai gerą filmą. Ar tikrai jie tampa prastesni? O gal žiūrovas, matęs jų daug, tampa išrankesnis?

– Galbūt, bet reikėtų atkreipti dėmesį į keletą faktorių. Pirma, mus pasiekia labai nedidelė filmų dalis. Manau, kad apie 80 proc. Lietuvos kino teatruose rodomų filmų sudaro Holivudo produkcija, todėl mes susidarome labai iškreiptą vaizdą. Todėl, kai kalbama apie tai, jog kinas vis rečiau nustebina ar sužavi, manyčiau, kad pagrinde turimas omenyje amerikietiškas populiarusis kinas. Ir taip, sutinku, – jis, švelniai tariant, šiuo metu neišgyvena aukso amžiaus.

Prieš kelerius metus man teko malonumas imti interviu iš labai gero italų režisieriaus Paolo Virzì – jis vienas iš nedaugelio, išlaikančių Commedia all‘Italiana žanrą gyvybingą. P. Virzì tuomet įdomiai pasisakė ir apie amerikietišką kiną. Jo manymu, Holivudą ištiko idėjų krizė: yra pinigų, yra puikių režisierių ir aktorių, tačiau yra labai mažai gerų idėjų.

Iš tiesų, amerikietiškas kinas šiandien išsilaiko pagrinde perkurdamas jau egzistuojančias idėjas: filmai yra arba kitų medijų adaptacijos (romanų ar komiksų), arba tęsiniai ir priešistorės, arba senų ar užsienietiškų filmų perdirbiniai. Tai – visiškai priešinga situacija nei jau minėtasis „Naujojo Holivudo“ laikotarpis, kai vyko tikras originalių tematikų sprogimas.

Kita vertus, jeigu pažvelgsime į viso pasaulio kiną, vaizdas gali susidaryti visiškai priešingas – pavyzdžiui, ispanų kinas šiandien tiesiog klesti.

– Ar įmanoma persisotinti filmais ir prarasti susidomėjimą jais? Kaip pats sprendžiate šią problemą?

– Turiu prisipažinti, kad prieš porą metų mane ištiko, matyt, šis tas panašaus į vidurio amžiaus krizę – aš supratau, kad nėra prasmės stengtis pamatyti kiekvieną naują filmą, kai nesu susipažinęs ir išsamiai išanalizavęs, „išgyvenęs“ visų klasikinių veikalų. Kalbu ne tik apie filmus, bet apie visą meną (ir netgi kitus gyvenimo aspektus, bet dabar į tai leistis būtų per daug komplikuota).

Todėl pradėjau savo asmeninį projektą – skaityti literatūros klasikos veikalus, kurių nebuvau skaitęs, arba nebuvau skaitęs originalo kalba. Prieš porą metų atsisėdau ir perskaičiau „Mobį Diką“ originalo kalba (žinau, man pačiam gėda, kad užtrukau tiek ilgai), ir galiausiai galėjau įvertinti turtingą Hermano Melvilio prozą, nuostabią jo kalbą ir visus tuos dalykus, kurie buvo man nepasiekiami, skaitant knygą itališkai prieš daugelį metų.

Kalbant apie muziką, supratau, pavyzdžiui, kad nesu perklausęs visos grupės „Creedence Clearwater Revival“ diskografijos – žinojau tik populiariausias dainas. Todėl vieną dieną nusipirkau visus jų diskus ir keletą savaičių mano automobilyje negrojo jokia kita muzika. Ir taip toliau.

Tas pat ir su kinu. Ar man tikrai būtina pamatyti kiekvieną naują „sensaciją“, kai nesu peržiūrėjęs visų Ingmaro Bergmano ar Akiros Kurosawos filmų?

Yra ir dar vienas dalykas – jei galima iš dalies sutikti, kad filmai tampa vis mažiau įdomūs, tiesa yra ir tai, kad kitos audiovizualinio meno formos tiesiog klesti. Pavyzdžiui, dabar – TV serialų ir muzikinių vaizdo klipų aukso amžius. Neseniai teko peržiūrėti du „Fargo“ sezonus. Jie nuostabūs – ne tik dėl istorijos, bet ir kaip kinematografiniai produktai visais atžvilgiais.

– Gal galite nurodyti 10 filmų, kuriuos žmogus, save vadinantis filmų „fanu“ privalo pamatyti?

– Prestižinio kino žurnalo „Sight and Sound“ redakcija, apibendrinusi duomenis, surinktus iš kone 1 000 tyrėjų, kritikų, platintojų, programuotojų, kas dešimtį metų pateikia svarbiausių visų laikų filmų sąrašą. Jie labai kruopščiai tikrina visus dokumentus, peržiūri šimtus filmų ir, galiausiai, pateikia savo „Top 50“, pagrįstą daugybe kriterijų. Paskutinysis sąrašas buvo paskelbtas 2012-aisiais (vadinasi, kitas bus 2022 m.) ir jo paskelbimas kino pasaulyje tapo mažyte sensacija, nes pirmą kartą po 50-ties metų lyderystės, pirmoji vieta atiteko ne Orsono Welleso „Piliečiui Keinui“, o A. Hitchcocko „Svaiguliui“. Taigi mano pirmoji rekomendacija – peržiūrėkite tą sąrašą.

Na, o jeigu viename iš mano dėstomų kursų staiga atsirastų studentas iš Marso, kuris norėtų susidaryti nuomonę apie žemiškąjį kiną, tikriausiai jam rekomenduočiau pasižiūrėti (nebūtinai šia eilės tvarka) „Svaigulį“, S. Kubricko „2001 m. kosminę odisėją“, Dziga Vertovo „Žmogus su kino kamera“, Federico Fellinio „Amarkordą“, A. Kurosawos „Septynis samurajus“, Francico Fordo Coppolos „Krikštatėvį“ (I arba II dalį, o dar geriau – abi!), Michelangelo Antonioni‘o „Keleivį“, Fredo Zinnemanno „Karštą vidudienį“ (galima žiūrėti kartu su Howardo Hawkso „Rio Bravo“ – abu šie filmai pateikia alegorijas į vadinamuosius makartizmo eros „juoduosius sąrašus“, kai daliai Holivudo menininkų buvo uždrausta kurti produkciją dėl menamų sąsajų su komunistų partija), Elia Kazano „Geismų tramvajų“ ir I. Bergmano „Septintąjį antspaudą“. Nereikia nė sakyti, kad, išvardijęs šiuos dešimt, iškart pasijutau kaltas dėl tų, kurių nepaminėjau.

– Gal galite atskleisti savo asmeninį top 5?

– Tai – dar sunkiau! Tik penkis?! Dabar jaučiuosi kaip Robas Gordonas iš Nicko Hornby‘o knygos „Aukšta kokybė“ (angl. „High Fidelity“), iš kurio žurnalistė, imdama interviu, paprašė išvardyti savo mėgstamiausias penkias visų laikų dainas. Jis atsako, tada jai paskambina ir paprašo pakeisti keletą pavadinimų, tada dar kartą jai paskambina…. Po keleto dienų jis sako: „Klausyk, gal aš tau įrašysiu kasetę.“

Pasiderėkim – aš nurodysiu penkis režisierius ir keletą jų filmų. Taigi: Alfredas Hitchcockas („Virvė“, „Svaigulys“, „Į šiaurę per šiaurės vakarus“, „Paukščiai“); labai neseniai mus palikęs Ettore Scola („Ypatingoji diena“, „Kiek valandų?“, „Terasa“ ir „Šeima“); Sergio Leone („dolerio“ ir „laiko“ trilogijos); Elia Kazanas („Geismų tramvajus“, „Džentelmenų susitarimas“ ir „Prie vandens“); ir, galiausiai, žmonės, kurie dar gyvi – broliai Coenai („Didysis Lebovskis“, „Fargo“, „Sudegink, kai perskaitysi“ ir „Šioje šalyje nėra vietos senukams“).

Ir, prašau, Monicelli, Scorsese, Antonioni, Fellini, Visconti, Weirai, Kubrickai, Eastwoodai, Solondzai, Soldini, Bergmanai, Moretti,… atleiskit man!